Vieną iš dvynių palaidojusi vilnietė: „Sesutė broliui padėjo iš dangaus“

Vilnietė Ilona Medovikova (34 m.) iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta dviejų nedidelių berniukų mama, tačiau prieš porą metų jai teko itin daug ištverti. Kartu su broliukais turėtų žaisti ir sesutė, tačiau ji iškeliavo pas angeliukus, o mama savo viduje tebejaučia tuštumą.

 Ilona tuo pačiu metu ir džiaugiasi, kad sūnus sveikas, ir liūdi, kad neteko dukrelės.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Ilona tuo pačiu metu ir džiaugiasi, kad sūnus sveikas, ir liūdi, kad neteko dukrelės.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Mama suvokė, kad taip anksti gimę kūdikiai bus maži, bet nenumanė, kad šitokie maži.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Mama suvokė, kad taip anksti gimę kūdikiai bus maži, bet nenumanė, kad šitokie maži.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kilianas gimė 23 nėštumo savaitę, sverdamas 660 g.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kilianas gimė 23 nėštumo savaitę, sverdamas 660 g.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Dabar Kilianas – sveikas ir judrus berniukas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Dabar Kilianas – sveikas ir judrus berniukas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kilianas su vyresniuoju broliuku.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kilianas su vyresniuoju broliuku.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Sesutė, kuri išeidama tarsi paliko jėgų savo broliui.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Sesutė, kuri išeidama tarsi paliko jėgų savo broliui.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Mergytės svoris nesiekė nė pusės kilogramo.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Mergytės svoris nesiekė nė pusės kilogramo.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Kilianas pateisino savo vardą, kurio reikšmė – „mažasis kovotojas“.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Kilianas pateisino savo vardą, kurio reikšmė – „mažasis kovotojas“.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Mama suvokė, kad taip anksti gimę kūdikiai bus maži, bet nenumanė, kad šitokie maži.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Mama suvokė, kad taip anksti gimę kūdikiai bus maži, bet nenumanė, kad šitokie maži.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Mama suvokė, kad taip anksti gimę kūdikiai bus maži, bet nenumanė, kad šitokie maži.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Mama suvokė, kad taip anksti gimę kūdikiai bus maži, bet nenumanė, kad šitokie maži.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Mama suvokė, kad taip anksti gimę kūdikiai bus maži, bet nenumanė, kad šitokie maži.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Mama suvokė, kad taip anksti gimę kūdikiai bus maži, bet nenumanė, kad šitokie maži.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Mama suvokė, kad taip anksti gimę kūdikiai bus maži, bet nenumanė, kad šitokie maži.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Mama suvokė, kad taip anksti gimę kūdikiai bus maži, bet nenumanė, kad šitokie maži.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Mama suvokė, kad taip anksti gimę kūdikiai bus maži, bet nenumanė, kad šitokie maži.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Mama suvokė, kad taip anksti gimę kūdikiai bus maži, bet nenumanė, kad šitokie maži.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
  Ilona tuo pačiu metu ir džiaugiasi, kad sūnus sveikas, ir liūdi, kad neteko dukrelės.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
  Ilona tuo pačiu metu ir džiaugiasi, kad sūnus sveikas, ir liūdi, kad neteko dukrelės.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
  Ilona tuo pačiu metu ir džiaugiasi, kad sūnus sveikas, ir liūdi, kad neteko dukrelės.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
  Ilona tuo pačiu metu ir džiaugiasi, kad sūnus sveikas, ir liūdi, kad neteko dukrelės.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
  Ilona tuo pačiu metu ir džiaugiasi, kad sūnus sveikas, ir liūdi, kad neteko dukrelės.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
  Ilona tuo pačiu metu ir džiaugiasi, kad sūnus sveikas, ir liūdi, kad neteko dukrelės.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
  Ilona tuo pačiu metu ir džiaugiasi, kad sūnus sveikas, ir liūdi, kad neteko dukrelės.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
  Ilona tuo pačiu metu ir džiaugiasi, kad sūnus sveikas, ir liūdi, kad neteko dukrelės.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (17)

Lrytas.lt

Sep 14, 2020, 9:08 PM, atnaujinta Sep 14, 2020, 9:08 PM

Prieš pustrečių metų Ilona su vyru jau augino sūnų Eldarą, kuriam dabar ketveri, ir svajojo apie dukrytę. Kai sužinojo, kad laukiasi dvynių, iš kurių vienas tikrai bus mergaitė, jautėsi laimingiausi žmonės pasaulyje.

Besilaukdama Ilona jautėsi gerai, tik kartais pajusdavo spazmus pilve, bet ramino save, kad nieko baisaus, juk nėštumas – dvigubas. Visgi 23-ią nėštumo savaitę medikams kilo įtarimų, kad gali prasidėti priešlaikinis gimdymas, ir moteris buvo paguldyta į Santaros klinikas. Tyrimai rodė, kad viskas tvarkoje.

Vieną dieną gurkšnodama ligoninėje kavą su ją aplankiusia sese ir besidžiaugdama, kad viskas gerai, ji dar negimdys, Ilona pajuto, kad gimdymas prasideda. Moteris labai išsigando, bet nieko neišėjo padaryti – gimdymo takai jau buvo atsivėrę.

Po kurio laiko gimė berniukas, svėręs 660 g, vėliau – ir mergytė, tesvėrusi 450 g. Medikai, vaikučius apžiūrėję, juos skubiai kažkur išvežė.

„Įsivaizdavau, kad vaikučiai bus maži, bet nesitikėjau, kad jie bus tokie maži! Odelė raudona, lyg nudeginta. Neišgirdau jokio verksmo ar net cyptelėjimo“, – atsiminė moteris.

Kai kitą dieną pamatė vaikučius reanimacijos skyriuje, vos nenualpo nuo vaizdo: „Jie abudu buvo tokie mažiukai, kad net sunku įžiūrėti, kaip atrodo. Kaktytes dengė kepurytės, ant akyčių akinukai, į burnytes įvesti vamzdeliai, kūneliai uždengti plėvele“, – atsiminė.

Tolesnės dienos buvo siaubingos. Gydytojai jokių vilčių nesuteikė, prasitardavo, kad „tokie vaikai negyvena“. Viena po kitos sekė blogos žinios, ypač dėl mergytės. Jai buvo labai smarkus kraujavimas vienoje smegenų pusėje, kraujavo ir plaučiuose, diagnozuotas širdies vožtuvų nepakankamumas, meningitas.

Po 5 dienų mama buvo išrašyta namo, o ankstukai liko ligoninėje, kur ji juos nuolat lankė, veždavo nutrauktą pieną ir kalbindavo juos, prašydama nepasiduoti. Ir bandė save raminti, kad kažkiek dienų jau praėjo, o dvynukai gyvi, vadinasi, tai geras ženklas.

Tačiau mergytei buvo labai blogai, nustojo veikti jos inkstai, kūnas pradėjo tinti, organizme ėmė kauptis toksinai. Berniuko plaučiai beveik nebrendo ir nepadėjo joks gydymas. Gydytojai sakė, kad tėra laiko klausimas, kada jų nebeliks.

„Kai suėjo 33 dienos, mergytę į dangų pasikvietė angeliukai, kad daugiau nesikankintų. Tai buvo baisiausia akimirka. Supratau, kad nebeturiu jos. Staugiau iš skausmo, nesinorėjo gyventi...“, – atsiminė Ilona.

Visą dieną verkdama rūpinosi laidotuvėmis, o kai vakare atvažiavo aplankyti berniuko, bijojo, kad ir jo nebėra. „Negalėjau patikėti tuo, ką pamačiau – jis pagaliau buvo ekstubuotas, bandė kvėpuoti pats, su kitokio aparačiuko pagalba, ir pats įkvėpdavo! Toks įspūdis, kad kai mūsų sesutė iškeliavo, ji broliukui paliko visas savo jėgas ir saugojo jį iš dangaus. Kiliano sveikata po truputį pradėjo gerėti“, – pasakojo mama.

Tiesa, streso dėl berniuko būklės buvo ir vėliau: kartais sustodavo jo kvėpavimas, o vienu metu gydytojas pasakė, kad gresia apakimas. Visgi dabar Kilianas – matantis ir girdintis, sveikas ir žvalus dvimetis. Jo vardas reiškia „mažasis kovotojas“, ir jis šią reikšmę tikrai pateisino.

– Ar dabar jaučiatės daugmaž laiminga mama, tokia, kaip visos, o gal nuolat persekioja netekties skausmas? – pirmiausia paklausiau Ilonos.

– Šiandien esu laiminga mama, bet tikrai ne tokia kaip tos, kurios nepatyrė vaiko netekties. Taip, šypsausi nuoširdžiai, atrodau rami ir laiminga, nes matau, kad mano Kilianas – tikras stebuklas. Džiaugiuosi, kad jam viskas gerai, neturi cerebrinio paralyžiaus ar kitokių neurologinių bėdų, kad jis mato savo akimis, girdi, vaikšto, yra protingas – viso to dėl jo itin gilaus neišnešiotumo galėjo ir nebūti.

Bet mane dažnai užvaldo dviprasmiškos mintys. Žiūrėdama į Kilianą džiaugiuosi dėl jo, bet kartu prisimenu, kad galėjau turėti ir dukrytę. Vis užduodu sau klausimą „Už ką?“, „Kodėl Dievas ją pasiėmė pas save, ir dar leido šitaip kankintis.“

Gatvėje pamačiusi dvynukus susijaudinu ir pagalvoju, kokia laiminga mama, kad turi juos abudu. Kartais atrodo, kad jau visą gyvenimą liksiu su tokia tuštuma, o kartais svarstau, kad jei pasigimdyčiau dukrytę, tikros laimės jausmas sugrįžtų.

– Kiek laiko prireikė, kol didžiausias sielvartas po netekties praėjo ir pasijutote geriau?

– Man labai dažnai sako, kad esu stipri, jog nepalūžau, kad kita mama mano vietoje tikrai to neištvertų. Visuomet atsakau, kad kiekviena mama ištvers tiek, kiek reikalaus situacija, kurioje ji atsidūrė.

Taip, praradus vaiką atrodo, kad prarasta ir gyvenimo prasmė, moteris gali susirgti depresija, bet aš negalėjau sau leisti net pagalvoti apie poilsį, nes, palaidojus dukrytę, turėjau toliau rūpintis sūneliu, likusiu reanimacijoje, turėjau nutraukti jam pienuką, nors ir verkdama. Taip pat negalėjau apleisti vyresnio sūnaus.

Šis stimulas neleidžia palūžti iki šiol. Berniukai auga, reikalauja dėmesio, todėl negaliu jiems rodyti savo liūdesio, stengiuosi, kad jie mane matytų laimingą ir patys tokiais būtų. Tik esu nusprendusi, kad namuose dukrytės nepamiršime. Turime įrėmintą sesutės nuotraukytę, prie kurios kartu su šeima vis uždegame žvakutę, dažnai važiuojame aplankyti jos kapelio. Broliukai žino, kad ji viena iš mano vaikų, tiesiog su mumis negyvena.

– Kilianas – labai įdomus vardas, kokia jo atsiradimo istorija? Ir kuo vardu buvo sesutė?

– Kilianas yra airiškas vardas, jis retas, bet jį turėjo ir pasaulyje žymūs žmonės ( verslo magnatas Kilianas Hennessy, atlikėjas Kilianas O'Connor ir kt.). Beieškodama interneto platybėse vardo savo pirmajam sūnui, atradau šį, jis man labai „prilipo“, bet lygiai taip pat patiko ir Eldaro vardas, todėl su vyru pasitarę pirmagimiui davėme patarąjį, o Kiliano vardą palikome ateičiai, jei dar turėtume sūnų.

Sesutė buvo vardu Iliana. Vienu metu gyvenau Airijoje ir airiai niekaip negalėjo ištarti mano vardo, Ilona, tad vadino mane Iliana. Prie to įpratau ir grįžusi į Lietuvą to vardo net pasiilgdavau, todėl sau prižadėjau, kad jei turėsiu dukrytę, pavadinsiu ją Ilianos vardu.

Dvynukų vardų atsiradimo istorijos buvo skirtingos, bet visų nuostabai jie labai derėjo kartu: Kilianas ir Iliana.

– Ar Kilianas dabar neatsilieka nuo bendraamžių ir neišsiskiria iš jų ūgiu ar kitomis savybėmis?

– Šiandien Kilianas tikrai neatrodo kitoks, bet tam tikrų niuansų yra. Jis yra smulkutis, bet negaliu sakyti, kad tai tikrai įtakojo sunki jo gyvenimo pradžia, nes ir jo tėtis yra smulkaus kūno sudėjimo.

Kitas jo ypatumas – tai ypatinga akytė. Kai Kilianui operavo akytes, viena jų sureagavo į lazerį ir, paprastai aiškinant, „išsiliejo“ akies vyzdys. Jis nereaguoja į šviesą, todėl išlieka didelis ir tada, kai kitas susitraukia.

Žmonės, kurie nežino šio fakto, kartais pradeda išsigalvoti, kad tai neva „ypatingas“ vaikas, aiškiaregis. Man būna juokinga, kadangi žinau tiesą. Kiti nedrįsta paklausti apie jo akytę, bet matau, kad jie pasimetę, todėl pati paaiškinu, kas nutiko.

– Ar jūs šiuo metu auginate vaikus, ar ir dirbate? Ir koks jūsų darbas?

– Esu baigusį teisės magistro studijas, tačiau pagal profesiją dirbti nepradėjau, visuomet viliojo sukurti kažką savo. Iki dvynių gimimo dirbau savo konditerijos ceche, kur kartu su verslo partnere gaminome teminius tortus pagal užsakymus.

Šiuo metu ceche darbuojasi vien mano partnerė, o aš, norėdama prisidurti prie šeimos biudžeto, vaikams užmigus neriu vąšeliu kojinytes, tapukus bei kitus mezginius mažyliams.

Vyresnis sūnus ėjo į darželį, bet prasidėjus karantinui liko namie ir yra čia iki šiol. Kiliano į darželį šiemet nusprendžiau dar neleisti, kad apsaugočiau nuo ligų. Jam yra nustatyta lėtinė plaučių liga, tai yra silpnoji jo vieta. Praeitą žiemą Kilianas nuolat sirgo. Pulmonologė įspėjo, jei taip ir toliau sirgsime, galime turėti astmą, todėl man vaiko sveikata yra svarbiau už grįžimą į darbą.

– Ar nepavargstate, būdama su dviem mažais vaikais?

– Atvirai prisipažinsiu, kad esu pervargusi ir jau laukiu, kada vyresnis sūnus vėl lankys darželį ir galėsiu bent kiek atsipūsti. Tiesiog nebesuvaldau jų energijos pertekliaus. Vyresnis sūnus savarankiškas, bet mėgsta prisigalvoti visokių žaidimų, kurie kartais būna pavojingi. Kilianas labai judrus, drąsus vaikas, jo negaliu palikti vieno nei akimirkai, jis čia pat prisigalvoja išdaigų.

Aišku, taip pat reikia rūpintis buitimi, be to, dirbu namuose ir turiu spėti įvykdyti užsakymus. Ilsiuosi tik tuomet, kai atsigulu į lovą, o dar Kilianas naktimis kartais pravirksta ir tenka keltis.

– Kaip jūs pasikeitėte po mergytės netekties?

– Jautriai nebereaguoju į smulkias problemas, net vengiu bendrauti su žmonėmis, kurie nuolat dejuoja dėl smulkmenų. Taip ir norisi tokiems pasakyti: „Nepatyrėte jūs bėdų gyvenime.“

Iki netekties vengdavau kontakto su neįgaliais žmonėmis, man jų būdavo gaila ir nežinojau, kaip turėčiau teisingai elgtis šalia jų. Niekada neskaitydavau straipsnių apie ypatingus vaikus ar kitokių jautrių istorijų. Apie ankstukus galvodavau, kad jiems tereikia inkubatoriuje pagulėti, pasišildyti, ir tiek.

Dabar mano požiūris pasikeitė. Nešvaistau laiko tuščiai bendraudama mamų forumuose apie jų neva „sunkią“ kasdienybę, o bendrauju su tais, kuriems tikrai sunku. Tai angeliukų mamytės bei feisbuko grupės „Vilties spindulėlis“ narės. Dabar drąsiai gatvėje galiu prieiti prie ypatingo vaiko mamytės ir tiesiog pasilabinti, galbūt pabendrauti, jei tik to norės.

– Ką iš savo patirties patirtumėte kitiems tėvams, kurie patyrė panašią netektį?

– Sunku pasakyti, nes netekties skausmą išgyvename įvairiai. Mano atveju tas skausmas turėjo kelis etapus. Iš karto nenorėjau ir negalėjau bendrauti su niekuo, nei su psichologais, nei su savo vyru ar artimaisiais. Negalėjau ištarti nei žodžio, tiesiog turėjau kurį laiką tai išgyventi pati savyje.

Patarčiau neišsikalbėti bet kam, o kreiptis į žmogų, kuris pasistengs rasti tinkamus žodžius. Galbūt tai psichologas, galbūt kunigas, gal tokio pat angeliuko mamytė, o gal užteks atsakymą rasti tinkamoje knygoje tokia tematika.

– O ką patartumėte anstukų mamoms, kurių vaikučiai neseniai gimė, jų būklė probleminė ir jos jaučiasi pasimetusios, nežino, ko griebtis?...

– Kai pagimdžiau dvynukus, daugiausia informacijos apie jų būklę gaudavau iš gydytojų ir tai buvo labai baisu, tokios frazės, kaip „kitose valstybėse tokių vaikų net negelbėja“ tiesiog varė į neviltį. Nesakau, kad gydytojai elgiasi neteisingai, jie ir patys nežino, kaip toliau viskas pakryps, tad nuteikia tėvus išbandymams.

Bet rekomenduočiau daugiau bendrauti su tokio pat likimo mamytėmis, domėtis panašiomis istorijomis. Pasistenkite kiek įmanoma ir pailsėti, iššsimiegoti, nes tuomet ateina kitokios mintys, nei tada, kai esi pervargusi.

Reikia tikėti savo vaiku ir stebuklais – tiesiog tokiose situacijose daugiau nieko nebelieka.

– O jeigu jūsų kas paklausia, kiek vaikų turite, ar tiesiog atsakote, kad du? Ir ar nuo tokio klausimo nesuskausta širdies?

– Jei to paklausia visiškai nepažįstamas žmogus, kurį matau pirmą ir paskutinį kartą, tuomet tiesiog atsakau, kad turiu du vaikus. Jei klausia žmogus, su kuriuo dar bendrausiu, tuomet paaiškinu plačiau. Širdį suskausta vienodai abiems atvejais, nes visgi esu trijų vaikų mama, tiesiog vieno nebėra su manimi.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.