– Kuo norėjote būti, kai mokėtės mokykloje? – pirmiausia paklausiau Edgaro.
– Minčių buvo įvairių, bet paskutinius kelis metus ruošiausi stoti į Dailės akademiją, Tapybos katedrą. Bet gyvenimas pasisuko taip, kad įstojau kitur. Kai esi jaunas, impulsyvus, galbūt daugiau vadovaujiesi emocijomis nei blaiviu protu, tam tikri įvykiai gali pakeisti savo pasirinkimus.
– Ir kokios emocijos jus nuvedė į Kunigų seminariją?
– Aktyviai dalyvavau krikščioniško jaunimo organizacijų (pagrindinės iš jų – Lietuvos Kolpingo draugija, Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centras) veikloje, ir tos organizacijos nevalingai man padarė tokią įtaką. Tiesiog man buvo labai smagu būti tarp krikščioniško jaunimo, keliauti po įvairius renginius. Į šią veiklą įsitraukiau, kai mūsų Jašiūnų (Šalčininkų raj.) mokykloje atsidarė Kolpingo draugijos jaunimo skyrius, o ta draugija neatsiejama nuo bažnytinės veiklos. Rinkdavomės ne tik mokykloje, bet ir bažnyčioje, kur dirbo labai jaunatviškas smagus klebonas, taip pat keliaudavome po jaunimo stovyklas ir seminarus. Įsijaučiau.
– Turbūt ir jūsų tėvai buvo labai religingi?
– Taip, mama buvo religinga, švęsdavome religines šventes, sekmadieniais eidavome į bažnyčią. Bet visgi mama, kai sužinojo, kad ketinu stoti į seminariją, sunkiai tą išgyveno – niekas iš manęs to nesitikėjo.
Pirmą kartą man pačiam mintis, kad yra tokia galimybė, atėjo, kai jaunimo suvažiavime Vokietijoje vienas kunigas manęs paklausė, ar niekada negalvojau stoti į seminariją. Po to, kai nuvažiavau į Jaunimo dienas Šiauliuose, ta mintis mano galvoje įsitvirtino.
Praėjau ir pirmąjį antrankos etapą į Dailės akademiją, bet į antrąjį nėjau, nes idealistiškai nusprendžiau, kad stosiu į seminariją. Bet menai mano gyvenime liko svarbūs ir toliau, o po penkiolikos metų jie į mano gyvenimą grįžo.
– Taigi dabar galima sakyti, kad jūs kunigystę metėte?
– Tiesiog išėjau. Pamaniau, kad tarnystės man užteks, norisi imtis to, kas, man rodos, suteiks daugiau laimės. Ir tikrai dabar jaučiausi geriau – visgi tarnystėje jaučiausi ne savo rogėse.
– Tad pasirinkęs kunigystę, greitai ir pasijutote ne savo vietoje?
– Ne, tikrai ne. Studijuojant seminarijoje kildavo pamąstymų, ar tikrai man verta imti šventimus, bet atsakiau sau, kad verta. Ir paskui, dirbant, tie klausimai kartais sukirbėdavo ir pradingdavo. Bet galiausiai jie paėmė viršų ir apsisprendžiau ryžtis pokyčiams.
– Bet nieko neprisidirbote ir niekas jūsų nevarė?
– Ne, visi dėl tokio mano sprendimo labai nustebo. Tiesa, ta mano kunigystė nebuvo tipiška, realų kunigo darbą esu dirbęs tik nepilnus metus. Vėliau trejus metus dirbau Vilniaus arkivyskupijos kurijoje arkivyskupo asmeniniu sekretoriumi, tai buvo daugiausia administracinis darbas. Paskui vyskupo paprašiau, kad mane atleistų iš šių pareigų, nes norėjau save išbandyti kitokioje srityje – nukeliavau į Lietuvos kariuomenę ir trejus metus buvau kariuomenės kapelionu. Bet ir ten neatradau savojo pašaukimo ir suvokiau, kad niekur nepabėgsiu nuo noro imtis meniškos veiklos.
– O ką veikia kariuomenės kapelionas?
– Motyvuoja karius, organizuoja jiems švietėjiškas paskaitas, patarnauja kaip kunigas – aukoja mišias, klauso išpažinčių. Be to, tai – tarsi alternatyva psichologui. Kariams kyla įvairių gyvenimiškų klausimų (jų padaugėjo, kai atsirado šauktiniai), ir ne kiekvienas drįsta kalbėtis su psichologu – kai kurie kreipdavosi į mane.
– Kaip, pribrendęs pasukti kitu keliu, sugalvojote imtis floristinio dekoro?
– Menai mane traukė visą laiką, ir porą metų, dar dirbdamas kapelionu, svarsčiau, ko kito galėčiau imtis. Sakiau sau, kad mano tapybos darbais niekas nesidomės, juk esu nežinomas, o ir religijos mokslų magistro laipsnis kažkokių galimybių neatveria.
Galvojau apie kitas susijusias su menais veiklas, ir tiesiog naršydamas internete atradau floristiką. Supratau, kad tai ne vien stovėjimas turgelyje su tulpių kibiru, tai – didesnis grožis ir kūryba, o ir pragyventi iš to turėtų būti įmanoma. Baigiau kelis floristikos kursus. Dar dirbau kariuomenėje imdavau atostogų ir vykdavau į kursus – norėjau pasitikrinti, ar tai tikrai man. Besimokydamas susipažinau su keliais floristais, kurie mane padrąsino, taigi galiausiai pasakiau sau, kad nebėra ko delsti – ėmiau ir pranešiau vyskupui, kad išeinu. Tai buvo praėjusių metų gegužės 2 d.
– Kaip vyskupas reagavo, ar neperkalbinėjo?
– Jis teiravosi, kas nutiko, ir davė laiko pamąstyti – davė jo tiek, kad iki šiol dar galiu grįžti. Yra atvejų, kai kunigas iš savo pareigų atleidžiamas greitai, bet tokiais atvejais, kaip mano – aš nedarau nieko, prieštaraujančio bažnyčios mokymui – neskubama. Arkivyskupas mano rašytą prašymą dar turėtų perduoti popiežiui, o šis (na, gal jo padėjėjai) priimtų sprendimą mane atleisti. Arkivyskupas mano laiško dar neperdavė, gal jis galvoja, kad man amžiaus vidurio krizė, aš apsigalvosiu ir grįšiu (juokiasi).
– O kaip vyskupas reagavo į žinią, kad tapsite floristu?
– Sakė, kad menais galiu užsiimti ir būdamas kunigu. Žinoma, galiu, bet visgi su floristika būtų sudėtingiau – atrodytų keistai, jei vieną dieną stovėčiau prie altoriaus, o kitą – restorane daryčiau vestuvinį dekorą. Nors gal ir neblogai būtų siūlyti kompleksą – ir puoščiau patalpas vestuvėms, ir tuo pačiu sutuokčiau (juokiasi). Na, bet kunigams imtis verslo ir gauti papildomų pajamų negalima, taigi teko rinktis viena.
– Ir dabar jaučiatės gerai?
– Taip, esu žmogus, kuriam svarbus darbo rezultatas, o kunigystėje jo greitai nepamatysi, ir grįžtamojo ryšio dažnai nesulauki. O floristikoje per kelias valandas gali sukurti kažką, kas nudžiugins tave ir kitus.
Be to, sumažėjo atsakomybės. Būdamas kunigu aš visą laiką jaučiau atsakomybę prieš krikščionių bendruomenę ir suprasdavau, kad jeigu kažkam pasirodys, kad kažką darau netinkamai, gali kilti kalbų, nukreiptų prieš Bažnyčią. Dėl to vengdavau lankytis tam tikrose vietose ir būdamas viešumoje negalėdavau atsipalaiduoti. Na, juk ne tik Bažnyčioje, bet ir medicinoje ar politikoje būna atvejų, kai vienas asmuo kažką padaro netinkamai, o apkaltinami visi. O dabar einu gatve, ir man ramu, kad esu atsakingas tik už save. Taigi jaučiuosi išsilaisvėjęs.
– Bet nepuolėte ta laisve mėgautis?
– Ne, juk penkiolika metų gyvenau ramiai, susiformavau kaip asmenybė. Kai tau virš 30, net norint būtų nejauku kažką pradėti daryti kitaip nei esi pratęs. Tiesiog dabar nebijau, kad kažkam mano elgesys pasirodys netinkamas.
– Nuo jūsų posūkio į floristiką nepraėjo nė metai. Ar jaučiatės įsivažiavęs?
– Aš išėjau labai geru metu – gegužę, kai buvo prasidėjęs vestuvių sezonas. Keli pažįstami floristai mane pasikviesdavo į bendrus projektus, o taip pat kartais rekomenduodavo mane atlikti užsakymus, kurių patys vykdyti nespėdavo – taip viskas ir įsivažiavo. Ir dėl savo sprendimo nepasigailėjau. Viduje dabar jaučiuosi geriau, ir tai turbūt svarbiausia.
– O žiemą turėjote užsakymų?
– Nedaug, bet vienas kitas atsirasdavo – puošiau kelias įmones prieš Kalėdas, padėjau papuošti kelis naujus biurus. Suprantu, kad pirmieji keli metai, pradėjus savo verslą, nebus lengvi. Dabar artėja naujas vestuvių sezonas, jau turiu nemažai užsakymų vasarai. Vieną jų gavau dar praėjusią vasarą – kai kurie žmonės šventėms ruošiasi labai iš anksto, nors būna ir tokių, kurie apsisprendžia impulsyviai.
– Ar darote ir paprastas puokštes, ne tik patalpų dekorą?
– Taip, puokštes darau, bet tai gana sudėtinga, nes neturiu savų patalpų – paprastai perku gėles bazėje ir vykstu tiesiai į užsakymo vietą, kur puošiu aplinką. Daryti vienos puokštės už 15 eurų man tiesiog neapsimokėtų, imčiausi tik kažko prabangaus.
– Bet gal nedrąsu pasinėrus į naują sritį – juk konkurencija floristikoje nemaža?
– Taip, gėlių parduotuvių ir floristų daug, dar ir kai kurios vestuvių planuotojos papildomai imasi patalpų dekoro. Bet nebijau, manau, kiekvienas floristas gali atrasti savo klientą. Nesiimu užsakymų, jei man jų stilistika nepriimtina, jei man atrodo, kad mano ir klientų vizija labai skiriasi.
– Jei ne paslaptis, ar jau pavyksta iš naujos veiklos užsidirbti?
– Per vestuvių sezoną kažkiek užsidirbau, o žiemai persiritus į antrąją pusę jau teko išsitraukti savo kojinę su santaupomis. Bet tam ir buvau nusiteikęs, suprantu, kad dar reikia įdirbio.
– Ir dabar manote atradęs savo pašaukimą, o gal kartais pagalvojate apie tą pačią tapybą ar dar kažką?
– Kai nėra užsakymų, tapau. Būna, kad kažkas iš draugų jiems patikusį darbą įsigyja. Patekau į vieną aukcioną Kanadoje, kur galėjau parduoti kelis savo darbus. Tapybą kurį laiką buvau apleidęs, bet vienas pažįstamas menininkas, pamatęs senus mano darbus, paragino grįžti į šį kelią. Ir dabar jis kartais mane stumteli šia linkme.
– Ką mėgstate tapyti?
– Daugiausia tapau ant drobės akrilu abstrakčius dalykus. Ko gero, taip išreiškiu savo vidinį pasaulį, bet tai nereiškia, kad kiti, žiūrėdami į mano darbus, matys tą patį. Todėl neduodu savo darbams pavadinimų ir už tai kartais sulaukiu priekaištų, bet sakau, kad nenoriu kitiems primesti savo nuomonės. Man smagu, kad kiekvienas gali matyti mano darbe tai, ką nori.
– Ką dar mėgstate veikti?
– Žiemą, kai turėjau daug laisvo laiko, baigiau Šampano akademiją ir galiu organizuoti degustacijas. Vieną kolegoms jau surengiau, jiems labai patiko, gal ateityje tai bus dar viena mano veiklos sritis šaltuoju metų laiku.
– Kaip sugalvojote lankyti Šampano akademiją?
– Pasiūlė draugė, kuri tuo labai domisi, ir aš įsitraukiau, buvo įdomu. Šventės, dekoras, degustacijos tarpusavyje susiję, o ir paveikslas gali būti dovana. Juokaudamas dabar sakau, kad mano verslo sritis – gėlės, menas ir šampanas.
– Sakėte, kad lankyti akademiją pasiūlė draugė, o lietuvių kalboje šis žodis gali turėti visokių reikšmių...
– Ne, ji nėra mano mergina, ji tiesiog bičiulė, turinti savo gyvenimo draugą. Gal kada nors ir ateis laikas, bet dabar antrosios pusės neturiu. Jeigu turėčiau, mano išėjimo iš kunigystės procesas būtų labai greitas (juokiasi).
