Pragare atsidūrusiai merginai prie kojų nukritęs raštelis dovanojo nepaprastą meilę

Vladimiras buvo nuteistas 10 metų sunkiųjų darbų. Ivana buvo kalinė nr. 108 ir jo slapta susirašinėjimo draugė. Moteris, kuriai šiuo metu 93 m., iki šiol prisimena jaudinantį meilės romaną su vyru, kurio ji niekada nematė.

 Brendančioms per sniegą moterims prie kojų nukrito suglamžytas popierius, išmestas iš vyrus kalinius vežančio sunkvežimio. <br> 123rf asociatyvi nuotr.
 Brendančioms per sniegą moterims prie kojų nukrito suglamžytas popierius, išmestas iš vyrus kalinius vežančio sunkvežimio. <br> 123rf asociatyvi nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Sep 14, 2019, 12:32 PM, atnaujinta Sep 14, 2019, 1:34 PM

1953 m. Ivana Maščiak buvo ištremta į darbo stovyklą Sibire, kur turėjo atlikti 10 metų bausmę. Ji buvo 28 metų, 152 cm ūgio ir alkana. Jos batai buvo peršlapę nuo sniego, o šalčio – žemiau 50 laipsnių Celsijaus. Ivaną kartu su kitomis kalinėmis sargybiniai lydėjo per stovyklą pradėti varginančią sunkaus fizinio darbo dieną: moterys kasė auksą, kirto medžius ir kapojo įšalusią žemę.

Brendančioms per sniegą moterims prie kojų nukrito suglamžytas popierius, išmestas iš vyrus kalinius vežančio sunkvežimio. Viena iš jų pakėlė popierių, kol sargybiniai nepastebėjo, ir vėliau susispietusios moterys jį išvyniojo. Tai buvo laiškas nuo kalinio vyro, kuris prašė, kad kas nors jam parašytų ir taip prablaškytų jo negailestingą ir niūrią tikrovę. Ivana buvo giliai sujaudinta. Per penkerius kalėjimo metus jai taip pat labai trūko žmogiško kontakto. Ji nusprendė parašyti tam nepažįstamajam.

93 m. Ivana savo istoriją pasakojo „The Guardian“ žurnalistei, kurią priėmė savo nedideliame bute Londone. Butas – viršutiniame trijų aukštų daugiabučio aukšte, be lifto, tačiau Ivana tokia nedidelė ir smulki, kad jai vis dar pakanka jėgų laipioti betoniniais laiptais aukštyn ir žemyn po kelis kartus per dieną.

Kalinė nr. 108

Ukrainoje gimusi Ivana buvo atplėšta nuo savo šeimos vieną šaltą 1948 m. sausio rytą, kai jos mama, dirbusi mokytoja, pietums virė barščius. Mergina priklausė Ukrainos jaunimo organizacijai, o jos brolis buvo Ukrainos pogrindžio narys.

„Tais laikais kiekvienas ukrainietis buvo įtariamas, – pasakojo Ivana. – Mano tėtis buvo dvasininkas, ir tai tikrai mums buvo ne į naudą, nes valdžia įtarinėjo dvasininkus, inteligentiją, mokytojus ir studentus“.

Net po nacistinės Vokietijos žlugimo 1945-ųjų gegužę pilietinis karas Ukrainoje ir rytų Lenkijoje tęsėsi, nes pogrindžio organizacijos, tarp jų ir Ukrainos sukilėlių armija, atsisakė paklusti komunistiniam režimui. Ivana buvo viena iš daugelio tūkstančių etninių ukrainiečių, ištremtų į Sibirą apkaltinus juos prisidėjus prie maišto

Kariškiai šturmavo namus ir išsivedę 22 m. merginą įsodino į sunkvežimį. „Mano mamos akys buvo pilnos ašarų, – tyliai pasakė ji su stipriu ukrainietišku akcentu. – Pasakiau jai, kad vieną dieną sugrįšiu. Vis dar negaliu patikėti, kad man pavyko grįžti gyvai“.

Ivana buvo nuteista dešimčiai metų stalinistinėse darbo stovyklose. Ji buvo kilnojama iš vienos į kitą, o po to kartu su 700 kitų kalinių valtimis nuplukdyta į gulagą Kolymoje, subarktiniame Sibiro regione.

„Kai mus išstūmė į prieplauką, pamatėme sniegą ir sargybinius su kailiniais, – prisiminė Ivana. – Mes buvome su savo plonais drabužiais ir išlipusios iš valties buvome tokios silpnos, kad kai kurios iš mūsų tiesiog parkrito į sniegą. Visas lauke privertė išsirengti ir suleido injekciją nuo vidurių šiltinės – visoms su ta pačia adata, – ir patikrino dėl utėlių“.

Visos kalinės gavo vienodo dydžio drabužius ir batus. „Įsivaizduokite mane su didžiuliais batais, kai mano kojos mažytės, – sakė Ivana. – Mums prie nugarų prisiuvo numerius – mano buvo 108, – ir mes pasijutome, lyg iš mūsų būtų atimta tapatybė“. Naktimis ji miegojo barake ant medinės lentos su šimtais kitų.

Laiškai praskaidrino kasdienybę

Ir štai tada prie Ivanos kojų nukrito suglamžytas raštelis. Jo vardas buvo Vladimiras, jis buvo to paties amžiaus kaip Ivana, ir jam taip pat buvo skirta 10 metų. Ji paklausinėjo aplink, surado, kurioje gulago vietoje jis buvo, ir padedant atjaučiantiems statybininkams, kurie sutiko perduoti raštelius, sugebėjo perduoti jam laišką. Ji naudojo rašiklį ir popierių, kuriuos kartais duodavo kaliniams, kad parašytų namo.

Jų laiškuose, kuriuos Ivana išsaugojo medinėje dėžutėje ir po to parodė žurnalistei, atsispindėjo stovyklos gyvenimas („Lauke staugia pūga, nors jau pavasaris“), o taip pat filosofija bei laisvės idėja. „Kas yra laimė?“ – rašė Vladimiras viename iš laiškų. Kitame: „Vieną dieną pataisos darbų sistema bus pripažinta kaip didžiulė politinė klaida“.

„Jis norėjo rasti giminingą sielą, ir aš tapau tuo žmogumi“, – dabar sako Ivana. Nepaisant to, kad jiedu negalėjo susitikti, ji pradėjo jausti gilų ryšį su šiuo jaunu vyru. „Po viso mano pamatyto žiaurumo susirašinėjimas su juo buvo šioks toks atokvėpis nuo pragaro, kuriame aš buvau. Buvau siaubingai vieniša, bet turint Vladimirą, kuriam rūpėjo, kaip aš jaučiuosi, tai tapo pakenčiama“, – sakė ji.

Pasak Ivanos, didžiausia fizinė kančia buvo alkis: „Per dieną gaudavome vieną duonos gabalėlį ir vieną dubenį žuvies kaulų sriubos. Duona buvo plona ir sunki kaip molis, nes pilna vandens. Kai kurios kalinės suvalgydavo ją vienu kąsniu. Kitos – taip pat ir aš, – padalydavo į tris dalis ir nešiodavosi kitus du kąsnelius visą dieną. Mes visą laiką buvome alkanos“.

Dažnai Ivanai buvo leidžiama valgyti tik kai ji pabaigs savo užduotis – nukirs medžius ar iškapos amžinąjį įšalą. „Aš retai baigdavau. Kai mane suėmė, svėriau 35 kg, tad nebuvau tam sutverta, bet dauguma žmonių apskritai negalėjo to padaryti. Aš nebuvau labai stipri, bet buvau užsispyrusi. Kartojau sau, kad privalau išgyventi“, – pasakojo ji.

Kaliniams buvo draudžiama susirašinėti tarpusavyje, todėl laiškus vienas kitam jie perduodavo per statybininkus. „Kartais praeidavo kelios savaitės, kol ateidavo laiškas, kai kurie laiškai dingo, – pasakojo Ivana. – Bet mūsų sistema veikė, rašteliai buvo išsigelbėjimas“.

Tada jos balsas pasikeitė. „Pradžioje tai buvo draugystė, bet kai taip ilgai, taip intensyviai kalbiesi, pradedi jausti meilę“, – sakė Ivana. Viename laiške Vladimiras rašė: „Tavo laiškų laukimas verčia mano širdį greičiau plakti“. Kitame: „Patikėk, mano meilė tau tokia didelė, kad dėl tavęs padaryčiau bet ką“. Jie kūrė planus susitikti, jei kada nors taps laisvi.

Laisvėje keliai išsiskyrė

Galiausiai 1955 m. rugpjūtį Ivana buvo paleista į laisvę, atbuvusi beveik 8 metus savo bausmės. Stalino mirtis 1953 m. kiek atšildė režimą; kaliniai pradėjo maištauti ir po truputį buvo paleidžiami. Ivanos šeima neįsivaizdavo, kad ji grįžta namo.

„Įėjau pro duris, mano motina atsisuko ir suriko mano vardą. Ji pradėjo verkti iš džiaugsmo, bet aš nesugebėjau verkti. Nebežinojau, kaip gyventi kaip laisvam žmogui. Viskas atrodė keista – pirkti pieną, eiti pas kirpėja, valgyti obuolį“, – pasakojo Ivana. Į laisvę ji išėjo per vėlai ir nebepamatė savo tėvo – jis mirė likus dviem mėnesiams iki jos sugrįžimo namo.

Vladimiras vis dar buvo įkalintas, ir kai ji pirmąkart jam parašė iš laisvės, jis atsakė: „Jei būčiau turėjęs galimybę, būčiau palikęs viską ir sekęs paskui tave. Ar radai viską, apie ką svajojai per šiuos siaubingus metus? Vieną dieną mes turėsim galimybę susitikti – bet tai įvyks negreit“.

Kai Vladimiras galiausiai po dvejų metų buvo paleistas, jis rašė: „Brangi Ivana! Tavo maldos pasiekė dangų, ir aš esu čia, gyvas ir sveikas. Sugrįžau pas tėvus. Galėčiau papasakoti daug įvykių ir istorijų, bet svarbiausia – aš esu namie“.

Netrukus Vladimiras vėl parašė, kad pasakytų Ivanai, jog ruošiasi vesti. Spaudžiamas tėvo, jis vesiąs savo buvusią klasės draugę – jo šeimos nariai tikėjęsi, kad jie būsią kartu.

„Nepaisant emocijų, kurias jautėme vienas kitam, žinia apie santuoką manęs nenustebino, – sakė ji. – Tą suplanavo jo tėvas – vienu metu jis net bandė neleisti mums susirašinėti. Jaučiau, kad, nepaisant santuokos, tarp mūsų buvo nenutrūkstamas ryšys – dviejų žmonių, taip ilgai kartu buvusių kalėjime, ryšys. Mes abu bandėme prisitaikyti prie laisvės ir išmokti vėl būti kartu su savo šeimomis. Aš viską supratau, supratau, kad jam reikia judėti pirmyn“.

Bet laiškai keliavo ir toliau, Vladimiras jai pasiguodė, kad jam sunku prisitaikyti prie normalaus gyvenimo: „Išoriškai viskas atrodo puiku: aš turiu žmoną, namą, darbą, draugų, bet negaliu pasveikti nuo savo patirtų košmarų. Žiūriu savo gyvenimą kaip filmą, kurio dalis aš nesu“.

Po keleto metų ištekėjo ir Ivana. Lankydama draugę Jungtinėje Karalystėje ji buvo supažindinta su ukrainiečiu, vardu Volodomiras. Vos po penkių pažinties dienų jis jai pasipiršo. „Niekada dėl to nesigailėjau. Mes Londone gyvenome paprastą gyvenimą ir buvome laimingi kartu 47 metus“, – sakė ji.

Žmona iškėlė sceną

Volodomiras mirė 2012 m., sulaukęs 94 metų. Jis suprato, kodėl jo žmonai vis dar tebėra svarbus susirašinėjimas su Vladimiru. 1965 m. gegužę Vladimiras jai parašė: „Jau 10 metų vienas kitą pažįstame... laikome popieriaus lapus, kuriuose dalinamės savo mintimis, viltimis, abejonėmis, lūkesčiais ir meile. Dėkoju dangui, kad tu esi mano gyvenime“. Per kitas Kalėdas jie apsikeitė savo šeimų nuotraukomis. Vieną rytą Ivana gavo iš Vladimiro žmonos trumpą laišką, kuriame ji reikalavo nedelsiant nutraukti susirašinėjimą. Daugiau Ivana apie Vladimirą nieko nebegirdėjo.

„Tai mane labai įskaudino. Aš nebeatrašiau Vladimirui. Nenorėjau kištis į jo šeimos gyvenimą. Žinau, man labai pasisekė, kad buvau iš Sibiro paleista anksčiau, – sakė ji. – Bet aš praradau šansą susitikti su juo“.

Prieš trejus metus, būdama jau garbaus amžiaus, Ivana pagalvojo, kad tai galėtų būti tinkamas laikas atkurti kontaktą. Ji paieškojo „Google“ informacijos apie Vladimirą ir atrado, kad jis turi savo tinklalapį: „Iš karto atpažinau jį iš nuotraukų. Dabar jis atrodė senesnis ir žilas, bet aš žinojau, kad čia jis, ir labai džiaugiausi“.

Tačiau dar paieškojusi ji sužinojo, kad jau per vėlu – jis neseniai mirė. „Turėjau labiau stengtis jo ieškoti, gailiuosi, kad to nepadariau. Bet aš bijojau, kad jeigu mes susitiksime, jam ir jo santuokai kils problemų“.

Nors praėjo jau 64 metai, kaip Ivana išėjo į laisvę, bet aštuoni gulago metai iki šiol veikia jos kasdienį gyvenimą. Ji valgo nedaug – pietums gali išsikepti bulvę, bet paprastai nevalgo vakarienės. Niekada nebūna taip, kad ji norėtų ko nors, ko neturi. Ji turi nedidelį miegamąjį, bet miega svetainėje ant sofos, nes nemėgsta jaustis uždaryta: „Nemėgstu to pripažinti, bet man nepatinka, kai durys uždarytos, nes tai man primena įkalinimą“. Ji parodė spintos duris, šiek tiek praviras: „Net ir šitas laikau atidarytas“.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.