Pasvalio P.Vileišio gimnazijos moksleivės Gabijos Magelinskaitės ašaros jau seniai nudžiūvo, tačiau 17-metė iki šiol jaučia nuoskaudą, kad pernai netilpo į autobusą, vežantį į tremtinių susitikimą, vykusį Ariogaloje, Raseinių rajone.
Norinčiųjų buvo daug, o autobusas per mažas. Todėl tremtinės Eugenijos Magelinskienės anūkė ašarodama turėjo pasilikti Pasvalyje.
Kitą kartą močiutė ją pasiėmė į tremtinių susitikimą savame rajone, Dirvonų kaime. Ten mergina tikėjosi išgirsti daugiau istorijų, susipažinti su daug iškentėjusiais.
„Nenorėjau jų trukdyti ir jaudinti, neklausinėjau. Kai jie patys kalbėjo, greitai įsijungiau diktofoną ir įsirašiau. Nustebau, kad tuos žmones dažnai sutinku Pasvalio gatvėse“, – prisiminė G.Magelinskaitė.
Viena moteris visiems rodė draugės nuotrauką ir klausinėjo, ar niekas jos nebuvo sutikęs Sibire.
Labiausiai gimnazistę nustebino, kad tremtiniai linksmi žmonės – tiek iškentėję jie daug juokėsi, dainavo. Po tokių susitikimų pasvalietei ir pačiai keista, kad tarp suaugusiųjų ji jaučiasi geriau negu tarp bendraamžių.
Rašo giminės istoriją
Nuo vaikystės G.Magelinskaitė žinojo, kad šeimą buvo ištikusi baisi tragedija, tačiau giliau apie tai nesusimąstė. Viskas prasidėjo nuo užduoties mokykloje. Mokytoja pasiūlė parašyti literatūros darbą apie senelių gyvenimą. Mergina paprašė močiutės papasakoti apie savo likimą ir nebegalėjo atsitraukti.
„Tremties istorijų nelabai kas klauso. Kai susidomėjau močiutės istorija, iškart pajutau, kad jai tai paglostė širdį. Mes vartėme nuotraukas, jei kas nors būdavo neaišku, aš klausinėdavau. Ir tada vis gilyn ir gilyn... Toks užburtas ratas išėjo“, – pasakojo dešimtokė.
Močiutės tremties istoriją anūkė išgvildeno iki smulkmenų, parašė referatą ir, rodos, turėjo to užtekti. Tačiau anūkę taip įtraukė tragiška lietuvių tautos istorija, kad ji niekieno neprašoma nutarė pasidomėti kitų žmonių likimais. Ir jie pasirodė esantys ne mažiau skausmingi.
„Kai prieš 7 metus mirė močiutės brolis, o jis būtų labai daug papasakojęs, supratau, kad ir kiti giminaičiai jau garbaus amžiaus – jeigu kas atsitiks, niekas nebeužrašys jų pasakojimų ir nesužinos jokių detalių, ką jie jautė tremtyje ir pargrįžę į Lietuvą“, – teigė mergina.
Taip gimė Repčių–Reinartų giminės genealoginis medis. Kol kas 130 pavardžių pavaizduota ne piešinyje, kuriame paprastai pasitelkus medžio įvaizdį parašoma, kas iš kokios šakelės išaugo, o užrašomi tik pasakojimai.
G.Magelinskaitė neatsižada sukurti tokį medį, bet dar neturi laiko atsidėti tokiam kruopščiam darbui.
O giminaičių istorijoms užrašyti laiko ji nugriebia nuo pamokų. Kuo toliau, tuo darosi įdomiau.
Giminėje rado patriotų
Gimnazistė negalėjo išreikšti žodžiais, kokie jausmai ją apėmė sužinojus, kad močiutės dėdė Antanas Repčys buvo tarpukario Lietuvos 4-ojo Seimo narys, o jo brolio žmona Kotryna Jonelytė – knygnešė.
„Pirmiausia nustebau, kad giminėje buvo tokių rimtų ir svarbių žmonių. Pasidarė dar įdomiau, kokios jų gyvenimo istorijos, kaip jie prisidėjo prie Lietuvos kūrimo. Krūtinę užliejo šiluma, kad aš irgi esu jų giminės dalelė“, – pasakojo G.Magelinskaitė.
Mergina sužinojo, kad jos proproseneliai turėjo dvarą Medikoniuose. Jame gyveno ir A.Repčys, jis buvo Pušaloto viršaitis. Ūkininkų sąjungos Panevėžio skyrius viršaitį 1936-aisiais delegavo į Seimą. Deja, prasidėjus karui politikas buvo ištremtas į Vorkutos lagerius ir po metų ten mirė.
Anksčiau nelabai rūpėjo
„Būtų kvaila nesekti tokiais žmonėmis ir nevertinti jų darbo tėvynei. Aš irgi ją myliu. Kodėl? Mano visa giminė lietuviai, tai didelė dalis to, kas aš esu. Gal genuose užkoduota, o gal tik dabar suvokiau, kas toji meilė yra. Anksčiau tikrai man nelabai rūpėjo“, – prisipažino G.Magelinskaitė.
Kur pasuks baigusi gimnaziją, mergina dar nežino. Ji svarsto apie studijas užsienyje, nors žino, kad Lietuvos į jokią šalį nekeistų.
„Tarp mano bendraamžių meilės tėvynei tema nepopuliari, yra paburnojančių, kad būtų nesąmonė pasilikti Lietuvoje. Nepuolu jiems į akis su savos meilės supratimu, bet manau, kad Lietuva gal ir nėra pati geriausia vieta pasaulyje, bet nėra taip blogai, kaip jie teigia“, – svarstė dešimtokė, neseniai įstojusi į Jaunųjų konservatorių gretas.
Ji neatsisako su močiute pabūti per valstybines šventes, bet ten jai darosi nuobodu.
Merginai keista, kad valstybinės šventės su vėliavos pakėlimais tokios liūdnos ir monotoniškos, o štai tremtinių susitikimai – gyvi ir linksmi.
Artimos draugės
Už 15 kilometrų nuo jos namų gyvenančią močiutę anūkė lanko dažnai. Ir ne tik todėl, kad abi susitikusios pasinertų į vyresniosios prisiminimus.
Jos jaučia, kad kažkas širdyje abi vienija. Ir Vaškuose gyvenanti Eugenija Magelinskienė pati patvirtina, kad Gabija daugiausia iš visų anūkų domisi jos istorija.
Nuo 6 metų E.Magelinskienė patyrė tremtinės dalią, jos šeima ilgus metus gyveno Buriatijos-Mongolijos respublikoje, Čelano medkirčių gyvenvietėje, Chara-Kutule ir Novoiljinske. Po tremties grįžusi ji tapo medicinos sesele ir ilgai dirbo ligoninėje Pasvalyje.
Žodžio kišenėje neieškančiai moteriai buvo sunku laikyti liežuvį už dantų. Ji prisiminė, kaip į Pasvalio ligoninę pateko mokslininkas iš Estijos. Jis buvo atvykęs pasirašyti kažkokios sutarties su valdžia ir susirgo. Vyras tada paklausė jos, iš kur taip gerai moka rusiškai.
„Josif Visarionovič Stalin gerai išmokė per 10 metų“, – atrėžė pasvalietė.
O šis, supratęs, kad sutiko panašaus likimo žmogų, irgi atsivėrė.
„Sesute, mano tėvus sušaudė Berija, sovietų valdžiai vis tiek ateis galas“, – atsakė.
Jiedu taip susidraugavo, kad vyriškis ją net kvietė atvažiuoti į Taliną.
Į blynus Dievo neįmaišė
80-metė moteris nuo anūkės neslėpė, kokių dar „baikų“ prikrėtusi. Tuometės Vaškų ligoninės vyriausiasis gydytojas buvęs aršus ateistas. Jis vis primindavęs jai ir draugei Eugenijai Krivickienei, kad neitų į bažnyčią.
Maistą ligoniams ruošusi draugė kartą nebeišlaikė ir atšovė, kad tas nesibaimintų, ji Dievo į blynus neįmaišysianti.
Kartą E.Magelinskienė pas draugę švęsti Vasario 16-osios nuėjo nešina lietuviška trispalve. Nesusiūtus vilnonio audeklo gabalus jai buvo padovanojusi motinos sesuo.
Draugės pasėdėjusios prie arbatos, o išėjusi iš jos E.Magelinskienė namo neskubėjusi.
„Vaikščiojau po Vaškus su vėliava rankinėje, man atrodė, kad taip švenčiu Vasario 16-ąją. Buvo gal kokie 1976 metai. Atgimimas buvo dar toli, bet jaučiau, kad tėvelio žodžiai turėtų išsipildyti, o jis sakydavo: „Tokios netvarkos neturi būti, jei jūs nesulauksite, jūsų vaikai sulauks.“ Ir štai sulaukėme, jau 30 metų gyvenu laisvėje“, – džiaugėsi moteris.
Vėliava – į suvažiavimą
Su E.Magelinskienės vėliava, tiesa, jau susiūta, Pasvalio sąjūdininkai važiavo į pirmąjį Sąjūdžio suvažiavimą. Grįžę atgal kultūros namuose iškilmingai grąžino ją moteriai.
„Kojos linko“, – prisiminė tą akimirką vaškietė.
Dabar istorinės vėliavos moteris nebeturi, davė pasilaikyti pusseserei, europarlamentaro Andriaus Kubiliaus uošvei.
„Aš nežinau, ar mano jausmai persidavė Gabijai. Ji daug skaito, daug kuo domisi. Kai atvažiuoja, pasisodina ir vis klausinėja, ką dar pasakysiu. Anūkė labai jautriai viską išgyvena, pradedi pasakoti, žiūrėk, jau byra ašaros“, – pasakojo pašnekovė.
E.Magelinskienė sakė nenorinti prisiimti visų nuopelnų, kad anūkė išaugo patriotė.
„Manau, kad sūnaus – jos tėvo Vilmanto šeima irgi turėjo įtakos. Bet man gera ir linksma, kad anūkė ėmėsi rašyti giminės istoriją. Žadėjo kada nors ir knygą parašyti“, – didžiavosi močiutė.
Pajuto per aukštas frazes
Danielė, Kotryna ir Elžbieta Patapaitės – šios trys seserys gyveno Panevėžyje. Dabar prie namų likusi tik mažoji Elžbieta. Kotryna gyvena Amerikoje, o Danielė Vilniuje.
Būtent jaunesnioji Elžbieta, 5-osios gimnazijos dešimtokė, labiausiai prisirišusi prie močiutės Mildos Krasnickienės. Nors buvo laikas, kai visos trys anūkės važinėdavosi su močiute po vienuolynus, klausydavosi kalbų apie tikrąją Lietuvos istoriją.
Keliones visuomet užbaigdavo labai linksmai – prie arbatos, sumuštinių. Kol buvo mažesnė, būtent ši, paskutinė, dalis E.Patapaitei labiausiai ir patikdavo. Paaugusi ji suvokė tikrąją šių kelionių prasmę.
Mergina dabar jau niekada nestovi abejingu veidu, kai kalbama apie Lietuvos problemas ar šalies ateitį.
Paklausta, kodėl domisi Lietuvos istorija, E.Patapaitė prabilo kaip tikra politikė.
„Tik žinodami savo tautos ir šeimos istoriją, dabartį ir ateitį, galime tobulėti ir kurti ateitį visame pasaulyje“, – išbėrė dešimtokė.
Ir susigriebė pakalbėjusi pernelyg aukštomis frazėmis.
„Taip, aš jau tokia. Kaip čia pasakyti paprasčiau? Nebuvo taip, kad apie tremtį išgirdau staiga, bac, kaip iš medžio iškritusi. Augdama žinojau, kaip viskas buvo. Girdėdavau, kaip močiutė kalba, nors suprasdavau tik nuotrupas, bet žinojau, kad jos vaikystė buvo kitokia. Vėliau pradėjau labiau domėtis ir mane tai sudomino“, – jau paprasčiau paaiškino pašnekovė.
Sudomino taip, kad nusprendė pabandyti laimę Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro surengtame nacionaliniame rašinių konkurse.
Rašydama E.Patapaitė priešpastatė močiutės ir savosios vaikystės akimirkas, palygino dabartines Kalėdas, Velykas su tokiomis pat šventėmis Sibire, per savo pojūčius aprašė tremties mokyklas, nagrinėjo, kas yra meilė tėvynei.
E.Patapaitė rašinyje teigė, kad grįžimas iš įvairių kelionių į Lietuvą jai reikšdavo įspūdžių pabaigą ir pasinėrimą į kasdienybės rutiną. Ir čia pat palygino močiutės ir jos sesers norą sugrįžti namo iš Sibiro. Tai išties buvo kitoks jausmas.
„Močiutei būnant Sibire atrodė, kad Lietuva čia pat, už kalnelio. Rodės, per pertrauką ji spės užbėgti į kalnelį ir pasieks Lietuvą, tačiau užbėgus aukštyn arba sutemdavo, arba nuskambėdavo skambutis į pamoką. Kartu su seserimi išbėgo, sutemo, jos pasiklydo taigoje, tremtinių šeimos ėjo jų ieškoti. Kartą močiutė bėgdama įkrito į „sugrobą“ (įšalusią žemę).
„Man svarbu išsaugoti ir suprasti savo šeimos istoriją. Žiūrėdama į tremtį Sibiro močiutės – mažo vaiko akimis, geriau suprantu iš praeities kylančią lietuvių dvasios stiprybę“, – samprotavo rašinyje mergaitė.
Svajoja apie „Misiją Sibiras“
Po tokio pokalbio jau nebestebino, kad E.Patapaitė ketina studijuoti politikos mokslus. Arba kaip pasididžiuodama šoka tautinius šokius „Grandinėlės“ ansamblyje, arba – jaučiasi ori nešdama Lietuvos vėliavą per valstybines šventes.
Valstybinės šventės jai prilygsta Kalėdoms.
„Būna taip smagu, taip linksma! Visa šeima susitinkame, išgeriame kavutės, einame per visus renginius. Toks jausmas – kaip per Kalėdas“, – pasakojo mergina.
Jai svarbu, kad tokios šventės močiutei labai patinka, o girdėdama, kaip močiutės draugės klausia, kaip ji anūkę priverčia kartu vaikščioti, juokiasi, kad niekas niekur jos netampo eiti kartu.
E.Patapaitė sakė svajojanti patekti į „Misiją Sibiras“, bet vis nepavyksta. Pernai buvo dar per jauna, o šiemet kelionę sustabdė pandemija.
Bet ir Lietuvoje yra kas veikti. Tremtinių sąskrydyje Ariogaloje ji jau pabuvojo.
„Ten tokia atmosfera pakylėta. Visi tokie laimingi, smagūs, išgirsti daug prisiminimų. Atrodo, visai suprantama, čia močiutė ir jos draugės buvo ištremtos, o ten tokia gausybė žmonių su savo istorijomis. Aš gerbiu senus žmones, tai – vertybės. Jei jaunas žmogus jų negerbia, gal to tiesiog neišmokytas“, – tikino dešimtokė.
Mergaitė apie viską turi tvirtą nuomonę ir atsaką emigrantams ar dejuojantiems, kad čia gyventi per sunku.
„Per daug pripratome prie gero gyvenimo, prie to, kad viską galime gauti. Norime kuo lengvesnio kelio, bet lengvas kelias į gerą valstybę nenuves“, – samprotavo E.Patapaitė.
Ir vėl, tarsi jau būtų politologė, pabrėžė, kad valstybė – tai mes.
Atsisakė sekti einančius į bažnyčią vaikus
„Pas mus namuose Lietuva buvo viskas: mama giedodavo giesmes, baba melsdavosi“, – prisiminė 76 metų M.Krasnickienė.
Iškentėjus tremtį ir grįžus į Lietuvą jos laukė ne mažesni išbandymai. Reikėjo adaptuotis, pritapti savoje šalyje. Bet ne visi buvo priešai. Mokykloje ji papuolė į supratingų mokytojų rankas. Štai per piešimo pamoką į Gedimino bokštą įkėlusi trispalvę, iš mokytojo ji išgirdo tik perspėjimą. Neišlaikė valstybinių egzaminų institute, tačiau dirbo mokykloje pionierių vadove ir dėstė matematiką.
Su savo sąžine M.Krasnickienei ne kartą teko gražiai susitarti. Arba imtis gudrybių. Jai valdžia liepė eiti pas auklėtinius tikrinti, ar kabo šventieji paveikslai. Užuot paskundusi ji patarė vaikų tėvams juos nukabinti.
Jau dirbdama direktoriaus pavaduotoja ji atsisakė stovėti prie bažnyčios ir sekti, kurie mokinių tėvai eina melstis.
„Sūnus ir duktė viską žinojo. Nesistebiu, kad anūkės išpažįsta kitokias vertybes negu tie, kurie nenori žinoti teisybės. Jos už Lietuvą. Niekada nesakiau taip tiesiai, kad būtų patriotės, jos matė, kad verkiu per šventes, kad tai man labai brangu. Jos matė pavyzdį, nebuvo maitinamos vien kalbomis“, – pasakojo buvusi pedagogė.
Moteris sakė, kad anūkės pačios pasirinko, kuo būti ir kaip elgtis, todėl ji nebijo garsiai sakyti, kad didžiuojasi jomis, bet labiausiai – jauniausiąja Elžbieta.
