Su Valerija susitikome Vilniuje, kur ji atvyko mėnesį studijuoti VDU Švietimo akademijoje vyksiančiuose užsieniečiams skirtuose lietuvių kalbos ir kultūros kursuose. Juos lankė ir pernai kartu su savo broliu Edgaru, kuris šiemet atvykti negalėjo dėl darbo. „Jaučiu, kad per kelias savaites Vilniuje tikrai patobulėjau“, – pasidžiaugė Valerija.
Į Lietuvą ją pirmą kartą atsivežė tėtis, kai mergaitei buvo dveji, ir nuo tada ji čia lankosi nuolat. Čia jie lanko giminaičius Vilniuje, aplanko Rasų kapinėse palaidotus prosenelius, kiekvieną vasarą atostogauja Palangoje ar Šventojoje, ir visai šeimai čia labai patinka.
Nuo Minsko iki Vilniaus – apie 170 km, juos įveikti pavyksta per 2,5 val., jei neįstringa muitinėje.
Viena Valerijos močiutė – tikra lietuvė, seniau gyvenusi Vilniuje. Čia ji susipažino su savo būsimu vyru, kariškiu iš Maskvos, čia susilaukė ir sūnaus, Valerijos tėčio. Dėl vyro darbo specifikos šeima daug keliavo po buvusią SSRS ir galiausiai apsistojo Baltarusijoje.
Valerijos tėtis studijavo Minske, universitete susipažino ir vėliau susituokė su jos mama, tikra baltaruse, o namuose šeima bendrauja rusiškai. „Išeina, kad turiu maždaug 25 proc. lietuviško kraujo, tiek pat ir rusiško, ir 50 proc. baltarusiško“, – apibendrino mergina.
Tarp kitko, kadangi Baltarusijoje yra dvi valstybinės kalbos, rusų ir baltarusių, universiteto dėstytojai gali patys pasirinkti, kuria kalbą dėstys savo kursą, ir dauguma renkasi rusų kalbą.
Valerija, taip pat ir jos ketveriais metais vyresnis brolis, turi ir Lietuvos, ir Baltarusijos pilietybę. Tai reiškia, kad, jei mokėtų lietuvių kalbą, ji galėtų nesunkiai įsikurti ir įsidarbinti Lietuvoje. Tą ir ketina ateityje padaryti.
Na, o jos broliui dviguba pilietybė reiškia, kad jis turėtų tarnauti ir baltarusiškoje, ir lietuviškoje kariuomenėje. „Pirmiausia jis eis tarnauti Baltarusijoje (kol kas to dar nedarė, nes studijavo), o vėliau, kai pramoks lietuvių kalbos, atliks ir tarnybą Lietuvoje. Baltarusijoje tarnauti jis nenori, nes sąlygos ten nekokios, daug prastesnės, nei pas jus, o Lietuvoje tarnauti nori, jam tai bus įdomi patirtis, tik reikia pramokti kalbos“, – pasakojo Valerija.
Būtent tada, kai Edgaras gavo šaukimą į Lietuvos kariuomenę, Vilniuje gyvenanti jo teta sužinojo apie čia vykstančius lietuvių kalbos ir kultūros kursus ir pasiūlė juos lankyti. Prie brolio mielai prisijungė ir sesuo.
„Kai man buvo gal dvylika, Minske veikė lietuvių bendruomenė (dabar ji jau iširusi), kurioje vis lankiausi. Ten vyko ir lietuvių kalbos pamokos, kurias pradėjau lankyti, bet aptingusi mečiau – visgi buvau maža, nesupratau, kad prosenelių kalbos tikrai naudinga. O dabar jaučiu motyvaciją jos mokytis“, – sakė Valerija.
Nori dirbti Lietuvoje
Mokyklą pašnekovė pradėjo lankyti anksčiau ir baigė, būdama šešiolikos (septyniolika jai suėjo liepą), tad studijuos jau trečiame kurse. Iš viso jos mokslai Baltarusijos nacionaliniame medicinos universitete užtruks bent septynerius metus. Kai juos baigs, tikisi gerai mokėti lietuvių kalbą ir atvykti dirbti į Lietuvą.
Ar ji žino, kad Lietuvoje daug medikų skundžiasi mažais atlyginimais? „Žinau, bet Baltarusijoje tie atlyginimai dar mažesni“, – atsakė mergina. Ir pridūrė, kad vis tiek Baltarusijoje, kaip ir Lietuvoje, norinčiųjų studijuoti mediciną yra labai daug ir konkursai labai dideli – kad įstotų, ji labai daug mokėsi.
Beje, mergina įžvelgia ir daugiau Lietuvos ir Baltarusijos panašumų – ir vienur, ir kitur žmonės skundžiasi mažomis pensijomis, mažu gimstamumu ir didele emigracija, o ir kainos panašios.
Politinės situacijos Baltarusijoje Valerija komentuoti nesiėmė, sakė nesidominti politika. Bet ar ne dėl to ji nori persikraustyti į Lietuvą? „Ne, tiesiog Lietuvoje aš labai gerai jaučiuosi, žmonės čia geri ir svetingi, optimistiškesni, nei Baltarusijoje. Turbūt aš esu toks žmogus, kuriam norisi iš esmės pakeisti gyvenamąją vietą, kad pamatyčiau gyvenimo įvairovę“, – ryžtingai sakė mergina.
Tačiau iki tol ji dar turi baigti mokslus. Jeigu viskas eisis pagal planą, ji norėtų tapti gydytoja neonatologe (t. y., naujagimių gydytoja). „Aš nuo mažens sakiau, kad būsiu vaikų gydytoja, o dabar aiškiai suvokiu, kad norėčiau dirbti su pačiais mažiausiais“, – sakė mergina.
