Ketindama pakalbinti Kaune gyvenantį mediką A.Kh.Chahine’ą kreipiausi angliškai, o jis paklausė, ar galime kalbėti lietuviškai, jei, žinoma, man patogu. Na, nieko sau!
Tokios reakcijos ir komplimentų dėl puikios lietuvių kalbos libanietis neretai sulaukia iš savo pacientų. Kasdien iš Kauno į darbą Jurbarko ligoninėje bei du kartus per mėnesį į Mažeikius važinėjantį vyrą lietuvių kalba ne tik išgelbėjo nuo depresijos, bet ir padėjo įsitvirtinti.
Beveik prieš du dešimtmečius iš Libano į Lietuvą A.Kh.Chahine’as atvyko su konkrečiu tikslu – studijuoti medicinos. Svajodamas gydyti žmones jis jau buvo įstojęs į universitetą savo šalyje, tačiau tuo metu Lietuvoje mokęsis jo draugas išgyrė medicinos studijas Kaune ir pasiūlė jam čia atvykti.
Apie Lietuvą iki tol Ali nebuvo girdėjęs. Internetas 2000 metais dar nebuvo toks platus kaip dabar.
Pažiūrėjo tada vyras į žemėlapį, išsiaiškino, kad tai – krepšinio šalis, iš kurios kilęs Arvydas Sabonis.
Kauno medicinos universitetas (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademija) Europoje žinomas, tad galima puiki ateitis.
Tuo labiau kad savo šalyje ateities jis neįsivaizdavo. Nors šeimoje buvo mokytas žmones vertinti ne pagal tautybę ar religiją, o pagal charakterį ir asmenybę, Libane tvyrojusi politinė ir religinė situacija nekėlė teigiamų minčių. Ali nuo paauglystės svajojo išvažiuoti ten, kur bus kitaip.
Vis dėlto Lietuvoje pradžia nebuvo lengva. Jis niekada nepamirš pirmųjų dienų. Buvo ruduo, rugsėjo pabaiga, apsiniaukę. Išėjusį iš oro uosto Ali pasitiko universiteto atstovas ir nuvežė iš Vilniaus į Kauną.
Kitą dieną išėjęs apsižvalgyti libanietis susidūrė su kalbos barjeru. Tad pirmoji vieta, kurioje apsilankė, buvo knygynas. Nusipirko žodynėlį.
Nuo pirmų dienų libanietis degė noru išmokti kalbą, net ir galvodamas, kad Lietuvoje neliks. Tuo jis buvo įsitikinęs pirmuosius kelerius metus.
O trečiaisiais metais svečioje šalyje Ali netgi buvo apėmusi depresija. Buvo pasiilgęs namų, artimųjų, Lietuva jam dar nebuvo sava.
Dabar tą patį išgyvena jo aštuoneriais metais jaunesnis brolis, kuris kaip tik mėgina įsikurti mūsų šalyje – baigė mokslus ir ieško darbo.
„Aš visa tai jau perėjau, buvau tokiame pat taške ir žinau, kaip jam padėti, apie tai dažnai kalbame. Mano gyvenimas iš to taško ėmė tik kilti, tačiau dalis tautiečių, kurie kartu studijavo, čia neprigijo ir baigę mokslus grįžo į savo šalį.
Man pamilti Lietuvą ir jos žmones padėjo kalbos mokėjimas, nes galėjau lengvai bendrauti, suprasti kitus.
Brolis netgi sako, kad perėmiau daug lietuviškų bruožų. Pasikeičiau, nebesu toks, koks anksčiau buvau“, – su šypsena pasakojo medikas.
Apie chirurginę specialybę svajojęs libanietis pasirinko ortopediją-traumatologiją. O likti Lietuvoje apsisprendė tik įstojęs į rezidentūrą ir pradėjęs dirbti.
Galiausiai suprato, kaip veikia mūsų šalies sveikatos apsaugos sistema: nuo paciento kreipimosi į šeimos gydytoją iki pat jo pasveikimo.
Ali panoro, kad gyvenimas pagaliau nusistovėtų.
„Tada man buvo 29-eri, jau nebenorėjau blaškytis. Kartais pagalvoju, kad jei dabar reikėtų kur nors važiuoti ir iš naujo priprasti prie kitos sistemos, būtų sunku“, – prisipažino libanietis.
A.Kh.Chahine’o nė kiek neišgąsdino nuolatinės diskusijos apie prastą medikų situaciją Lietuvoje. Jis tiki, kad ateityje bus geriau, o save laiko optimistu. Ir kitus stengiasi įkvėpti.
„Žinoma, išgirstu ir skundų.
Tačiau mėgstu vadovautis faktais – pavyzdžiui, Berlyno medikai uždirba daug daugiau, tačiau ten ir pragyvenimo lygis kitoks. Žmonės gerokai daugiau moka ir už būsto nuomą ar transportą.
Esu įsitikinęs, kad viskas turi priežastį. Kas dirba, tas Lietuvoje gali puikiai gyventi. Tiesa, tam reikia įdėti pastangų pačiam. Kaip ir bet kur kitur“, – tvirtai kalbėjo medikas.
Vyras tikino, kad jo optimizmą lemia ne meilė lietuvei Agnei, kurią dar studijuodamas sutiko Kaune.
Jeigu abu būtų nusprendę, kad jo ateitis yra kitur, būtų kartu išsirinkę šalį ir išvykę ten gyventi.
Tačiau abiem visada patiko čia. Dabar patinka visiems penkiems – libanietis su lietuve augina tris vaikus – dukrą Alią (15 m.), sūnus Jaunių (10 m.), Nojų (6 m.).
Ali žmona – ne medikė, turi savo verslą, o tai privalumas. Ali nuomone, jei abu tėvai būtų medikai, per jų budėjimus nukentėtų vaikai. Jie turėtų būti su auklėmis ar seneliais.
O Ali tėvai iš Libano taip pat emigravo ir šiuo metu gyvena Dubajuje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Ali vaikus moko ir arabų kalbos – ja vaikai internetu bendrauja su seneliais.
„Mano tėvai Lietuvoje nėra buvę. Mama labai norėtų pamatyti, kur sūnus įsikūręs, tačiau be tėčio, kuris negali atsitraukti nuo savo verslo, viena atkeliauti negali. Užtat mes su šeima pas juos buvome jau penkis kartus. Esu be galo laimingas turėdamas didelę šeimą.
Mano vaikai kasdien praskaidrina nuotaiką“, – šiltomis mintimis dalijosi medikas.
Ali su žmona ir vaikais labiausiai mėgsta keliauti automobiliu po Lietuvą, į kaimynines šalis.
Stengiasi ir pasportuoti. O kitiems pomėgiams medikas, dirbantis pusantro etato, laiko neturi.
Džiaugiasi, jei per žiemos šventes nereikia budėti.
Taip, taip – netgi būdamas musulmonas Ali švenčia katalikiškas Kalėdas.
„Priimu lietuviškas tradicijas. Mes su žmona šiuos dalykus aptarėme dar prieš kurdami šeimą. Dėl to mūsų šeimoje yra viskas gerai. Švenčiame ir Velykas“, – pasakojo A.Kh.Chahine’as.
Paruošti dvylika patiekalų Kūčių stalui – nemenkas darbas.
Bet jei reikia, Ali irgi raitojasi rankoves ir padeda virtuvėje.
Dažniausiai jų namuose gamina tas, kuris turi laiko. Žmona – lietuviškos virtuvės patiekalus, Ali – libanietiškus.
Pavyzdžiui, vynuogių lapų suktinukus su ryžiais. Jie tokie, kaip lietuviški balandėliai, tik vietoj kopūstų naudojami vynuogių lapai.
Šeimoje dar mėgstamos libanietiškos salotos. Daržovių proporcijos kitokios, nei lietuviai įpratę valgyti.
Pavyzdžiui, į vienas dedama labai daug petražolių. Jei visai šeimai, sunaudojama net iki kilogramo petražolių. Dar dedami pomidorai, pilama citrinų sulčių ir prieš tai vandenyje išmirkytų bulguro kruopų.
Ali juokėsi, kad ne visada žmonai patinka, kai jis nusprendžia pasisukinėti prie puodų, nes po savęs palieka netvarką.
Vis dėlto tikro tradicinio libanietiško patiekalo Lietuvoje negausi. Pasak Ali, šiam patiekalui reikia itin kokybiškos ir sveikos avienos.
„Mūsų nacionalinis patiekalas yra trinta šviežia žalia aviena su prieskoniais ir druska. Panašu į paštetą. Lankydamasi Libane iš pradžių žmona sakė nevalgysianti, bet paragavusi pakeitė nuomonę.
Mano žmona žino, ko nemėgstu aš, ir to valgyti neverčia.
Yra du pagrindiniai dalykai, prie kurių per beveik dvidešimt metų niekaip negaliu priprasti, – tai lašiniai ir silkė“, – nusijuokė Ali.
Tačiau pridūrė, kad tai nesutrukdė pelnyti lietuvių uošvių palankumą.
