Scena dovanoja laisvę
Ant 15-metės Panevėžio rajono Raguvos gimnazijos devintokės A.Arzimanovos krūtinės puikuojasi tatuiruotė, kurioje atvirkščiai, vadinamuoju veidrodiniu principu, įrašytas žodis „Euphoria“. Gimnazistė sako, kad būtent tas žodis atskleidžia jos – entuziastingos, energingos, veržlios, dainingos, sceną mylinčios, dainuojant euforiją patiriančios – esmę.
Būtent dainuodama scenoje ji sako patirianti laisvę, džiaugsmą, o drauge išgyvena visus tuos jausmus, kuriuos dainų tekstų autoriai sudėjo į jų žodžius, o kompozitoriai – į muziką. Kiekvienai dainai Andrėja kuria ir sceninį įvaizdį, siuva specialius drabužius, repetuoja judesius. Mergina pabrėžia, kad siekiant įvertinimo vien gerai dainuoti nepakanka, reikia įdomiai ar bent jau gerai ir atrodyti. O visa tai jai gana sekasi. Tad Andrėja skina laurus.
Naujausias A.Arzimanovos laimėjimas – tarptautiniame vaikų ir jaunimo vokalo konkurse „Muzikos talentų lyga 2020“ laimėtas pirmo laipsnio diplomas. Tokį apdovanojimą ji yra pelniusi jau prieš tai, nes dvejus metus dalyvauja šiame konkurse.
Šiųmetį tarptautinį konkursą rudenį yra numačiusi rodyti Lietuvos televizija. Patenkinta savąja sėkme šiame bei kituose konkursuose ir pasirodymuose Andrėja už atskleistą talentą ir parodytą kelią, vedantį į muzikos pasaulį, ypač dėkinga Raguvos gimnazijos muzikos mokytojai Ingridai Bučinskienei.
Gabių vaikų daug, o šioji ypač gabi
Mokytojai Andrėja – taip pat atradimas.
„Iš tiesų, muzikai gabių vaikų yra daug, tik gaila, kad tėvai, o kartais ir mokytojai pražudo jų gabumus, o dažnokai net ir atgraso nuo muzikavimo, dainavimo, muzikos pažinimo. Jie leidžia sau pasakyti, gal ir juokais, kad vienam ar kitam vaikui dramblys bus ant ausies užlipęs ir jis neva neturi klausos arba balso“, – apgailestauja I.Bučinskienė.
Mokytoja įsitikinusi, kad taip galvoti ir taip garsiai sakyti yra didžiausia nesąmonė, tikra kvailystė. Ir dainuoti, ir muzikuoti tikrai gali visi.
O štai dainavimo mokydama Andrėją, I.Bučinskienė pastebėjo, kad iš kitų ši mergaitė skiriasi ne tik stipriu balsu, bet ir ypatingu artistiškumu, emocingumu, gebėjimu išjausti bei perteikti dainą. Tad dar pradinukę mokytoja ją rengė „Dainų dainelės“ konkursui.
Po šio konkurso abi patyrė didelį nusivylimą. Andrėjai jis baigėsi vadinamuoju zoniniu turu. Ilgai svarsčiusi ir įvertinusi savo mokinės pralaimėjimą, I.Bučinskienė suprato, kad mergaitė – kitokio žanro dainų atlikėja, ir ėmė ją kreipti dainuoti vadinamąją popmuziką. Taip praskynė jai sėkmės kelią.
„Dabar jau pati puikiai suprantu, bet iki tol mokytojai Ingridai teko įdėti labai daug pastangų, kol ji man įrodė, kol išmokė suvokti, kad muzikinis talentas be įdedamo kasdienio sunkaus darbo nedaug tevertas“, – prisipažįsta Andrėja.
Dėl to, kad gyvena Raguvoje, kur nėra vaikų muzikos mokyklos, o norint tokią lankyti reiktų važinėti į Panevėžį, muzikos mokyklos A.Arzimanova ir nelanko. Tačiau ji daug dirba, lavina, treniruoja balsą padedama mokytojos I.Bučinskienės. Per pertraukas tarp pamokų mokykloje mergina suka į nuolat atrakintą muzikos kabinetą, o ten jau pasijunta savoje stichijoje – dainuoja, groja gitara ar klavišiniais bei moko dainuoti kitus.
Mokykloje mokosi ji neblogai, tačiau visos kitos pamokos jai toli gražu neteikia tiek džiaugsmo kiek muzikos pamokos.
Muzikos kabinete vaikai ilsisi
I.Bučinskienė neslepia, kad Andrėjos žodžiai apie meilę muzikai – tarsi medus jos sielai. Nuo pat vaikystės ypač muzikali, besižavinti visais muzikos stiliais, grojanti ar bent mėginanti groti daugybe muzikos instrumentų, mokytoja sunkiai supranta, kaip gali būti žmonių, o ypač vaikų, nemėgstančių muzikos.
Stengdamasi savo mokiniams atskleisti muzikos grožį, didingumą, jos teikiamą laisvę, mokytoja iš jai paskirto muzikos kabineto išbogino suolus, tad į pamokas susirinkę vaikai dainuoja, groja ar mokosi pažinti muzikos grožį klausydamiesi jos kas susirangęs pasienyje, kas atsisėdęs ant palangės, o kas ir prigulęs ant grindų.
Mokytoja pastebi, jog į muzikos kabinetą vaikai suguža per pertraukas, kad pailsėtų po sunkių pamokų ar, pagroję, tarkim, ukulėle (labai maža gitara), įkvėptų stiprybės kitai nelengvai pamokai. Tarp taip „besistiprinančių“ nuolat būna ir Andrėja.
Galbūt ir todėl, kad jai patinka mokytoja Ingrida, ir todėl, kad labai žavi šios mokytojos meilė vaikams, Andrėja taip pat nori tapti muzikos mokytoja ir dirbti darželyje su mažais vaikais.
„Tikrai labai norėčiau muzikos mokyti mažiukus, kaip ir mane mokė ir tebemoko mokytoja Ingrida. Noriu, kad muzika jiems teiktų džiaugsmą“, – sako Andrėja. Ji dar kartą pabrėžė, jog tam, kad muzika išties teiktų džiaugsmą, muzikuojantys turi įdėti ypač daug darbo ir, negana to, gana sunkiai dirbti kasdien, nes tik taip tobulėjama. Kol pati to nebuvo išragavusi, Andrėja prisimena maniusi, kad užtenka išmokti dainos žodžius ir įlipus į sceną paprasčiausiai padainuoti. Dabar ji supranta atsakingą rengimąsi scenai.
Gyslose – ir azerbaidžanietiško kraujo dalis
Tapusi paaugle Andrėja pradėjo jausti scenos baimę. Nors dainą būna puikiausiai nugludinusi, bet vis tiek prieš lipant į sceną ją apima lengvas nerimas.
Labiausiai ji bijo pamiršti dainos žodžius, jai baisu apvilti mokytoją ir mamą – būtent jos abi ją nuolat lydi į įvairiausius konkursus ir koncertus.
„Iš tiesų, dalyvavimas vokalo konkursuose nemažai kainuoja. Ir viso to kaina yra toli gražu ne vien įdėtas sunkus darbas, bet ir įsigyta apranga, kelionės į konkursus, dalyvio ir kiti mokesčiai“, – pabrėžia I.Bučinskienė.
Mokytoja vis dėlto pasidžiaugia, kad dainuoti mokinę skatina ir finansiškai remia visa jos šeima, o ypač Raguvos gimnazijos kūno kultūros mokytoja dirbanti jos motina.
Mergaitė turi ir azerbaidžanietiško kraujo, nes iš šios šalies kilęs jos senelis, tėčio tėtis. Jis vedė lietuvę, dabar jos močiutę, ir liko gyventi mūsų šalyje.
Andrėjos tėvai kartu negyvena, sukūręs kitą šeimą tėtis susilaukė dvynių, su jais mergina sako ypač puikiai sutarianti. Andrėja džiaugiasi, kad ir tėčio šeima skatina ją dainuoti, finansiškai remia, kai tenka dalyvauti konkursuose.
Žengti į muzikos pasaulį jai padeda ir Raguvos gimnaziją bebaigiantis širdies draugas. Vaikinas noriai pritaria jos pasirinktam dainininkės keliui.
Mokytoja gi svarsto, kad Andrėjos išskirtinumą, jos temperamentą bei azartą galbūt ir lemia azerbaidžanietiškas kraujas, kurio dalis teka merginos gyslomis.
O štai Andrėja pasidžiaugė, kad jai laimė padirbėti su mažaisiais dainorėliais nusišypsojo jau dabar. Pamokyti vaikus muzikos ją nuo šio rudens kviečia Panevėžyje vaikų muzikos studiją įkūrusi giminaitė, tad Andrėja laukia nesulaukia darbo pradžios, į kurį turėtų važinėti po pamokų gimnazijoje. Jei nesutrukdys visus gąsdinantis koronos virusas ir įvyks Panevėžio gimtadienio šventė, Andrėja dalyvaus ir joje, dabar nekantriai laukia pasirodymų. Per Aukštaitijos sostinės gimtadienį ji yra paprašyta sudainuoti penkias dainas.
Mokytoja galėjo ir netapti
A.Arzimanova laiminga, kad gyvena nedidukėje, žalioje, jos širdžiai mieloje Raguvoje. Ir mokytoja I.Bučinskienė, kurios namai yra už devynių kilometrų nuo Raguvos esančiuose Šiluose, taip pat labai patenkinta ir savo namais, ir darbo vieta Raguvoje.
Nedaug trūko, kad prieš porą metų Panevėžio rajono Metų mokytoja išrinkta I.Bučinskienė niekada nebūtų tapusi mokytoja, o būtų dirbusi dažytoja. Mat Šiluose gyvenusi jos tėvų šeima nebuvo itin tvarkinga, tad Ingridos auklėtojas jai nuolat pabrėždavo, kad iš jos, nepaisant jos gero mokymosi, viso labo gali išeiti tik melžėja.
„Būti melžėja širdis nelinko, tad aš, nuteikta savo auklėtojo, buvau sumaniusi tapti dažytoja. Bet išgirdusi tokį mano pasirinkimą jau kita mokytoja liepė atsikvošėti ir rinktis muzikės kelią“, – prisimena. Tad iš pradžių ji baigė dvejas pedagogikos, o po to jau ir muzikos studijas.
Viskas – tik dėl dukters
Andrėjos mama Simona Arzimanova įsitikinusi, kad muzikiniai dukros gabumai paveldėti iš jos buvusio vyro, Andrėjos tėčio – jis yra itin muzikalus, puikus šokėjas, mokantis gražiai piešti.
„Manau, kad mūsų vaikas – pavyzdys to, kokie gabūs būna maišyto kraujo žmonės“, – sako mama. Ji prisimena, kad dar būdama visai mažytė Andrėja namiškiams rengdavo koncertus ir būtinai reikalaudavo, kad jų būtų klausomasi. Koncertai būdavę įdomūs, mergaitė susilaukdavusi pagyrų, o tai įkvėpė jai drąsos lipti į sceną.
Po koncertų ar konkursų, kai mamai tenka dukrą apkabinti, ji jaučia vidinį Andrėjos drebulį, tačiau merginos akyse spindi džiaugsmas, entuziazmas ir netgi, kaip įrašyta josios tatuiruotėje, – euforija.
S.Arzimanova neslepia, kad jai, vienai auginančiai dukterį, nėra lengva išleisti ją į koncertus, o ypač į konkursus, kuriems pasiruošti kainuoja nemažai pinigų, tad ji riboja savuosius poreikius. Motinai svarbu, kad tik galėtų reikštis, talentą toliau puoselėti jos dukra.
O matydama, kaip Andrėja rūpi muzikos mokytojai I.Bučinskienei bei jos pirmajai mokytojai Angelei Kizienei, dar labiau susitelkia ties savo vaiko svajone.
„Iš tikrųjų tai aš labai didžiuojuosi Andrėja, man, kaip ir jos mokytojoms, smagu, kad mergaitė stengiasi, turi tikslą būti dainuojančia muzikos pedagoge, to aš būtinai padėsiu jai siekti“, – sako Andrėjos mama.
