Pagoniškųjų viduramžių istoriją saugančioje Kernavėje įsikūrusio brito S.V.Mitchello darbų galerija „Bardo“ nepalieka abejingų. Kai kurie netgi bijo praverti jos duris, tačiau yra ir tokių, kurie čia užsuka kelis kartus per mėnesį ir vis atranda naujų suvokimų.
Aerografo (purškiamųjų dažų) technika piešti menininko paveikslai kiekvienam kelia vis kitas emocijas: nuo šviesios pradžios iki juodos pabaigos. Ir nieko nuostabaus.
Iš Bristolio Didžiojoje Britanijoje kilusio ir du dešimtmečius tatuiruočių meistru dirbusio S.V.Mitchello kūriniuose susijungia mistika, seksas ir mirtis. Tai jo išraiška vaizduotės, kurią lavino, o gal padėjo atskleisti gyvenimo patirtis ir dovanos, gautos dvasinės kelionės metu.
Būdamas 29-erių Stevenas buvo priėjęs prarają, nuo kurios pats ir sugebėjo išsisukti. Iškeliavo savęs ieškoti. Šiaurės Amerikos indėnų gentyse, Kanados senųjų vietos gyventojų bendruomenėse. Ten kurį laiką gyveno ir turėjo progą iš arti pamatyti senąsias tradicijas, pasimokyti amatų, pajusti mistinius gydymo menus.
Vėliau Tailande šventykloje su budistų vienuoliais sėmėsi dvasinių mokslų. Jam ten esant atskriejo pirmoji žinutė iš Lietuvos.
Stevenas ir vilnietė Jolanta susipažino užsienio pažinčių portale. Ėmė susirašinėti laiškais, o po kelių mėnesių moteris išvyko gyventi pas Steveną į Angliją. Ten pragyveno keletą metų ir išvyko kartu trims mėnesiams į Indiją, po to nusprendė kartu grįžti ir įsikurti Lietuvoje.
„Jau šešerius metus buvau išsiskyrusi ir ieškojau ko nors naujo. Kai susipažinome, abu jau žinojome, ko norime, ir kad nenorime žaisti jokių žaidimų“, – prisiminė santykių su Stevenu pradžią Jolanta.
Nuo tada pora – jau 14 metų kartu. Abu turi po dvi suaugusias dukras. Ir visos keturios gyvena skirtingose valstybėse – Australijoje, Anglijoje, Nyderlanduose ir Prancūzijoje.
Bendrų vaikų pora neturi. Na, išskyrus galeriją, kurią puoselėja jau šeštus metus ir kaip tik šiemet ruošiasi didžiausiam iki šiol menininko kūrybos renginiui, kuris vyks birželio 6-ąją.
– Kai jums paskambinau apie 13 valandą, pasisveikinote „Labas rytas“. Negi tokiu metu visada prasideda jūsų diena?
Jolanta: Stevenas paprastai tapo naktį ir eina miegoti tik penktą ar šeštą valandą ryto, kai dalis žmonių jau pusryčiauja. Jis keliasi prieš vidurdienį.
Savo dieną pradedame kavos puodeliu ir joga. Tai – mūsų gyvenimo dalis. Taip paruošiame save dienai. Tada po pietų jis užsidaro studijoje, o aš imuosi savo darbų.
Stevenas: Džiaugiuosi, kad Jolanta yra pakanti ir supratinga. Nes aš dažnai tiesiog išnykstu savo studijoje, nuklystu į kūrybines keliones.
– Ar būną naktų, kai nesulaukiate įkvėpimo?
Stevenas: Ką turiu padaryti, tą ir darau. Kitaip negali būti. Tiesiog žinau, kad įkvėpimas greičiausiai ateina naktį, kai viskas tylu ir ramu aplinkui, neskamba telefonas, gamta nurimusi.
Tai pats geriausias laikas ir pamatyti tai, ką turiu pamatyti. Tad tokias aplinkybes vadinu ne įkvėpimu, o laiku, kai aš dirbu. Aš esu kūrėjas.
Jolanta: Kai jis turi vaizdinį galvoje, jam įgyvendinti nereikia įkvėpimo. Jis tiesiog tai turi šlifuoti ir šlifuoti.
Stevenas: Pavyzdžiui, jei turiu atlikti darbą per tris mėnesius, jį ir padarau. Nelygu, kokio dydžio darbų imuosi. Pastaruoju metu tai labai dideli paveikslai.
Prie kiekvieno jų reikia sėdėti po 2–3 mėnesius. Dabar jau įnirtingai ruošiuosi vasarą vyksiančiai studijos gimtadienio šventei. Po jos darbai gali iškeliauti į parodas arba liks galerijoje.
– Vaikščiojau po jūsų galeriją, žvalgiausi ir galvojau: kas gi dedasi visa tai piešiančio žmogaus galvoje? Mirtis, seksas, mistika?
Stevenas: Tai yra pagrindiniai gyvenimo varikliai. Be mirties nebūtų gyvenimo, be sekso mūsų net nebūtų.
Mano vizijos iškyla iš šių pagrindinių archetipų.
Tapydamas mažiausiai galvoju apie save. Svarbiausia, ką mano kūrinys pasakys, kokią emociją skleis. Esu tarsi tarpininkas tarp vizijos ir jos išraiškos, kovojantis dėl geriausio jos varianto. Tai nėra mano sugalvotos idėjos. Tai kur kas daugiau.
– O kaip jūs nusprendžiate, kad pasiekėte geriausią variantą ir paveikslas baigtas?
Stevenas: Aš paveikslo nepabaigiu, aš jį tiesiog palieku. Kartais privalau jėga save nuo jo atitraukti, suprasdamas, kad galiu taip niekada jo ir neužbaigti. Turiu būti labai atsargus, kad jame neprarasčiau savęs.
Kartais prireikia susibalansuoti, pavyzdžiui, kelioms savaitėms padėti paveikslą į šalį, vėl prie jo grįžti ir atrasti ką nors naujo. Galiausiai mano kūrinys visiškai atsiskiria nuo manęs ir tampa savarankiškas, keliantis kiekvienam į jį žiūrinčiam skirtingas mintis, emocijas.
– Ar jau vaikystėje buvo akivaizdu, kad turite ypatingą meno pojūtį? Koks buvote paauglys?
Stevenas: Geriausiai mane kaip paauglį apibūdinantis žodis būtų – labai pasiklydęs. Taip, buvo aišku, kad nuo tada jau buvau linkęs į meną.
Užaugau vakarietiškoje Anglijos kultūroje. Nežinojau, ką veikti mokykloje, todėl į ją eidavau tik iš pareigos ir tada iš jos kuo greičiau lėkdavau į gyvenimą.
Man atrodo, tada dariau visus nutrūktgalviškiausius dalykus, kokius tik įmanoma daryti, gėriau alkoholio, kiek tik galėjau. Kalbant apie profesiją, tėvai nestūmė kuria nors konkrečia kryptimi, leido pačiam rinktis kelius ir šunkelius. Bet visuomet žinojau, kad tėvai – greta.
– Kaip tapote tatuiruočių meistru?
Stevenas: Augau tokiu metu ir tokioje aplinkoje, kur tatuiruotės buvo populiarios, jos atspindėdavo baikerių, metalistų, rokerių kultūrą. Tokio tipo menas puikiai padėjo išreikšti manyje vis besikaupiančias idėjas.
Nejučia tai tapo mano gyvenimo dalimi, o žmonės, iš kurių mokiausi, – gyvenimo mokytojais. Tatuiruotės buvo mano pirmoji ir ypatinga pažintis su menu.
– Neslepiate, kad buvote pasirinkęs kelią, kuris naikino jūsų gyvenimą. Galiausiai susidūrėte su mirtimi. Kaip tai nutiko?
Stevenas: Nutikimas – pernelyg mandagus žodis situacijai apibūdinti. Gėriau beprotiškai daug alkoholio ir vieną dieną atsibudau ligoninėje. Iki tol pats nesupratau, kad jau artėja dugnas, kol neapsireiškė mirtis.
Tai buvo aiškumo akimirka – pamačiau, kas esu, ir reikėjo arba visiškai pakeisti gyvenimo kryptį, arba išnykti. Tai būtų galima vadinti dvasios pabudimu.
Man tada buvo 29 metai, aš nustojau gerti alkoholį ir daryti kitus dalykus, kurie pavertė mane idiotu. Galima dar sakyti – pamačiau šviesą. Pradėjau keistis kaip menininkas, pamačiau, kas iš tiesų esu.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
