Savo svajonės link Justinas ėjo nuo Vilniaus licėjaus, kuriame mokėsi, laikų. Baigęs licėjų jis išvyko studijuoti į Voriko (Anglija) universitetą, po to rašė mokslinį darbą Edinburgo (Škotija) universitete, kur jam prieš kelerius metus buvo suteiktas chemijos mokslų daktaro laipsnis.
Tai jam atvėrė duris į Londono karališkąjį koledžą („Imperial College London“), kuriame, pasitelkęs DNR nanotechnologijos žinias, vykdė projektą bendradarbiaudamas su Jungtinės Karalystės gynybos ministerija („Ministry of Defence“).
Po metų Justinas buvo pakviestas dirbti vienoje privačioje kompanijoje Kembridže – čia kūrė naujos kartos DNR sekoskaitos technologiją.
Dirbti mokslinį darbą Vakarų šalyse jam nebuvo jokių kliūčių. Bet atradimų kelią Justinas nusprendė tęsti Lietuvoje ir dabar kasdien į darbą Vilniuje įsikūrusioje įmonėje eina lyg į šventę.
Vilnietis pastebėjo, kad vis dažniau iš užsienio į Lietuvą grįžta perspektyvūs mokslininkai ar kitų sričių specialistai, studijas baigę svetur.
„Sugrįžau tikrai ne pirmuoju traukiniu ir esu tikras, kad panašių traukinių bus vis daugiau“, – įsitikinęs jaunas mokslininkas.
Dirbdamas mokslinį darbą Vilniuje Justinas turi galimybių dalyvauti kuriant įrankius įvairiems naujiems ligų gydymo metodams.
„Pavyzdžiui, vėžiui gydyti viena naujausių chemoterapijų sukurta taip, kad paties žmogaus imuninė sistema būtų nukreipta prieš šią ligą. Paėmus iš ligonio kraujo, jo baltieji kūneliai programuojami atpažinti vėžio, kuriuo žmogus susirgo, rūšį.
Po to kraujas vėl suleidžiamas pacientui ir tie kraujo kūneliai naikina vėžį“, – apie tyrimus, prie kurių yra tekę prisiliesti, pasakojo mokslininkas.
Šiuo metu jis dirba „Thermo Fisher Scientific Baltics“ pažangių technologijų grupėje. Dalyvauja kuriant naujus produktus ir biotechnologijas, kurios padėtų žmonėms gyventi sveikiau ir ilgiau.
Tačiau patikino, kad taip pat galėtų padėti žmonėms išsiauginti, pavyzdžiui, bakterijų, kvepiančių braškėmis. Tam reikėtų sukurti iš braškių geną, kuris ir suteiktų bakterijoms šį nuostabų kvapą.
Chemija J.Šlikas užsikrėtė nuo vaikystės. Dažnai ir mokykloje, ir namie eksperimentuodavo. Vienas bandymas baigėsi nesėkmingai – teko ilgai gydytis akis, bet medikai išgelbėjo regėjimą.
„Nė kiek nesigailiu dėl to, kad esu nudegęs nagus. Iš kiekvienos patirties, kad ir skaudžios, būtina ką nors išmokti. Chemija domėjausi ne tik licėjuje.
Mama įsitikinusi, kad ja pradėjau domėtis dar tada, kai mažas virtuvės plautuvėje turkšdavausi plaudamas indus, o muilo burbulai skraidydavo kone po visą butą. Čia mamos teorija.
O man pačiam visada buvo labai įdomūs įvairių cheminių medžiagų virsmai, apie tai skaičiau daug mokslinių knygų, nes mūsų namuose visada jų būdavo“, – prisiminė Justinas.
Justinas nesigaili anksti palikęs tėvų namus: „Iškristi iš saugaus lizdo – naudinga. Gyvendamas vienas užsienyje puikiai žinojau, kad rytą mama neprižadins ir, jei nepasidarysiu valgyti, niekas man nieko nepagamins. O, jeigu per kelias dienas ištaškysiu visus pinigus, teks ir pabadauti.“
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
