Liepos 27-ąją kūdikio besilaukiančią mylimąją rašytojas M.P.E.Martynenko nuvedė prie altoriaus Vilniaus Bernardinų bažnyčioje.
Poros vestuvės įvyko po dvejų metų draugystės.
Tačiau tuoj po tuoktuvių poros gyvenime pasipylė įvykių lyg iš gausybės rago.
„Atrodo, esu mirtingesnis, nei maniau“, – rugpjūčio 3 dieną socialiniame tinkle rašė M.P.E.Martynenko kreipdamasis pagalbos. Vyras pasidalijo už širdies griebiančiu įrašu prašydamas paaukoti lėšų insulino pompai įsigyti, nes ji galėtų išgelbėti jo gyvybę ir kūdikis turėtų tėvą.
Ištikus hipoglikeminei komai rašytojas atsidūrė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Endokrinologijos centre dėl cukrinio diabeto komplikacijų – polineuropatijos, nefropatijos ir retinopatijos, tai yra jam buvo pažeisti nervai, inkstai, akys.
Po vieną vaidmenį Oskaro Koršunovo spektaklyje ir Šarūno Barto filme sukūręs ir dvi knygas išleidęs menininkas užsiminė, kad situacija nėra beviltiška: „Jei turėčiau insulino pompą, ligos eiga būtų kur kas geresnė. Galėčiau išsigelbėti!“
Nuo vaikystės pirmojo tipo cukriniu diabetu sergantis Elijas atvirai pasakojo, kad kol valstybė jam pompą kompensavo, būdamas nepilnametis jis ją turėjo.
Tačiau kai sulaukė aštuonioliktojo gimtadienio, pompos išlaikymas buvo per brangus jo šeimai – tuo metu jį ir brolį augino ir išlaikė tik mama.
Šiuo metu M.P.E.Martynenko liko dar dveji metai aktorystės studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, jis neturi nuolatinio darbo, o jųdviejų su žmona santaupos bus skiriamos pirmagimiui.
Tačiau aktoriui šįkart insulino pompa buvo paaukota, jo sveikata taisosi.
„Į pagalbos šauksmą atsiliepė nuostabi moteris. Atidavė pompą, kuria naudojosi jos dukra. Tiesa, pompos amžius – penkeri metai. Su ja sunkiai įmanoma prisijungti prie naujesnių technologijų.
Ji neturi „Bluetooth“ ryšio, tad su ja negalima sukurti APS (dirbtinės kasos sistemos).
Bet aš be galo dėkingas už parodytą gerumą“, – tvirtino ligoninėje besigydantis rašytojas.
Elijas susisiekė su vaikų, sergančių diabetu, klubo „Smalsučiai“ steigėju Dariumi Juotkumi ir pasiūlė padovanoti tą pompą. Šis klubas teikia humanitarinę pagalbą ir Ukrainos vaikams.
„Nenoriu pasirodyti išrankus ar nedėkingas, bet jei tik yra galimybė, norėčiau pasinaudoti kaip įmanoma labiau pažengusia medicina. Dabar jaučiuosi naujai gyvybei įsipareigojęs gyventi. Aišku, dar teks taupyti ir insulino pompos reikmenims – kateteriams, baterijoms, rezervuarams, bet dabar užvis svarbiausia – sveikata“, – tikino pašnekovas.
Dabar rašytojas naudojasi vienos įmonės mėnesiui paskolinta ir išbandyti skirta pompa. O po mėnesio reikės ją arba pirkti, arba ieškoti kitos, arba nuomotis. Tad vyro rūpesčiai dėl sveikatos vargu ar sumažės.
„Dėl to, kad mano ligos eiga buvo sunki, netvarkinga, per gyvenimą patyriau penkiolika diabetinių komų (dvi – per pastaruosius metus).
Daugsyk esu atsibudęs reanimacijoje. Akistata su mirtimi man brangi“, – kalbėjo Elijas.
Rugpjūčio 8 dieną jam medikai atliko fotokoaguliaciją – lazeriu operavo akis, tad jam sunku buvo ilgesnį laiką žvelgti į bet kokį ekraną ar realų vaizdą.
Tądien rašytojo gerbėjai apsidžiaugė, kad leidykla pakartojo jo pirmosios knygos „Be penkių pasaulio pradžia“ tiražą. O kūrėjas tiesiog pragulėjo lovoje nevargindamas akių.
Rugpjūčio 10-ąją jo žmonai Aušrai prasidėjo sąrėmiai, ji buvo paguldyta į tą pačią ligoninę kaip ir sutuoktinis, tik į Akušerijos ir ginekologijos kliniką.
Elijas ligoninės tuneliais bėgiojo lankyti žmonos, nes artėjo gimdymas.
Tarp Endokrinologijos bei Akušerijos ir ginekologijos klinikų – maždaug penkiolika minučių kelio pėsčiomis. Bet menininkas pirmadienio rytą įsitikino, kad tą atstumą galima nubėgti maždaug per penkias minutes.
Pirmadienį, rugpjūčio 12-ąją, pora pasidalijo džiugia žinia – pasaulį savo riksmu pasveikino Emanuelis! Staiga visos negandos nublanko prieš kūdikio gimimą. Gali būti, kad artimiausiu metu pora su mažyliu galės grįžti namo.
„Kai tik įžengiau į palatą, iš kurios išėjo gydytoja, akušerės, kiti pagalbininkai, suklupau prie lovos. Prisimenu, pirmą sykį tai išgyvenau ketverių metų, kai pamačiau jūrą.
Bėgau per kopas ir galiausiai išvydau... tai... Suklupau, nes niekada nebuvau matęs nieko tokio didelio, tokio judančio, tokio neaprėpiamo ir beribio. Didingo.
Taip pat buvo tą rytą pamačius sūnų. Suklupau, iš mano gerklės veržėsi juokas, o iš akių – ašarų upeliai. Regis, kad širdis skilo, subyrėjo jos kiautas, ir kartu su sūnumi manyje užgimė nauja širdis su daug daugiau meilės.
Niekada nežinojau, kad galiu taip mylėti“, – emocijomis gimus Emanueliui dalijosi tėvas.
Dar prieš kūdikio gimimą aktoriai pasidalijo savo meilės istorija, kuri taip pat verta kino scenarijaus. Jie susipažino Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kiemelyje, kai po trejų metų gyvenimo svetur Aušra grįžo studijuoti į tėvynę.
Tuo metu M.P.E.Martynenko kaip tik buvo pradėjęs teatro meno bakalauro studijas.
„Pamenu, jis prisistatė, aš pirmą kartą išgirdau vardą Elijas, o jis patikslino: Elijas – kirčiuoti kaip galvijas.
Aš nustebau. Elijas man nebuvo panašus į jokį šioje žemėje sutiktą žmogų, todėl sudomino mane. Vėliau sukrėtė jo ekstremalumas, ribinis gyvenimo būdas. Būnant šalia jaučiau dievišką šilumą“, – prisiminė A.Giedraitytė, mylimąjį vadinusi Eliju, vienu iš trijų jo vardų.
Jis tuo metu nešiojo ilgą puspaltį ir skrybėlę. Aušra Eliją praminė Trumanu Capote (žinomas amerikiečių rašytojas), nes žavėjosi tuo autoriumi.
Aktorė atsimena tą susitikimą su Eliju, kai jiedu ėjo iš akademijos. Mergina norėjo, kad būtent jis pakviestų į pasimatymą.
„Nieko vienas apie kitą nežinojome. Pradėjome susirašinėti laiškais. Susitikinėti. Tie susitikimai buvo kaip eilėraščiai. Abu leidome pirmąsias knygas, jis atliko paskutinius mano novelės „Siera“ taisymus.
Dabar Elijas greitai išleis trečiąją knygą, o aš rašau rinkinius į stalčius. Galėčiau toliau jį vadinti Trumanu, bet dažniausiai jis man yra Marius“, – pasakojo Aušra, į vyrą dabar besikreipianti pirmuoju vardu.
Jai širdį glosto prisiminimai, kai išeidavo iš paskaitų, kad galėtų perskaityti jo atsiųstą laišką. Kartais vienintelis susitikimų laikas būdavo rytinės septintos valandos mišios Bernardinų bažnyčioje. Aušrai būdavo didelė laimė eiti tamsoje į koplyčią, kurioje sutikdavo mylimąjį.
Aktorė nuo pat pažinties pradžios žinojo, kad draugas serga pirmojo tipo cukriniu diabetu, ir jam visada pagelbėdavo ištikus ligos priepuoliams.
„Man nepatiko, kad jis kišenėse nešiodavosi šokoladinius batonėlius, nes pati nevartoju cukraus. Po metų draugystės, pirmą kartą, kai naktį jį ištiko hipoglikeminė koma, man pačiai aptemo sąmonė, iš to šoko net pamiršau, kad reikėjo rasti gliukozės. Tiktai paskambinusi medikams prisiminiau, kad jis serga. Bėgant laikui apie diabetą aš skaičiau vis daugiau“, – pasakojo aktorė.
A.Giedraitytė prieš aktorystės studijas gilinosi į natūralią mediciną, skaitė medicinos enciklopedijas, domėjosi skirtingų kultūrų gydymo sistemomis.
„Elijas beveik nekalbėdavo apie ligą, tik kartą prasitarė, kad nenorėtų apakti. Pamenu, kaip pirmą kartą išgirdau jo mintis apie mirtį. Atrodė, kad jis ją labai gerai pažįsta ir yra su tuo susitaikęs“, – prisipažino moteris.
Ji rūpinosi mylimojo mityba, užsakinėdavo maisto papildus, primindavo, ką kuriuo laiku reikėtų išgerti. Kai pora pradėjo gyventi kartu, Aušra suprato, kad labiau nei save Elijas myli žmones, darbą ir dažnai pamiršta savimi tinkamai pasirūpinti.
„Laikausi nuomonės, kad bet kuri liga yra ne individo, o sistemos liga. Dabar esame šeima, ir tai yra maža sistema.
Būdama šioje sistemoje galiu jam padėti. Toks ir tegali šiuo atveju būti palaikymas – rūpinimasis“, – sakė A.Giedraitytė.
Visą poros draugystės laiką Aušra manė, kad norėtų Eliją vadinti savo vaiko tėčiu. Kartą rudenį laiške jam rašė, kad įvyko kažkas, ko dar nesuvokia, bet tai yra svarbiau už viską, kas yra įvykę. 2018 metų gruodį ji sužinojo, kad laukiasi – tuo metu ji buvo akademijoje.
„Internete pasižiūrėjau kraujo tyrimo atsakymus. Rodė 5 savaičių nėštumą. Pašokau nuo kėdės ir pradėjau šaukti. Šalia knygą skaitantis bendrakursis nesuprato, kas vyksta. Po to apkabino ir pasakė, kad tai taip gražu.
Naktį, kai Elijas grįžo iš filmavimų pamainos, apkabinau jį tamsoje ir pranešiau žinią. Jis reagavo ramiai, racionaliau nei aš. Visą mano nėštumo laikotarpį man padėjo, buvo nuostabus atsidavęs tėtis. Nešioti kūdikį man buvo palaima“, – pasakojo Aušra.
Elijas pasipiršo Aušrai Kalėdų vakarą, o susituokti abu pasižadėjo, kai moteris baigs aktorinio meistriškumo studijas, o Elijas – antrą kursą. Dar prieš vestuves pora kūdikiui išrinko Emanuelio vardą, nes jis abiem patiko.
„Norėjau sūnui duoti Judo vardą, tačiau Elijas tvirtino, kad šv.Judo Tado niekas neatsimena, o Judo vardas turi šalutinę labai neigiamą reikšmę“, – su vyro nuomone sutiko aktorė.
Kaune sutuoktiniai gyvena laikinai, kol Elijas guli ligoninėje.
Aktorių šeimos namai yra Vilniaus senamiestyje, šiuo metu visi daiktai ir baldai apvynioti plastiko plėvele, nes nuomotojas sumanė keisti langus.
„Nežinau, kada sugrįšime į namus, kokius juos buvome sukūrę iki kol viskas buvo suvyniota į plastiką. Kita vertus, esu pakeitusi apie dvidešimt gyvenamųjų vietų, todėl dabartinė padėtis manęs nedirgina“, – sakė A.Giedraitytė, dar prieš gimdymą apsistojusi tėvų namuose Kaune.
Gimus sūnui Aušros kasdienybė neturėtų stipriai keistis, ji norėtų sulaukti vaidmenų – dirbti kine arba teatre. Ji toliau rašys knygas, įstojo į literatūros magistrantūros studijas, todėl ketina vaikelį neštis į paskaitas, o Elijui palikti rimtus namų ruošos darbus.
Kas padėjo moteriai išlaikyti dvasinę pusiausvyrą ir ramybę, kai į pasaulį ateinant kūdikiui Elijas pateko į ligoninę? Juokas.
Moteris net prašydavo Eliją ją rečiau juokinti, nes gimdos spaudžiama šlapimo pūslė juokiantis gali nesulaikyti šlapimo.
„Ramybės yra lietuje, maldoje, drauguose. Iš tiesų, kartais sapnuodama šį pasaulį pabundu nuo savo pačios riksmo“, – apie košmariškus sapnus pasakojo A.Giedraitytė.
Vienu metu A.Giedraitytę išgąsdino tai, kaip žmonės reagavo į Elijo prašymą padėti surinkti lėšas insulino pompai ir kitiems reikmenims (jutikliams, davikliui, vaistams).
„Sėdėdavau automobilių spūstyse ir galvodavau, kad mes visi gyvenime iš lėto judame viena kryptimi, o žmonių sąmonės iširusios, net pakrikusios.
Man pasirodė, kad tik morališkai, dvasiškai sugniuždyti žmonės imtųsi teisti iš ligos bandantį išsivaduoti asmenį.
Gerai, jei kas nors pakiš pagalvę, kai krisi. Niekas iš mūsų nežino, kaip kris. Nelinkėčiau nė vienam žmogui net dieną sirgti pirmojo tipo diabetu. Kiekvienas gali susirgti visam gyvenimui. Už pagalbos prašymą nė vienas iš mūsų neturėtų būti smerkiamas“, – pagiežingiems komentatoriams atkirto A.Giedraitytė.
Bijojo kurti šeimą
Cukrinis diabetas M.P.E.Martynenko privertė ne kartą permąstyti savo gyvenimą. Dažnai tie apmąstymai suguldavo į knygas.
„Ką tik pabaigiau rašyti trečią knygą, kuri pasirodys rugsėjį. Ji pavadinta „Mirtingumo įrodymai“. Likus maždaug mėnesiui iki jos pabaigimo vieną naktį atsigavau iš hipoglikeminės komos. Šalia manęs buvo Aušra. Ji buvo iškvietusi medikus. Vienas kraupiausių dalykų – sugrįžti į tikrovę, kurioje kažkas manė, kad tavęs neteko, ir kurioje mylimiausio žmogaus akyse yra skylė, tuštuma. Ir ji turi tavo kontūrą, tavo siluetą“, – tikino rašytojas.
Ligos paūmėjimo momentais M.P.E.Martynenko tikėdavo, kad vis tiek yra nemirtingas. „Kai užmirštu mirtį, atidedu viską: mylėsiu rytoj, kalbėsiu rytoj, rašysiu ir tikėsiu rytoj. Nieko nebelieka šiandienai“, – tikino vertybes perkainojęs menininkas, nešiojantis tris tėvų duotus vardus.
Tris vardus jam tėvai suteikė dėl žydiškos giminės pusės tradicijų, tiesa, vienu jų ilgai niekas nevadino. Dabar vyrą bičiuliai, artimieji ar kolegos kreipdamiesi vadina Eliju arba Mariumi, beveik niekada niekas nevadina Povilu. Dažniausiai jis girdi Elijo vardą.
Elijas užaugo probleminėje šeimoje, tad vargu ar norėjo kuo greičiau sukurti savąją. Ar liga, kurios komplikacijos kartais gali kainuoti gyvybę, jį skubino greičiau gyventi – greičiau kurti, greičiau turėti šeimą, atžalų?
„Kol sutikau Aušrą, norėjau ne greičiau gyventi, o veikiau greičiau mirti. Buvo persmelkęs toks beviltis dvelksmas. Užaugau sudėtingoje šeimoje. Mano mama viena užaugino mudu su broliu. Mano akimis, ji yra šventoji. Nesu sutikęs kito taip atsidavusio ir pasiaukojusio žmogaus. Bet aplink mus buvo vien tokios šeimos. Man atrodė, kad šeima apskritai yra kančių ir skausmo šaltinis. Daugumos man artimiausių žmonių tėvai yra arba išsiskyrę, arba pikčiausi vienas kito priešai“, – prisiminė vyras.
Elijas ir pats manė esąs be galo panašus į tėvą. Dabar jis kali už žmogžudystę. Sūnus jį yra matęs tik kelis kartus.
„Dėl to, kad maniau, jog esu į jį panašus, niekada nenorėjau sukurti šeimos. Nes nieku gyvu nenorėčiau, kad dėl manęs kas nors jaustųsi taip, kaip aš jaučiausi dėl savo tėvo. Sykį mano brolis paauglystės metu tėvui tarė: „Jei mano sūnus man jaustų tai, ką aš jaučiu tau, aš nusižudyčiau.“ Aš bijojau kurti šeimą, nes buvau įsitikęs, kad tikrai ką nors taip įskaudinsiu kaip ir mano tėvas“, – neslėpė pašnekovas.
Bet susipažinęs su Aušra jis įsitikino, kad gali ir moka mylėti. Ir gali būti mylimas. Aušrai reikėjo daug kantrybės ir užsispyrimo, bet galiausiai vyras išmoko priimti meilę.
„Kai pajutau ir įsitikinau, kad ji tikrai mane myli, o iki tol man atrodė, kad niekas negali mylėti tokio kaip aš, pradėjau žvelgti į save iš jos perspektyvos. Su meile. Ir pradėjau mokytis rūpintis savimi ir mūsų šeima“, – poetiškai apie meilę kalbėjo M.P.E.Martynenko.
