Neleidžia kitam išpuikti
„Daug kas mano, kad biologiją reikia iškalti, bet ją kaip tik suprasti reikia. Šis mokslas žavus tuo, kad viskas labai gražiai logiškai į vietas susidėlioja“, – aiškino pasaulio biologijos olimpiadoje triumfavęs Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos auklėtinis 17 metų Simonas Melaika.
Jo sesuo dvynė Augustė šypsosi pritardama, kad biologija – bene įdomiausias mokslas.
Brolis ir sesuo – abu pirmūnai, besimokantys dešimtukais ir devintukais, bet pasirinkę kol kas skirtingus kelius. Simonas pagavo azartą dalyvaudamas biologijos, fizikos, chemijos, matematikos olimpiadose, o Augustė žaidžia stalo tenisą. Ji yra šalies rinktinės narė, pernai žaidė net už suaugusiuosius.
Jaunuoliai šypsosi, kad tai vienas, tai kitas vis išvyksta į olimpiadas, čempionatus, į varžybas.
„Užtat ir gerai turėti dvynę seserį, kad grįžęs be vargo sužinau, ką mokykloje praleidau“, – sako Simonas.
„Be to, nuolat esame drauge ir neleidžiame vienas kitam išpuikti“, – nusijuokia Augustė.
Nepatikėjo, kad laimėjo
Brolis ir sesuo turi kuo didžiuotis! Pernai iš Vengrijoje, Segedo mieste, vykusios tarptautinės biologijos olimpiados Simonas grįžo su nugalėtojo medaliu. Ši tarptautinė olimpiada jam buvo jau trečia.
Koks tas pergalės skonis? Panašus į euforiją, laimės pliūpsnį, o gal žemė slysta iš po kojų?
Bet Simonas tik kukliai šypsosi, kad pirmiau nei jis pats oficialius rezultatus sužinojo Nicoje atostogavusi šeima – Augustė, šeimos gydytoja dirbanti mama Asta Melaikienė ir tėtis Edmundas Melaika, informacinių technologijų specialistas.
„Rezultatai ir apdovanojimai vėlavo, turėjau vykti į oro uostą ir skristi į Nicą pas tėvus. Paprašiau draugų pranešti, kaip man sekėsi. Kai jie paskambino ir pasakė, kad laimėjau, iš pradžių nepatikėjau“, – pasakoja Simonas.
Vaikinas neskubėjo džiaugtis, kol savo akimis neišvydo oficialiai paskelbtų nugalėtojų. Kai jo lėktuvas nusileido Prancūzijoje, šeima jau laukė sūnaus – nugalėtojo.
„O man naujieną pranešė mama, kai tik atsikėliau. Taip gera pasidarė širdyje“, – šypsosi Augustė.
Iš mielių – elementas
Vykdamas į Vengriją Simonas numanė, kas ten laukia. Dvi dienos olimpiadose skiriamos užduotims, per kitas pramogaujama, supažindinama su šalimi.
Praktinių užduočių dalis sudėtinga tuo, kad reikia labai susikaupti ir nugalėti jaudulį. Mat užduotims atlikti skiriama mažai laiko.
Šį kartą dalyviams teko iš buityje naudojamų mielių sukonstruoti elementą, kuris teoriškai galėtų būti naudojamas kaip baterija.
Sunkiausia Simonui dalis buvo išpreparuoti vištos sparną, surasti nervą ir tam tikrus raumenis. Dar reikėjo analizuoti genų seką kompiuteriu ir praktiškai.
„Buvo akimirkų, kai jau maniau, kad nepavyko, kad negaliu tikėtis gero rezultato“, – didžiulę įtampą prisimena panevėžietis.
Tuo malonesnis jam buvo laimėjimas.
Teorinė dalis – tai universalūs testai, įvairios schemos.
Džiaugiasi mokytojos širdis
Sužinojęs olimpiados rezultatus, Simonas paskambino biologijos pagrindus sudėjusiai mokytojai Virginijai Ivanauskaitei. Šiemet biologiją jam dėsto jau kita mokytoja.
„Tuo metu važiavau automobiliu. Prisimenu, buvo saulėta diena. Skambina Simonas, sako, kad laimėjo. Džiaugiuosi, bet ir patikėti negaliu, vis klausiu: „Viešpatie, ar tai tikrai tiesa?“ Šiems vaikams Dievas davė talento ir drėbtelėjo. Man garbė su jais dirbti, širdis džiaugiasi“, – gimnazistus gyrė V.Ivanauskaitė.
Mokytoja paaiškino, kad Simono pergalė yra išskirtinė, nes paprastai olimpiadose dalyvauja vyresnių klasių gimnazistai.
Ji Simono sėkme pasidalijo ir su namiškiais.
Šie irgi šoktelėjo iš džiaugsmo: „Pasaulyje pirmas?!“
Nesusirgo pirmūnų sindromu
V.Ivanauskaitė gyrė Simoną ir Augustę, kad jiedu neišpuiko.
„Pas mus teikiami padėkos raštai geriausiems gimnazistams. Simonas gavo net kelis. Kad būtumėte girdėjusi, kokios ovacijos salę drebino!“ – šypsosi mokytoja.
Ji žino iš savo patirties, kad gerai besimokantys moksleiviai, ypač tie, kurie mokosi ne protaudami, o iškaldami, nebūna klasiokų labai mėgstami. Ypač jei užriečia nosį.
O štai Augustė ir Simonas su bendraamžiais kuo puikiausiai sutaria, yra jų mylimi.
V.Ivanauskaitė prisimena, kad dalyvaudamas laidoje „Tūkstantmečio vaikai“ Simonas laimėjo klasei egzaminatorių. Tai tokia papildomų užduočių pagalba rengiantis egzaminams. Simonas pasirinko biologiją ir tai buvo impulsas klasiokams pasitempti.
„Džiaugiuosi, kad jiedu nesusirgo pirmūnų sindromu, neužsidarė, neužsisklendė savyje“, – kalbėjo mokytoja.
Pykdavo ant brolio
„Simonas su savo žiniomis tarsi būtų iš kitos planetos. Daug kas mano, kad tai įgimtas dalykas. Taip, atmintis jo labai gera, bet ir dirbti reikia“, – kalba Augustė.
Ji atvirauja, kad mokydamasi ne kartą bandė atsakymą surasti greičiau ir paprasčiau – pasiklausti brolio.
Bet Simonas buvo nepalaužiamas. Liepdavo seseriai mąstyti pačiai, o pasitarti tik tuomet, jeigu atsakymo tikrai neras.
„Iš pradžių dėl to pykdavau. Atrodo, taigi žino, kodėl nesako? O dabar dėkinga“, – kalba Augustė.
Savo pomėgiu žaisti stalo tenisą ji Simono neužkrėtė. Tiesiog reikėjo pasirinkti savo kelią, nes viskam laiko neužteks.
Sportas ją išmokė planuoti dieną, laikytis režimo. Taip gyvenant, kuo daugiau darbų – tuo daugiau suspėji.
Tad nereikia manyti, kad nėra kada susitikti su bičiuliais. Susitinka, bet draugai jos ir brolio yra ties patys.
Varžybos – dėl vietos mašinoje
Simono akys rudos kaip mamos, Augustės žydros kaip tėčio. Ar tik tuo jiedu ir skiriasi? Negi niekad nekonkuravo vienas su kitu, nesipyko?
Augustė šypsosi prisimindama mamos pasakojimą, kad pradinėse klasėse mokytoja juodu atskirai sodindavo. Taip darydavo, kad vienas nuo kito nenusižiūrėtų, pratintųsi mokintis, pasikliauti savo jėgomis ir kad tarpusavyje nesivaržytų dėl dėmesio ar pažymių.
Betgi taip nebūna, kad nuolat saulėta ir šviesu! Vienos šeimos vaikai dėl ko nors irgi pykstasi, sukibirkščiuoja?
Simonas tikina, kad nebent dėl smulkmenų. Dėl svarbių dalykų vienas kitą visuomet užstoja.
Augustė juokiasi, kad varžybos vykdavo dėl to, kas automobilyje sėdės priekinėje sėdynėje.
Kas nugalėdavo? Tas, kuris pirmas atsikeldavo ir apsirengdavo.
Pasiilgsta vienas kito
Augustė ir Simonas prisipažino, kad turi savo paslapčių, apie kurias tėvai nežino. Bet jos ne tokios, kad būtų negalima sakyti mamai, tėčiui. Tiesiog jiedu nenori namo nešti blogų emocijų.
„Gal ir gerai, kad dvynys – brolis, o ne sesuo. Antraip viską žinotume vienas apie kitą, būtų nebeįdomu. Ne taip pasiilgtume vienas kito, kaip kad dabar išsiskyrę pasiilgstame“, – kalba Augustė.
Dvynių dažnai paklausiama, ar jie jaučia ypatingą ryšį. Juk girdime tokių pasakojimų, kad vienam susirgus ir kitas blogai pasijaučia, sapnuoja tuos pačius sapnus.
Simonas ir Augustė nei tuos pačius sapnus sapnuoja, nei suserga vienu metu. Tik štai psichologinių žaidimų vienas prieš kitą negali žaisti – iš karto atpažįsta, kuomet katras blefuoja.
Ateičiai jiedu kuria irgi skirtingus planus.
Simonas svajoja studijuoti užsienyje, bet grįžti ir užsiimti moksliniu darbu.
„Būtų įdomu. Be to, jaučiu pareigą panaudoti savo sugebėjimus prasmingai veiklai“, – tarė Simonas.
Augustė taip pat mąsto apie gamtos mokslų studijas. Galbūt studijuos mediciną, bet gal ir ne. Pasirinkimų daug.
Išdaiga – sukulta vaza
Gimnazijoje Augustė ir Simonas lanko šokių pamokas.
„Jei tuo pačiu metu turėtumėte rinktis – eiti šokti arba mokytis biologijos, ką pasirinktumėte?“ – smalsauja V.Ivanauskaitė.
Simonas po kelių akimirkų atsako, kad greičiausiai pasirinktų biologiją.
Augustė pripažįsta, kad šokti – didesnė pramoga, bet galvodama apie ateitį taip pat verčiau eitų į biologijos pamoką.
Paklausti apie išdaigas, dvyniai susimąsto. Abudu paslaptingai šypsosi. Po to prisipažįsta, kad kadaise yra sudaužę vazą. Ko nors labai nedoro neprisimena.
„Šis pareigos jausmas, santūrumas, supratimas, kad nereikia išsišokti ir visiems rodytis viską išmanantiems, ateina iš šeimos, tėvų“, – sako V.Ivanauskaitė.
Jaunuoliai pritaria, kad mokykla, šeima jiems labai daug gero davė. Ne tik mama ir tėtis, bet ir vyresnysis brolis Paulius. Jis irgi gerai mokėsi bei yra pavyzdys dvyniams.
Velykos ir Kalėdos – jiems šeimos šventė. Lanko senelius Kaune ir Kupiškyje.
Kompiuteriniams žaidimas ir zyzimams neturi laiko
Edmundas Melaika, Simono ir Augustės tėtis
Simonas ir Augustė – vaikai kaip vaikai, tobulų žmonių nebūna. Bet jie iš tikrųjų labai darbštūs, pareigingi.
Kokie vaikai užaugs, priklauso ir nuo tėvų, šeimos. Jei nuolat kartosi vaikui, kad jis negabus, kad nieko gyvenime nepasieks, tai greičiausiai taip ir įvyks. Tikėjimas ir pavyzdys – tėvų, senelių – labai svarbu.
Mudu su žmona laikomės dienotvarkės, tvarkos, tai ir vaikai tą patį perėmė.
Kuo tėvai gali prisidėti prie vaikų sėkmės?
Pirmiausia, pakreipti tinkama linkme. Man juokinga, kai tėvai perka brangius kompiuterinius žaidimus, ir dar tikėdami, kad jie padės vaikams mokytis. Antraip jie atseit zirzia, iš kantrybės veda.
Augustė ir Simonas yra dvynukai, bet konkuruoja ne tarpusavyje, o skirtingose srityse.
Simonas labai greit palinko į mokslus, ėmė dalyvauti olimpiadose. Augustė pradėjo žaisti stalo tenisą. Dar – šokių kolektyvai, pamokos, knygos, laikas, praleidžiamas su šeima kartu.
Kompiuteriniams žaidimams ir zyzimams jie tiesiog neturi laiko. O kai jau ima sektis, nesvarbu, sporte ar moksle, vaikas pats nori vis daugiau pasiekti.
Tėvų pareiga – mažiukams parinkti tinkamą mokyklą, mokytoją. Pradinėse klasėse mokiusi Vanda Kopūstienė – mokytojos ir žmogaus idealas. Augustei daug davė treneris Gintautas Čiegis. Jis vaikams tarsi senelis.
Paaugliams reikia išsikrauti, judėti, sportas tam labai tinka.
Iš pradžių fizika, chemija būna pažintinis mokslas, rimčiau dėstoma jau gimnazijose. Jei vaikas siekia daugiau nei vidutinybės, tai vystosi. Jei ne – nueina su mase.
Bet siekti turi padėti ir tėvai. Talentas neatsiranda šiaip iš niekur. Korepetitorių nesame samdę, bet dalyvauja mokomosiose stovyklose sostinėje. Vaiką nuveži, parveži ar autobusu važiuoja – viskas kainuoja. Dar nakvynė, pragyvenimas. Mes galime sau tai leisti, bet yra sunkiai besiverčiančių šeimų. Valstybė turėtų jiems labiau padėti, kad visi gabūs vaikai lavintųsi.
Mes labai didžiuojamės visais trimis vaikais. Bet nesureikšminame vietinių laimėjimų, kad nesužvaigždėtų. Visuomet yra ko aukščiau siekti.
Nereikia perkelti vaikams savo neišsipildžiusių lūkesčių naštos. Niekad nesame vertę dalyvauti olimpiadose, nesame sakę, kad privalo jas laimėti. Viskas natūraliai klostosi.
Mudu su žmona pareigingai lankome tėvų susirinkimus. Ir štai ką pastebiu – gerai besimokančių vaikų tėvai laiku ateina, domisi, kas vyksta mokykloje ir klasėje. Bet yra tėvų, kurie nuolat vėluoja. Ir taip – kelerius metus! Argi keista, kad jų vaikas nepareigingas, nesimoko?
Visų paslapčių nežinome. Ir nereikia. Bet iš priemiesčio važiuojame automobiliu į mokyklą 15 minučių. Kalbamės. Po to grįžtame namo. Vėl šnekamės.
Simonas ir Augustė skirtingo būdo, kitokio temperamento. Kai būna išvažiavę, su reikalais Simonas pirmiausia skambina mamai, o Augustė – man.
Augustė yra labai reikli sau ir kitiems. Prisimenu, kaip keli moksleiviai gavo komandinę užduotį. Vienas savo darbo neatliko. Augustė išrėžė į akis, ką apie tai galvoja. Po to dar gavo priekaištų už tiesumą, atseit klasioką užgavo. Bet ji pasakė tiesą – tas mokinys tiesiog tinginys, jis sužlugdė visos komandos darbą. Augustė taip niekad nepasielgtų.
Simonas kur kas ramesnis. Tokioje situacijoje jis būtų nutylėjęs. Jiedu papildo vienas kitą.
