Nekeistų į kelis butus
„Laimė gyventi tokioje vietoje, prie ežero. Į nieką pasaulyje nekeisčiau, į jokias maskvas ar niujorkus. Tegu mainais pasiūlo dešimt butų – nesutikčiau“, – šypsojosi Rokiškio rajone, Konstantinavos telmologiniame draustinyje, prie Skaistės ežero gyvenantis Kęstutis Maniušis.
Vyriškis su šeima čia atsikėlė iš nuomojamo būsto Rokiškyje.
Kad nereikėtų nuo nieko priklausyti, ėmė dairysis, kur patogiau apsigyventi. Ir sužinojęs apie parduodamą buvusį bendrabutį Konstantinavoje ilgai nesvarstė. Tuo labiau kad jo motina gyveno prie Sartų ežero ir jam tai labai patiko.
Šį ežerą pamėgę aplinkinių miestelių ir kaimų gyventojai. Net rokiškėnai atbilda žvyrkeliu.
Dėl to konstantinaviečiai per daug nedžiūgauja. Jie pasakojo, kad rytą atsikėlus dantys nuo dulkių girgžda. O pramogautojams automobiliu pralėkus, sukyla didžiuliai debesys.
„Kelio ruožą prie namų palaistydavau, kad tik ne taip dulkėtų. Daug kas dėl to kvailiu išvadindavo“, – visai nesisielojo vyriškis.
Darbo – nuo ryto iki vakaro
„Būdavo laikai, kai susirinkdavo tiek poilsiautojų ir šalikelėje pristatydavo tiek mašinų, kad traktorius su šieno pjaunamąja nepravažiuodavo“, – kalbėjo K.Maniušis.
Bet kai iš Konstantinavos į Kavoliškį išsikėlė žemės ūkio profesinė technikos mokykla, o kaime sumažėjo dar ir vietinio jaunimo, poilsiautojai būriais nebesirenka. Tad vyrui netrukdo nei muzika, nei kitoks triukšmas.
Be to, šeimininkui nėra kada ir erzintis, juk kaime darbo pilna.
„Nuo ryto iki vakaro. Pasaka be galo“, – sakė jis.
Šeimininkas juokėsi į ūsą iš miestiečių, kurie sodybas perka įsitikinę, kad dabar tai jau kaip reikiant pailsės. Bet tuomet prasideda žolės pjovimas, visų kampų tvarkymas – taip žmogus ir įsikinko kaip arklys.
O jei žolės nepjausi, tai sulauksi ne tik erkių, bet ir gyvačių. Prieš tris dešimtmečius gyvatės atžliauždavo ir į K.Nemanio sodybą.
Paklaustas, ar vanduo ežere jau šiltas, šeimininkas juokėsi, kad šiemet dar nesimaudė.
Žino, kad ežeras apipintas įvairiomis legendomis, bet patarė jų klausti kitų gyventojų. Šie tiksliau papasakosiantys.
Prie ežero – Skaistės kaimas
Skaistės ežeras susilieja su dar dviem ežerais – Dumblio, arba Baublio, ir Kurkliečių. Aplink važiuojant – nemažai sodybų. Ir apgriuvusių nuo laiko, ir pavyzdingai sutvarkytų. Bet daugumos savininkai atvyksta tik pailsėti vasarai arba savaitgaliais.
Kai kurios – iš tėvų paveldėtos, dabar vaikų prižiūrimos.
Čia sutinkame ir Darių Pagirį su dukromis – Deimante ir Dominyka.
Jie gyvena Rokiškyje, bet ūkį turi Konstantinavoje.
„Žiemą mieste gerai, bet vasarą geriausia kaime“, – sako kone tris dešimtmečius gaisrininku dirbęs vyras.
Dukros jam neprieštarauja. Juk ar gali būti kas smagiau nei karštą dieną nuo tiltelio trise pūkštelėti į vėsų ežerą ir maudytis iki soties be jokių pašalinių. Ypač atsigaivinti gera po darbų.
Čia yra ir Skaistės kaimas. Kadaise jame buvo trys sodybos, dabar likusios tik dvi. Ir iš šių viena nebegyvenama.
Legendos liūdnai baigiasi
Visai prie ežero gyvena Zita Maldūnienė, vadinama kaimo metraštininke. Su padėjėjais ji išleido knygą apie gretimą Kurkliečių kaimą, o dabar jau renka medžiagą apie Konstantinavą.
Moteris teiraujasi žmonių, kas ką prisimena. Tenka pasirausti ir archyvuose. Kai pati negali rasti tam tikrų žinių, ieško pagalbininkų.
Kas tokios veiklos variklis? Didžiulio ąžuolo šešėlyje pasislėpusi Z.Maldūnienė patikino, kad tai – sostinėje gyvenantis verslininkas Algis Narutis. Jis gimė ir užaugo Kurkliečių kaime, anksčiau vadovavo rokiškėnų „Pragiedrulių“ sambūriui.
Paklausta apie legendas, Z.Maldūnienė atsakė, kad pasakojimų apie Skaistės ežero ir Konstantinavos kaimo pavadinimus – ne vienas.
Tik gaila, legendos nelinksmai baigiasi. Antra vertus, galbūt kaip tik todėl jie išliko iki šių dienų?
Skaistė klaidino kryžiuočius
Z.Maldūnienė papasakojo legendą apie šalia trijų ežerų gyvenusį žvejį Paliepį. Nuo jo pavardės – ir Paliepio kaimas.
Žvejys turėjęs dukterį, vardu Skaistė. Abu jie traukdavę iš ežero tinklus, tik tėvas pakrantėje, o dukra – plaukdama vandeniu ant balto žirgo.
Tuo laiku siautėję kryžiuočiai. Jie ieškoję priešo – kunigaikščio ir nusprendę, kad Paliepis galėtų juos nuvesti tiesiai į pilį.
Kad ir kaip grasino žvejui nužudysią, kad ir kaip auksinėmis monetomis žadėję atsilyginsią, Paliepis išduoti kunigaikščio nesutikęs.
Skaistė, supratusi, kad tėvą kryžiuočiai iš tiesų nužudys, pasakiusi, kad ji pati parodys kelią pas kunigaikštį.
„Išdavike tu“, – lyg botagu dukrai kirtęs tėvas.
Bet Skaistė ėmė kryžiuočius vesti paupiais, krūmynais ir dumblynais. Galingi jų žirgai pradėjo klimpti, ir priešai netrukę suprasti klastą. Tuomet narsi mergaitė su žirgu puolusi į ežerą ir ėmusi į kitą krantą plaukti.
Bet dalis kryžiuočių ją pasiviję ir atkeršiję paleisdami strėles. Viena jų pataikiusi į Skaistę ir ši nuskendusi.
Taip ežeras gavęs Skaistės vardą.
Pasiaukojo vardan meilės
Antroji legenda – apie ežere nusiskandinusias skaisčias mergeles vaidilutes.
Z.Maldūnienė patikino, kad šiuose kraštuose 1780 metais, galbūt ąžuolynuose prie Panemunio, buvo kūrentas paskutinis pagonių laužas.
Legenda pasakoja, kad vaidilutės su kriviu sergėjusios šventą ugnį.
Atjoję žiaurūs priešai – geležiniais šarvais dėvintys kryžiuočiai buvę negailestingi. Krivį jie nužudę ir ketinę išniekinti vaidilutes.
Mergelės pasirinkusios verčiau numirti ežero vandenyje.
Nuo to laiko ežero pavadinimas aukštinantis narsių vaidilučių skaistybę.
Trečioji legenda – apie Čedasuose gyvenusį kleboną. Jam patarnavusi gražioji Skaistė. Abu įsimylėję, ir mergina pastojusi.
Norėdama mylimąjį apsaugoti, tarnaitė išėjusi iš tų namų, klaidžiojusi laukais, miškais, perlipusi kalną.
Po ilgo kelio priėjusi ji ežerą. Nusiminusi, išsekusi, apimta sielvarto, jame nusiskandinusi.
„Ir ežeras gavo vardan meilės pasiaukojusios Skaistės vardą“, – kalbėjo Z.Maldūnienė.
