Seserys gali atsibusti valgydamos ką tik susiteptą sumuštinį ar persisvėrusios per langą ir gaudydamos įsivaizduojamą išskrendančią žuvį. Gali susapnuoti, jog smenga stogas, ir bandyti rankomis sulaikyti lubas.
Arba imti glėbiais tempti iš lauko į kambarį malkas, nes esą draugai šąla sėdėdami prie gęstančio laužo. Dar – atsistoti priešais miegantį žmogų ir į jį įsistebeilijusios nerišliais sakiniais ką nors pasakoti. Arba tylėti.
Tai, kad šiuos veiksmus seserys atlieka miegodamos, išduoda jų žvilgsnis. Jos pačios jį vadina demonišku. Tarsi skrostų kiaurai kito žmogaus akis.
Kad ir kaip vidury nakties tam žmogui būtų nejauku, jis ramiu balsu turėtų vieną ar kitą sutiktą dvynę paraginti eiti miegoti ir jokiu būdu nesijuokti.
Tai – dvi svarbiausios taisyklės, su kuriomis seserys supažindina ketinančius nakvoti su jomis vienuose namuose. O joms ir jų artimiesiems tai jau seniai tapę kasdienybės dalimi, be kurios gyvenimą sunku įsivaizduoti. Svarbu – nepalikti stiklinės vandens šalia lovos ir visuomet uždaryti balkono duris.
Iš Tauragės kilusios dvynės jau šešerius metus yra įsikūrusios Vilniuje. Jurgita – su širdies draugu, o Rasa šiuo metu dalijasi butu su drauge.
„Kalbame kas naktį, o vaikštome, ką nors veikiame beveik kas antrą. Suprantame, kad tai problema, bet kol kas ji nelabai trukdo gyventi, jei nebandome jos išspręsti. Be to, neaišku, ar tai įmanoma“, – apie miego sutrikimą, vadinamą lunatizmu arba nakvišumu, ėmė pasakoti sesės.
Pasiruoškite. Pateksite į nakvišų nuotykių pasaulį ir kai kada imsite patys balansuoti tarp sapno ir realybės.
Vadino apsisapnavimu
Patį pirmą suvokimą, kad joms yra kažkoks miego sutrikimas, dvynės atsimena nuo tada, kai buvo visai mažos.
Ir nuo to laiko šį reiškinį vadina apsisapnavimu. Iš pradžių pradėjo per miegus kalbėti. Jos viena kitą girdėdavo, girdėdavo ir mama. Rytą viena į kitą pažiūrėdavo ir ištardavo: „Mes vėl buvome apsisapnavusios.“
O vieną košmarišką naktį Jurgita ir Rasa ryškiai prisimena iki šiol.
Rasa: Tada jau lankėme mokyklą. Mūsų su Jurga kambariai buvo vienas šalia kito. Vienas pereinamasis, tad durys visuomet būdavo atidarytos.
Pamenu, ji atbėgo naktį verkdama ir išsigandusi nerišliai kalbėjo: lėktuvas, avarija, žuvo visa šeima – mama, tėtis, brolis.
Sesuo buvo labai įsijautusi, o aš pabudusi nesupratau, ar ji apsisapnavo, ar iš tiesų tai vyksta. Nors pati buvau ne mažiau sunerimusi, bandžiau ją raminti.
Jurgita: Kartą išsiaiškinome, kad abi sapnuojame tokį pat sapną. Viena pradėjo pasakoti, o kita jau žinojo, kaip viskas tęsis toliau. Pačioms tai buvo keista, netgi pasidarė baugu.
Tuo labiau kad sapnas būdavo labai baisus. Sapne girdėdavome grėsmingą muziką, važiuodavo mašina ir tada kažkas nutikdavo. Bet ilgainiui išmokome pakeisti sapno pabaigą, kad jis nesibaigtų tragiškai.
Rasa: Kartais apsirengdavome naktį taip, kaip eisime į mokyklą.
Brolis sėdėdavo iki vėlumos prie kompiuterio ir matydavo, kaip viena sesė ateidavo ir įjungdavo visame aukšte šviesas, kita netrukus išjungdavo.
Jurgita: Mes miegodavome antrajame aukšte, o tėvai pirmajame. Mes vaikščiodavome labai tikslingai. Pamenu, prieš mokyklą kalbėdavome, kad eisime pirkti pieštukų. Būdavo, kad atsibundu valgydama sumuštinį.
Pasirodo, miegodama atsiriekiau duonos, užsitepiau sviesto, užsidėjau dešros.
Šeimos gydytoja tikino, kad lunatizmas yra išaugamas, tad nėra ko jaudintis. Tuo labiau kad namiškiai prie to priprato. Mama buvo įsigilinusi, ką galima daryti ir ko negalima, kai sutinki lunatikuojančius žmones.
Svarbiausi dalykai – nakvišos nereikėtų specialiai žadinti, šaukti vardo, kad neatsibustų. Tada jis gali išsigąsti, nesusigaudyti aplinkoje. Geriau ramiai pasakyti: eik miegoti. Tokią frazę dažnai tekdavo kartoti dvejais metais vyresniam broliui.
Jurgita: Kai lunatikuoji, matai ne tik visus aplinkui esančius baldus, bet dar ir papildomų daiktų, net žmonių, kurių iš tikrųjų nėra. Kartą teko man gyventi vasarą su trimis merginomis, kurioms nebuvau pasakiusi, jog lunatikuoju. Jos išsigando, kai naktį ėmiau rodyti pirštu į kampą – esą iš ten į mus kažkas žiūri.
Žadėjo, kad išaugs
Nors gydytoja ir buvo sakiusi, jog lunatizmą merginos išaugs, taip neatsitiko. Situacijos, į kurias patekdavo dvynės miegodamos, bėgant metams tapo tik sudėtingesnės, labiau įtraukiančios aplinkinius žmones. Sesės kartais susimąsto, kas gali būti toliau?
Rasa: Vieną vasarą buvau išvykusi pakeliauti ir padirbėti į Aliaską. Apsigyvenome su keliais užsieniečiais nuošalioje vietoje, į kurią užklysta įvairių gyvūnų. Pavyzdžiui, briedžių, meškų.
Mano namelio durys buvo senoviškos, jų iš išorės neatidarysi, o iš vidaus pakanka tik pakelti vieną kablį. Ir vieną savaitę, atėjus rudeniui, ėmė kasnakt kartotis tokia pat situacija.
Aš atsibusdavau stovėdama po lietumi. Susivokdavau, jog esu išėjusi į lauką. O prieš kelias dienas mus buvo įspėję, kad teritorijoje pastebėta meška. Aš išsigandau. Ir ėmiau prašyti kitų – gal galėtume pakeisti spyną.
Tačiau papildomas kabliukas neapsaugojo. Aš vėl atsidūriau lauke. Tada sugalvojome, kad reikėtų spynos su kodu, tačiau ir ji nesuveikė! Vėl aš – lauke.
Pagaliau sugalvojome įtaisyti ant durų varpelį, kuris suskambęs pažadintų draugus ir jie man lieptų eiti miegoti. Net išmokiau juos tai pasakyti lietuviškai. Tas pasakymas su akcentu mane prikeldavo ir nueidavau miegoti.
Per 3 mėnesius Aliaskoje ne vien ta savaitė buvo įtempta. Kartą prabudusi rytą Rasa prisiminė sapną, kaip su bičiuliais gulėjo prie laužo. Ugnis pradėjo gesti ir ji ėmė nešti malkas norėdama laužą pakurstyti ir visus sušildyti.
Rasa: Sapnas buvo toks ryškus! Apsidairiau. Šalia lovos gulėjo šūsnis malkų.
Tapo aišku, kad tas malkas atnešiau aš. Bet jos juk buvo lauke, apie 150 metrų nuo trobelės.
Išėjau pasižiūrėti, kokiu keliu aš turėjau nueiti. Stovėjo autobusai, dviratis.
Juos visus turėjau naktį praeiti keliaudama paimti malkų. Tą akimirką suvokiau, kokia pavojinga buvo situacija.
Abi bijo vorų
Maža to, nakvišos dvynės turi ir bendrą fobiją. Jos abi paniškai bijo vorų.
Dažnai nutinka, kad jei kurią dieną abi susiduria su voragyviu, tai būtinai jį ir susapnuoja. Kartą jos nakvojo pas močiutę antrajame namo aukšte, didelėje lovoje aukštais galais.
Rasa: Jurgita ėmė šaukti, kad aš bėgčiau, nes artinasi voras.
Jurgita: Mano sapne pradėjo palengva leistis nuo lubų voras. O aš kaip įmanydama bandžiau jo išvengti rėkdama Rasai, kad ir ji gelbėtųsi. Abi nulėkėme laiptais į apačią, o atsikėlusi močiutė nuramino. Tačiau kita naktis buvo dar baisesnė.
Rasa: Kitą naktį vorą sapnavau aš. Sapnas buvo toks ryškus, kad, regis, galėjau jausti šėriuotas jo kojas. Voras apsivertė ant nugaros ir ėmė jomis tabaluoti.
Šaukdama sesei, kad ji gelbėtųsi, pati nėriau iš patalo.
Jurga, išgirdusi pavojų, šoko per aukštąjį lovos kraštą, krito ant alkūnių, atsikėlė, tada trenkėsi į durų staktą. Strimgalviais nulėkėme laiptais žemyn, pakeliui aš Jurgą dar sugebėjau aplenkti.
Kitame kambaryje miegojęs mūsų brolis ėmė bėgti kartu su mumis ir visi atsidūrėme apačioje. Mes atsibudome.
Atsidūrė viena kitos sapne
Rasai ir Jurgitai atrodo, kad jei jų neprižadina, kiti žmonės irgi įsilieja į jų sapnus. Pavyzdžiui, bėgdamos nuo vorų jos atsidūrė viena kitos sapne.
Ir nuotykiai tampa bendri. Dabar jos pagalvoja, kad vaikystėje būtų norėjusios turėti kamerą ir nufilmuoti, ką naktimis išdarinėja. Mat toli gražu ne visus sapnus jos atsimena.
Jurgita: Aš manyčiau, kad taip dažnai jau nebelunatikuoju, bet mano draugas vis mėgsta draugiškai pasijuokti. Mes kartu jau šešeri metai – jau nepamenu, ar aš jam pasakiau iš anksto, ar jis pats pamatė. Per tiek laiko jis prie to priprato.
Pavyzdžiui, aš vidury nakties imu patale kažko ieškoti, tikinu, jog ten kažkas yra. Klausia: ko ieškai? Sakau: kažko nematomo. O jis manęs nežadina ir ragina ieškoti toliau.
Arba atsikeliu ir einu kažkur, o jis paprašo manęs atnešti vandens. Žinoma, aš atnešu. Nes jis jau tampa mano sapno dalyviu.
Rasa: Pamenu, atsibundu, o šalia šviežiai padarytas sumuštinis, garuoja arbata. Galvočiau, kad kažkas atnešė pusryčius į lovą. Vienintelė smulkmena – aš tada gyvenau viena. (Juokiasi.)
Kartais pasitaiko ir nepaaiškinamų radinių po nakties. Pavyzdžiui, rytą prie lovos radau batą, stiklinę vandens ir raktus.
O kitą kartą prabudau vidury nakties sušalusi, nes, pasirodo, miegojau be antklodės. Puoliau dairytis, kur ji, ir tik geriau paieškojusi ją radau gražiai sulankstytą ir padėtą už lovos.
Negalima juoktis
Pasakodamos savo nesibaigiančius naktinius nuotykius seserys kvatojosi ir leido man, kaip klausytojai, iš šių istorijų pasijuokti kartu. Bet kai joms vaikštant naktimis šalia esantis ar sutiktas žmogus ima garsiai juoktis ir sesės atsibunda, jos įsižeidžia.
Rytą atsibunda dar vis užsigavusios. Tad dar viena taisyklė sutikus tarpduryje keistai ar net juokingai besielgiantį nakvišą, vaikštantį per miegus, – nesijuokite.
Rasa: Labiausiai žeidžia tai, kad mes dažnai pačios nežinome, ką darėme, kas tiksliai vyko. O dar iš mūsų juokiasi! Norėdama pati save iš šalies pamatyti, vis ruošiuosi kada nors pastatyti nuo judesio įsijungiančią kamerą ir save nufilmuoti naktį. Tačiau nesiryžtu.
Nežinau, kaip sureaguočiau, kai pamatyčiau save vaikštančią ir kažką veikiančią. Galbūt mane išgąsdintų pats vaizdas, o gal tai, ką iš tikrųjų veikiu.
Gal atrodyčiau kaip kokia demonė. Man yra pasakojusios kambario draugės, kad kartais atsistodavau naktį priešais jas ir žiūrėdavau. Joms būdavo baisu. Jos ramiu balsu pasakydavo, kad eičiau miegoti. Jei tuo metu nepabusdavau, rytą nieko neatsimindavau.
Jurgita: Draugas sako, kad kas naktį kalbu. Jis dažniausiai eina miegoti vėliau nei aš, todėl ateidamas jau pradeda mane atsargiai kalbinti, kad neišsigąsčiau ir neprabusčiau.
Jis tampa mano sapno įkaitu – ir taip beveik kasnakt. Aš jo vis klausiu, ar jam netrukdo. O jis mane ramina, kad jau priprato.
Trukdo miegui
Seserys vis dažniau susimąsto, kad šie nuotykiai per miegus, apie kuriuos pasakoja kol kas juokdamosi, iš tiesų yra problema, trukdanti miegui. Kartais rytą jos jaučiasi pavargusios. Susidaro savotiškas ratas – seserys pastebėjo, kad jos daugiau lunatikuoja, kai būna labiau pavargusios.
Kita vertus, gal gyvenimas be to nebūtų toks linksmas, todėl kol kas nesikreipia į gydytojus.
Tačiau galvodamos apie ateitį, kai jau turės vaikų, nenorėtų jų susitikti lunatikuodamos kur nors koridoriuje.
Rasa: Ir šiaip gąsdiname žmones. Kai persikrausčiau į bendrabutį ir pasakiau apie tai merginoms, jos nežinojo, kaip elgtis. Pirmą mėnesį slėpė peilius po savo lovomis.
Matyt, filmų buvo prisižiūrėjusios, istorijų prisiskaičiusios, kad lunatikuojantys žmonės būna agresyvūs, puola. Tačiau su mumis nieko panašaus nėra. Mes esame taikios – susikuriame savo sapnus ir juose dalyvaujame, kartais įtraukdamos kitus.
Jurgita: Savo namuose esame jau pripratusios, o nakvojant svetimose vietose mums pačioms būna neramu. Juk nepažįsti aplinkos, tad gali prabudusi išsigąsti nesuprasdama, kur esi, arba, pavyzdžiui, kažkur įstrigti ir negalėti išeiti. Tada imi panikuoti.
Rasa: Šiuo metu viename bute gyvenu su kita mergina. Prieš įsikeldama jai nesakiau, jog turiu tokį miego sutrikimą.
Sužinojusi ji kiek sunerimo, kaip jai reikės elgtis. Dabar sako girdinti mane naktimis vaikštant, kažką veikiant, tačiau nesuprantanti, ar aš tai darau per miegus, ar nubudusi. Ir aš nežinau. (Juokiasi.) Mes niekada negalime žinoti, ką galime iškrėsti.
Stengiasi įspėti kitus
Būdamos naujose kompanijose, jeigu tenka nakvoti, dvynės stengiasi žmones iš anksto įspėti apie savo galimus naktinius nuotykius.
Jei jos ruošiasi kelionei, dažnai būna, kad randa jau sukrautus savo lagaminus arba atsikelia jau apsirengusios.
Vieną vasarą Jurgita su draugu buvo apsistojusi trobelėje, kurios lubos buvo labai žemos. Draugas prabudo ir negalėjo patikėti tuo, ką mato: jo mergina iškėlusi rankas laiko lubas, kad stogas neįgriūtų.
Jurgita: Jis tada pradėjo juoktis, aš, aišku, prabudau ir labai įsižeidžiau. Kitą kartą prižadinau draugą, kad jis išvarytų esą į kambarį įskridusį paukštį. Kartais būna gėda prieš kitus, todėl jau norėtųsi atsikratyti šio miego sutrikimo.
Rasa: Tą reikėtų padaryti ir dėl pavojaus. Dovanų buvau gavusi žuvytę ir susapnavau, kad ji išskrenda per langą.
Priėjusi prie jo bandžiau persisverti per jį kiek tik galiu norėdama žuvį sugauti ir pabudau.
Tada suvokiau, kad kurią nors naktį galiu iškristi per langą.
Dėl to mes visada perspėjame žmones, kad nepaliktų atvirų durų, langų. Bet geriausia apie tai negalvoti, nes mintimis dažnai prišaukiame sapnus.
Apsigyveno atskirai
Nuo vaikystės visuomet būti kartu įpratusios dvynės prieš šešerius metus iš Tauragės persikėlusios studijuoti į Vilnių apsigyveno atskirai. Tai, atrodo, išėjo į naudą. Kai susitinka, būna viena kitos pasiilgusios. Pastaruoju metu dažniausiai jas suveda bėgimo treniruotės ir varžybos.
Rasa: Nuo paauglystės 8–9 metus mes lankėme lengvąją atletiką, bėgiodavome vidutinių nuotolių distancijas, o kai tapome studentėmis, po poros metų palengva išėjome. Visuomet treniruodavomės kartu, tad ir rezultatai buvo panašūs.
Rungtyniaudamos nuolat keisdavomės. Vieną kartą aš geriau bėgdavau, kitą kartą – Jurga.
Jurgita: Buvome amžinos konkurentės. Mums būdavo labai svarbu aplenkti vienai kitą, bet kartu ir džiaugdavomės seserimi, kuri būdavo pirmesnė.
Rasa: Dabar vėl bėgiojame. Abi treniruojamės pas tą patį trenerį Dalių Pavliukovičių-Neko.
Mėgstame pajuokauti, kad nuo bėgimo niekada nepabėgsime.
Pasirinko tiksliuosius mokslus
Dvynės varžėsi ne tik bėgimo takelyje, bet ir moksluose. Kuri gaudavo geresnį pažymį, ta pirma bėgdavo mamai pasigirti. Joms abiem sekdavosi matematika ir fizika, tad abi dalyvaudavo olimpiadose, kur irgi vis keisdavosi – tai viena laimėdavo, tai kita, seserį palikdama antroje vietoje.
Savo ateitį su šiomis disciplinomis ir susiejo. Tik viena – su fizika, kita – su matematika.
Rasa: Gerai, kad skirtingas studijas pasirinkome, nes dar ir darbe būti konkurentėmis būtų buvę sunku. Kita vertus, vis tiek viena be kitos nelabai galime.
Aš esu baigusi taikomąją fiziką ir šiuo metu studijuoju lazerių fiziką ir optines technologijas. Taip pat dirbu pagal specialybę optikos įmonėje.
Jurgita: Aš turiu ekonometrijos bakalauro diplomą ir dabar siekiu magistro laipsnio duomenų moksle. Kaip ir sesuo dirbu pagal specialybę vienoje įmonėje duomenų analitike.
Visa jų šeima linkusi prie tiksliųjų mokslų – ir mama, ir tėvas, ir brolis. Tad jauniausios šeimoje dvynės daugybos lentelę jau mokėjo būdamos vos penkerių.
O mokykloje per 10 minučių išsprendusios sudėtingiausius matematikos uždavinius neturėdavo ko veikti. Joms net būdavo gėda sakyti, kad taip greitai viską atliko.
Jurgita: Žinoma, esame ne kartą mokykloje apgavusios mokytojus. Vieną dieną atsiskaitydavau rusų kalbos pamokoje, o kitą dieną tą patį padarydavau už Rasą.
Kai kurie mokytojai net neleisdavo sėdėti kartu, nes sugebėdavome per pamoką vietomis apsikeisti ir niekas nepastebėdavo. Kai kada išmokdavome ką nors per pusę. Tačiau taip darydavome su tais dalykais, kurie nebuvo mums labai svarbūs.
Ir dabar, jei žmogus sveikinasi, net jo nepažinodama atsakau. Nes paskui Rasa atrodys nemandagi. Bet jei pradeda ko nors klausinėti, kalbinti, tada sakau: aš – ne Rasa. Žmonės labai nustemba – ne visi žino, kad turime seserį dvynę.
Lunatizmas – paveldimas sutrikimas
Lunatizmo epizodų gali turėti kas dešimtas vaikas, tačiau dauguma miego sutrikimą, vadinamą somnambulizmu, išauga. Kas tai yra ir kaip padėti šį sutrikimą turintiems žmonėms, papasakojo Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytoja neurologė Dalia Matačiūnienė.
– Kas yra lunatizmas ir kas vyksta žmogui tokio epizodo metu?
– Lunatizmas, mediciniškai vadinamas somnambulizmu, yra miego sutrikimas, priskiriamas parasomnijų grupei. Somnambulizmui būdingi nepageidautini įvykiai, raumeninis aktyvumas ar vegetacinės sistemos veikla, pavyzdžiui, prakaito pylimas ar greitas širdies plakimas miegant.
Dabar, kai jau atliekami sudėtingi smegenų veiklos tyrimai, tiksliai išsiaiškinta, kodėl žmogus ir miega, ir vaikšto vienu metu.
Somnambulizmo kamuojami žmonės genetiškai miega giliau nei kiti. Taip pat jie turi kitą savybę – dalis smegenų sugeba nubusti.
Tai reiškia, kad kai žmogus vaikšto, smegenų dalis, kuri atsakinga už prisiminimą, suvokimą, aplinkos vertinimą, miega, o kita dalis, atsakinga už motoriką, judėjimą, yra budri. Dažniausiai jei to žmogaus niekas nepuola žadinti, jis pavaikšto, atsigula ir toliau miega, o rytą atsibudęs to neatsimena.
Paprastai visi žmonės giliausiai miega pirmoje nakties pusėje, dėl to ir lunatikavimas dažniausiai vyksta pirmoje nakties pusėje. Tačiau net jeigu somnambulizmą turinčių žmonių miegas gilesnis, tai nereiškia, jog jie išsimiega geriau. Anaiptol – jie gali jausti nuovargį, ypač jei lunatikavimo epizodai dažnai kartojasi.
– Ar reikia kreiptis į gydytojus turint somnambulizmą?
– Somnambulizmas paprastai atsiranda vaikystėje ir trims ketvirtadaliams išnyksta. O ketvirčiui lieka visam gyvenimui. Kalbant apie vaikus, jei yra žinoma, kad šeimoje buvo tokių atvejų, jei epizodai nėra dažni, jei vaikas gerai jaučiasi, dažniausiai į gydytojus kreiptis net nereikia. Nebent yra netipiškas atvejis.
Bręstant miegas tampa nebe toks gilus ir organizmui pasidaro sunkiau išlaikyti gebėjimą miegant judėti ir neatsibusti. Todėl kartu su brendimu somnambulizmas dažniausiai išaugamas.
Kodėl ketvirtadaliui tokių žmonių jis išlieka, iki šiol medicina nėra nustačiusi. Ar tuomet reikia kreiptis į medikus, ar ne, tai paties žmogaus sprendimas. Kreipiasi žmonės su klausimais, ką daryti, kad būtų mažiau lunatikavimo epizodų, kaip sau padėti, kaip suderinti su šeima ir aktyviu gyvenimu.
– Tai kaip žmogus gali sau padėti? Ir ar įmanoma pasveikti?
– Kadangi tai paveldimas sutrikimas ir jei jo neišaugo, tikėtina, kad jis išliks visada. Todėl norint sau padėti svarbiausia atkreipti dėmesį į provokuojančius veiksnius. Dažnai žmonės jau patys pastebi, po kokios veiklos ar kokiomis sąlygomis somnambulizmo epizodai tampa intensyvesni. Turėjau pacientą žvejį, kuris jei keldavosi ketvirtą ryto, jau žinodavo, kad dėl miego trūkumo kitą naktį tikrai vaikštinės.
Taip pat veikia stresas, pervargimas, aplinkos pakeitimas, karščiavimas, gretutinės ligos, kurios trikdo miegą. Svarbu tai išsiaiškinti ir stengtis to vengti. Taip pat patartina vienodu laiku eiti miegoti, stengtis išmiegoti 7–8 valandas.
Pasitaiko atvejų, kad pacientai tikina, jog jie somnambulizmą giminėje esą turi vieninteliai. Bet net jei jų tėvai neturėjo somnambulizmo, tai gali būti paveldėta iš senelių ar dar tolimesnių kartų.
O gal turėjo, bet nepastebėjo ar epizodai kartodavosi nedažnai ir buvo išaugta. Nėra taip lengva išsiaiškinti šeimos ligų istoriją.
