Apie Lietuvą Fatihas pirmą kartą išgirdo paauglystėje, kai 2010 m. Lietuvos rinktinė žaidė pasaulio čempionate Turkijoje, o vėliau Darjušas Lavrinovičius ir Šarūnas Jasikevičius atstovavo Stambulo „Fenerbahce“.
Mokydamasis 12 klasėje vaikinas svarstė galimybę studijuoti užsienyje, o jo klasės vadovas sužinojo apie tuometiniame Lietuvos edukologijos universitete rengiamus užsieniečiams skirtus lietuvių kalbos ir kultūros kursus. Fatihas su keliais bičiuliais atvyko į tuos kursus, mėnesį praleido Lietuvoje ir jam čia viskas patiko: „Tada, vasarą, oras buvo puikus, žmonės mieli, šalis nedidelė, bet jauki ir švari, sostinėje daug renginių – ko daugiau norėti.“ Taigi vaikinas tvirtai pasiryžo studijuoti Lietuvoje ir netrukus čia sugrįžo.
Jis buvo gavęs dėstytojų rekomendacijų prieš studijas geriau pramokti lietuvių kalbos. Kad tą padarytų, ėmėsi savanoriauti senelių namuose, su kurių gyventojais tegalėjo susikalbėti lietuviškai. Senelių namuose jam labai patiko, su keliomis močiutės ypač susidraugavo. Kalbėdavosi su jomis ir apie jų gyvenimus, ir apie tikėjimą. Tai, kad vaikinas musulmonas, religingų močiučių visai negąsdino, o jis joms sakė, kad jo tikėjimas, kaip ir katalikiškasis, vertina tuos pačius dalykus – meilę, gerumą, toleranciją. Ir vėliau, kai senelių namuose jau nebesavanoriavo, Fatihas ne kartą aplankė savo naujas garbaus amžiaus drauges.
Lietuvoje jis įstojo studijuoti į dabartinį Vytauto Didžiojo universitetą socialinės pedagogikos ir etikos specialybes. Jį domino ir psichologija, ir darbas su vaikais, tad nusprendė, kad pasirinkta specialybė, leidžianti dirbti su vaikų grupėmis, puikiai tiks.
Turėjo galimybę studijuoti angliškai, bet pasirinko studijas lietuvių kalba, nes buvo rimtai nusiteikęs ją perprasti. „Pradžia buvo labai sunki. Maniau, kad lietuvių kalbos jau esu pramokęs, gatvėje ir parduotuvėse galėjau susikalbėti, bet būdavo, kad klausydamas paskaitos apie kokią etninę kultūrą sėdėdavau ir visai nieko nesuprasdavau. Būdavo, po paskaitų ir apsiverkdavau, ir galvodavau, kad reikėjo rinktis studijas anglų kalba...“ – prisipažino vaikinas.
Visgi Fatihas nepasidavė ir dabar tuo labai džiaugiasi. Po kelių mėnesių jau suprasdavo, apie ką paskaitose kalbama. Prašydavo dėstytojų, kad iš anksto jam pasakytų, kokia bus sekančios paskaitos tema, ir bandydavo jai pasiruošti iš anksto. Be to, dėstytojai ir kurso draugai būdavo geranoriški ir stengdavosi jam paaiškinti tai, kas svarbiausia.
Dabar, studijuodamas ketvirtame kurse, jis kartais per paskaitą dar nesupranta vieno ar kito žodžio, bet jų reikšmę nuspėja pagal sakinio kontekstą.
Beje, į Lietuvą studijuoti vaikinai atvyko trise. Vienam iš jų lietuviškos studijos pasirodė per sudėtingos ir jis grįžo į Turkiją, o kitas Fatiho draugas, su kuriuo kartu ir gyvena, sėkmingai lietuvių kalba studijuoja teisę.
Dar kitas bičiulis jį išmokė pasigaminti šaltibarščių ir rūgštynių sriubos, kuri jam labai patinka. Dar labai pamėgo cepelinus ir varškėčius.
Už pastangas gavo darbą
Dar mokydamasis savo gimtinėje 10-11 klasėje, jis norėjo tapti mokytoju ir mokyti vaikus literatūros. Kai studijuoti Lietuvoje tapo lengviau, Fatihas ėmė ir savanoriauti tarptautinėje mokykloje Vilnius International Meridian School. Kadangi savanoriaudamas jis tikrai stengėsi, po kurio laiko jam pasiūlė pradėti dirbti oficialiai. Pirmiausia vaikinas tapo mokytojo asistentu ir popietinės grupės (kurioje vaikai leidžia laiką po pamokų) mokytoju, o dabar jis yra mokytojo asistentas ir jaunimui skirtos DofE programos koordinatorius.
„Su vaikais dirbti man nesunku, randu su jais bendrą kalbą, ir, bent jau mūsų mokykloje, jie mokytojus gerbia. Na, o kad kartais vaikai nori papramogauti ir nenori įsitraukti į veiklą, tai visiškai normalu“, – sakė Fatihas.
Baigęs studijas jis norėtų likti Lietuvoje ir, jei bus galimybė, dirbti tą patį darbą. Taip pat jam patiktų būti etikos mokytoju ar dirbti Jaunimo centre.
Turkijoje būtų pavojinga
O ar jam nesunku gauti leidimą gyventi ir dirbti Lietuvoje? „Procedūros painios ir eilės ilgos (man gaila ir užsieniečių, kurie jose laukia, ir Migracijos departamento darbuotojų), reikia supildyti nemažai popierių, bet man ši tvarka jau aiški, taigi viskas nebeatrodo sunku. Procedūrų esmė – kasmet reikia parodyti, kur gyveni, kuo užsiimi, ar turi pinigų pragyvenimui, ir, jei viskas gerai, gali likti“, – aiškino Fatihas.
Jam užkliūna tai, kad į Lietuvą atvykusiems užsieniečiams sunku rasti galimybę geriau pramokti lietuvių kalbos. Yra minėtieji lietuvių kalbos ir kultūros kursai, taip pat kalbos kursus rengia „Caritas“, bet jie nėra intensyvūs ir normaliai kalbą išmokti sunku. Fatihas dažnai talkina bičiuliams, atsidūrusiems sudėtingose situacijose, tarkim, vienam turkui, kuriam teko gabenti dukrelę į lietuvišką ligoninę, vertė, ką sako gydytojas.
Bet ar visgi pašnekovui nesinori grįžti į saulėtąją Turkiją? „Ne, Lietuvoje man labai gera ir ramu, o Turkijoje politinė padėtis labai įtempta. Dabar šalyje diktatūra, daug žmonių kalėjime atsidūrė už nieką, vien dėl savo politinių pažiūriu. Aš į šalį negaliu grįžti, nes esu įsitikinęs, kad jei grįžčiau, atimtų pasą ir neleistų niekur išvykti“, – aiškino Fatihas. Ir pridūrė, kad jo tėvai yra pabėgę iš šalies, nes jiems grėsė rimti nemalonumai.
Dažniausiai užduodami klausimai
Fatihas dažnai girdi klausimą, ar jam Lietuvoje nešalta. „Turkijoje irgi būna šalta, buvau matęs ir sniego. Dėl tėčio darbo mes dažnai kraustėmės iš vienos šalies vietos į kitą, o regionuose prie Stambulo ar Ankaros žiemos tikrai vėsios. Bet jūsų šalčiai man vis tiek padarė įspūdį – mano pirmąją žiemą čia būdavo ir -20º C. Būdavo, pastatau stiklinę vandens ant palangės iš lauko pusės ir žiūriu, per kiek laiko vanduo virs ledu – tiesiog buvo įdomu tą stebėti. O dar ne kartą pas jus susidūriau su reiškiniu, kurį Turkijoje mes vadiname „saule apgavike“ – kai atrodo, kad šviečia saulė ir lauke šilta, o išėjęs pamatai, kad iš tiesų šalta“, – sakė Fatihas.
Ir pridūrė, kad rimtas išbandymas buvo, kai per šalčius tekdavo autobusais iš Naujamiesčio, kuriame gyvena, vykti į kitą Vilniaus galą, į senelių namus Antaviliuose.
Dar vienas klausimas, kurį turkas dažnai girdi – ar jam patinka Lietuvos merginos? „Man net keista, kad kai kurie žmonės manęs to klausia, vos susipažinę. Taip, žinoma, jūsų šalies merginos gražios ir įdomios, Turkijoje jos konservatyvesnės, bet kam pulti to klausti?“ – nusistebėjo vaikinas, šiuo metu draugės neturintis.
O ar kai kurios lietuvaitės nerodo didelio susidomėjimo užsieniečiu? „Taip, būna tokių, kurios mane kalbina, bet, manau, joms tiesiog smalsu, kad aš moku lietuvių kalbą“, – sakė Fatihas.
O ar jis nesulaukia piktų žmonių replikų apie tai, kad jam Lietuvoje ne vieta? „Ne, žmonės čia geri, nieko nesako. Gal kartais ir pažiūri piktai, bet nekreipiu į tai dėmesio. Ir manau, kad galiu būti Lietuvai naudingas. Juk daug kalbama apie tai, kad pas jus mažėja jaunų žmonių, kad daug jų emigruoja, kad nėra kam mokėti mokesčių. Tad jeigu aš ir kiti užsieniečiai čia dirbsime ir mokėsime mokesčius, jūsų šalies ekonomikai bus tik geriau“, – įsitikinęs Fatihas.
