Jeigu reikėtų apibūdinti, kas yra gyvenimo pilnatvė, tiktų buvusio chirurgo, politikos veterano, europarlamentaro Juozo Oleko (64 m.) likimo istorija.
Joje būta visko – nuo gimimo Sibire iki dainuojančios Sąjūdžio revoliucijos, nuo nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais iki atstatytų ant tų pačių pamatų namų Suvalkijoje, kuriuose dabar jau prie bendro stalo susėda šešiolika šeimos narių, o iš prosenelio paveldėtame bityne medų kopinėja jau šeštos kartos bitininkas – Juozo anūkas.
Bityne atsipalaiduoja
„Bites prisimenu nuo pat vaikystės, kai su tėvais ir seneliais 1958 metais sugrįžome iš Sibiro. Avilius tetėnas, kaip mes vadinome senelį, tada laikė pas močiutės seserį pamiškėje. Turėjo daugiau nei keturiasdešimt bičių šeimų ir prikopinėdavo po kelias tonas medaus.
Kai prieš trisdešimt metų, susigrąžinę turėtą žemę, ėmėmės atstatyti buvusį šeimos ūkį, bites mano tėvas atvežė į Didžiuosius Būdežerius.
Aš prieš vienuolika metų jau iš tėvo perėmiau bitininkavimą“, – aprodydamas savo ūkį pasakojo J.Olekas.
Dabar Olekų bityne triūsia dvidešimt dvi bičių šeimos, nors avilių yra ir daugiau. Galbūt atsiras naujakurių.
„Dvidešimt šeimų sugebu apžiūrėti, sutvarkyti ir iškopinėti per savaitgalį. Nors labiau patyrę bitininkai apsisuktų ir per kelias valandas, man patinka su bitėmis bendrauti ramiai, neskubant, pasišnekant.
Jei per savaitę būna kokių rūpesčių ar įtampos, bityne atsipalaiduoju ir viską pamirštu. Čia – tikra atgaiva širdžiai ir sielai“, – patirtimi dalijosi politikas, pats priklausantis ketvirtai bitininkų šeimos kartai.
Jis apgailestavo, kad šiemet neteks pasidžiaugti pavasariniu pienių medumi, kuris laikomas vienu geriausių ir sveikiausių, nes žydint šioms gėlėms buvo pernelyg šalta. Todėl pienės neskleidė tiek nektaro kaip ankstesniais šiltesniais pavasariais.
Sovietai sulygino su žeme
Greitai šimto penkiasdešimties metų sulauksiančius prosenelių, senelių ir tėvų namus Juozas pirmą kartą pamatė būdamas vos trejų metų, kai tėvai su juo grįžo iš Sibiro.
Nors namai buvo nacionalizuoti, juose gyvenę žmonės tikriesiems šeimininkams buvo draugiški – Olekai atvažiuodavo į savo užaugintą sodą pasiskinti obuolių, o politiko tėvas į vos už 9 kilometrų, Vilkaviškyje, naujai pasistatytus namus net buvo parsivežęs obelų ir lazdynų skiepų.
Intensyvėjant sovietinei kolektyvizacijai visas Olekų ūkis buvo sulygintas su žeme. Kai po nepriklausomybės atkūrimo pavyko susigrąžinti turėtą žemę, joje bangavo rugių laukas.
Namų pamatų ar jų liekanų nebuvo likę net užuominų.
Tačiau tai nesutrukdė Juozo tėvui, irgi Juozui, dar suspėti įgyvendinti savo ir visos šeimos svajonę – atstatyti turėtus namus ir vėl ūkininkauti.
Bet sunki liga vyresniajam Juozui neleido sulaukti šių dienų ir pamatyti, kad buvę namai – vėl tokie pat kaip ir prieš tremtį į Sibirą.
Tiesa, būdamas gyvas politiko tėvas vis dėlto suspėjo atstatyti tvartus, svirną, pasistatė ir erdvų garažą žemės ūkio technikai, apsodino sodybą eglėmis ir pušimis.
„Buvo paruoštas ir buvusios stubos atstatymo planas, gauti visi leidimai, bet ši misija jau atiteko man, nes brolis nutarė gyventi mieste. Stubą ant buvusių pamatų atstatėme pagal išlikusias nuotraukas ir tėvo pusbrolio nubraižytą planą – kur kokios patalpos buvo.
Dabar jau viskas atkurta beveik autentiškai, išskyrus seklyčią, kurioje anksčiau buvo keli kambariai, o mes palikome didelę erdvę, kad susirinkus visai šeimynai ar giminei galėtume laisvai susėsti prie stalo“, – pasakojo J.Olekas, vartydamas nedidelį nuotraukų albumą, kurį jo močiutė Izabelė Olekienė buvo išsivežusi į Sibirą ir pasistengė išsaugoti savo vaikams, anūkams ir proanūkiams.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
