„Kada į rankas paėmiau virbalus? Tiksliai nepasakysiu, bet tai buvo paauglystėje. Niekas manęs to nemokė. Savaime išmokau. Mūsų šeima buvo ištremta į Sibirą. O ten žinote, koks buvo ubagynas. Teko išmokti išgyventi. Pačios megzti drabužiai padėjo atlaikyti šaltį“, – pasakojo D.Teišerskytė.
Grįžusi į Lietuvą kaunietė šio užsiėmimo nepamiršo. Mezgė megztinius, liemenes, šalikus, kepures, pirštines, kojines savo šeimai.
„Net kavalieriams, draugams ar draugėms numegzdavau kokį 2 metrų ilgio šaliką. Jie džiaugdavosi galėdami nešioti autorinį darbą“, – juokėsi D.Teišerskytė.
Poetė pasakojo, kad anuomet megzdavo iš tokių siūlų, kokių gaudavo. Neretai tekdavo išardyti ir kokį seną mezginį, kad galėtum numegzti ką nors naujo.
Kūrybinga moteris nepamiršdavo ir savęs.
Ji yra nusimezgusi daugybę suknelių, kurios anuomet D.Teišerskytei leido atrodyti išskirtinei.
„Gūdžiame sovietmetyje nebuvo tiek pinigų, kad galėčiau dažnai keisti drabužius. Be to, ir apranga buvo neįdomi. Mokėdama megzti galėdavau pasipuošti, išsiskirti iš kitų. Juk ne mano charakteriui atrodyti pilkai ar nuobodžiai“, – tvirtino D.Teišerskytė, kuri kadaise yra net surengusi 12 pačios megztų suknelių parodą.
Nors pastaraisiais metais D.Teišerskytė mezgimui skyrė mažai laiko, šį užsiėmimą prieš kurį laiką prisiminė pakviesta prisijungti prie Nepriklausomybės šaliko atsiradimo Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio proga Smilgių bibliotekoje, Panevėžio rajone.
Karantino metu D.Teišerskytė taip pat paėmė į rankas virbalus. Moteris tikino, jog dabar mezgimas jau nėra būtinybė. Tai labiau malonus užsiėmimas, kuris padeda atsipalaiduoti, pailsėti, puoselėja moteriškumą, įkvepia kūrybai.
„Šiais laikais pamegzti labai smagu dar ir todėl, kad yra įvairiausio pluošto, spalvų, storumo siūlų. Ir virbalai gerokai lengvesni ir patogesni“, – tikino pašnekovė.
