Buvusi parlamentarė prisipažino, kad tokį klausimą jai yra uždavęs jau ne vienas žmogus.
„Iš kur mergaitei tiek drąsos, tiek valios geležinės? Man net statybininkai, atliekantys remontą naujame bute, reiškė užuojautą.
Iš pradžių ir pačiai savęs buvo gaila, bet dabar jau ne“, – apie užmojus pradėti gyvenimą beveik iš naujo ir pati save pašiepė D.Teišerskytė.
Dabar jau prasideda visiškai naujas gyvenimo etapas. Moteris tikino, kad pavyko susirasti tokius namus, apie kokius svajojo.
Bet neslėpė, kad dar ilgai skaudės širdį dėl buvusių namų viename gražiausių Kauno Žaliakalnio rajonų, kur pragyveno keturiasdešimt metų: „Dažnai prisimenu savo mamos žodžius – kuo mažiau turi, tuo lengviau to atsisakyti arba prarasti. Kita vertus, pagaliau gyvensiu žinodama, kad manęs niekas niekada negalės pajudinti iš naujų namų, nes jie – tik mano vienos.“
Kai suprato, kad reikės kraustytis iš buto Žaliakalnyje, D.Teišerskytė su sūnumi Linu tame pačiame rajone ir miesto centre apžiūrėjo daugiau nei trisdešimt butų.
Pataikydavo arba į visiškas landynes, arba rasdavo tokius butus, kurių kainos būdavo jai neįkandamos.
Dalį namo su nedideliu žemės sklypeliu Panemunėje buvusi Seimo narė pernai per savo gimtadienį rado visiškai atsitiktinai: „Netoliese gyvenanti draugė, važiuodama automobiliu, išgirdo skelbimą per radiją, kad parduodama dalis namo ir sykiu keli arai žemės.
Tuoj pat atvažiavo pas mane, ir netrukus mes jau kalbėjomės su šio turto pardavėjais.
Pavyko susitarti ir dėl kainos, ir kad galėčiau už butą susimokėti dalimis. Todėl pernai gavau tikrai nepaprastą gimtadienio dovaną.“
Nusprendusi kurtis Panemunėje D.Teišerskytė pajuto ir palengvėjimą, nes baigėsi varginančios buto paieškos ir galėjo planuoti, kaip toliau gyventi.
Bet kai šių metų liepos mėnesį užvėrė buvusių namų duris visam laikui, buvo ir baisu, ir liūdna: „Ir ko tik neišgyvenau. Kaune kuriuosi jau dvyliktą kartą.
Išsikraustyti iš namų, kuriuose prabėgo keturi gyvenimo dešimtmečiai, tikrai nebuvo lengva.
Sunkiausia buvo, kai dėjau savo daiktus į dėžes ir kai buto pirkėjui reikėjo atiduoti raktus.
Palengvėjo, kai suvokiau, kad sprendimą kurtis naujuose namuose ir kurti gyvenimą iš naujo privalėjau priimti ne todėl, kad pati taip nusprendžiau.
Kai aname krante mano gyvenimas baigėsi, absoliučioje vienatvėje ilgai mąsčiau, ką man toliau daryti?
Esu labai išdidi. Nemėgstu kam nors save užkrauti ant pečių. Esu nepalenkiama. Todėl kraustytis pas sūnų Liną net laikinai iš pradžių bijojau.“
Tėvams gyventi ir sugyventi su jau suaugusiais, šeimas turinčiais vaikais ne visada sekasi. D.Teišerskytė prisipažino, kad anksčiau apie sūnaus Lino ir jo žmonos Linos šeimą pagalvodavusi visaip.
Kartais net kildavo minčių, galbūt jie savo problemas, nesutarimus ar kokius išgyvenimus nuo jos slepia, parodydami tik gražiąją gyvenimo pusę.
„Savo dideliam džiaugsmui pamačiau, kokia graži ir darni sūnaus šeima, kokie nuostabūs jo ir žmonos santykiai: „Jokios trinties tarp sūnaus ir marčios nejaučiu.
Mano Linas – auksinio charakterio žmogus. Su marčia apskritai neįmanoma susipykti, nes ji labai nuolanki. Kai imu tvarkyti namus, sūnus liepia ilsėtis arba spręsti kryžiažodžius. Sūnaus namuose puikiai miegu, nes ten jaučiuosi saugi.“
Į tai, kad vis dar neranda asmeninių daiktų, sukrautų į dėžes, kad baldai ir paveikslai išmėtyti per kelias vietas draugių namuose ir net lauke, Dalia numoja ranka: „Baldai vis dar kaimyno kieme, uždengti brezentu. Ir ką darysi? Velniai nematė! Suges, pirksiu naujus.
Paveikslai ir lova pas draugę Sigitą, kuri gyvena netoliese. Nė kiek neišgyvenu, jei ir jiems kas nors atsitiks.
Taip jau atsitinka, kad iš pradžių dėl visko išgyvename, gailime ko nors prarasto ar to, ko negalėjome įsigyti, o vėliau į visus materialius daiktus numojame ranka, nes, kaip tame mano parašytame dainos tekste: „Ateina metas suskaičiuot visas klaidas.“ Matyt, ne šiaip sau ją prieš keturiasdešimt metų sukūriau.“
Svarbiausiu ramsčiu per šį gyvenimo virsmą D.Teišerskytė laiko tai, kad neprarado ryšių su dviem sūnumis ir draugais: „Nepaprastai džiaugiuosi, kad manęs nepaliko ta aplinka, kurioje anksčiau gyvenau.
Be to, per šešiolika darbo Seime metų neįgijau priešų. Ir, nepaisant to, kad jau nesu Seimo narė, sulaukiu daugybės kvietimų į įvairius renginius ar kūrybos pristatymus.“
Šiuo metu naujuose namuose dar būtina atlikti daug darbų – Dalia jau suplanavusi, kur bus virtuvė, svetainė, miegamasis, kokie bus sienų atspalviai, kur sukabins paveikslus.
Net vietą keraminėms skulptūrėlėms jau numatė.
Su saldžia perspektyva balse pasakojo ir apie tai, kad dar pasistatys verandą su išėjimu į kiemą, jame dar bus pavėsinė, parsiveš iš sodybos visas rožes.
Jau pasisodino dešimt krūmelių žemuogių ir braškių, prie tvoros – kelias dešimtis tujų.
Sodelyje yra likusios kelios buvusių šeimininkų obelys, abrikosas, graikinis riešutmedis, avietynas.
„Kuo dažniau atvažiuoju į dar remontuojamus ir įrenginėjamus namus, tuo labiau čia patinka. Pradedu suprasti, kad man labai pasisekė.
Manau, kad Panemunėje turėsiu ir kuo užsiimti, – vylėsi gyvenimą beveik nuo nulio pradedanti D.Teišerskytė. – Čia labai stipri bendruomenė ir nuostabios šventės. Be to, aktyvus kunigas. Biblioteka. Kultūros namai. Pušynas. Nemunas. Takai pasivaikščiojimui.“
Dalia sutinka, kad žmogus sukurtas gyventi dviese.
„Bus nauji namai, gal ir draugas atsiras mano gyvenime, – mįslingai šyptelėjo buvusi Seimo narė. – Dabar vėl skubu gyventi. Gal netrukus sudarysiu naują eilėraščių knygą, nors kai parašiau knygą apie tremtį Sibire, nusviro rankos.
Jaučiausi atlikusi pareigą. Nebesinorėjo rašyti. Kadangi pagal astrologiją mano gyvenimo skaičius 7, planuoju iš kiekvienos eilėraščių rinktinės paimti po septynis eilėraščius ir taip sudaryti naują rinktinę, o pabaigoje sudėti naujausius eilėraščius. Bet tai jau padarysiu kitais metais.“
