„Kariuomenė mane galbūt patraukė dėl to, kad joje daug tvarkos ir disciplinos, o man to reikia, juk esu įpratęs augti institucijose, didelę gyvenimo dalį praleidau vaikų namuose. Atsimenu, dar kai gyvenau juose, vyresniems vaikams tvirtinau, kad būsiu kareivis“, – prisipažino simpatiškas karys.
Pokalbio dieną Davidas su bendražygiais kėlėsi labai anksti ir nešini kuprinėmis ir ginklais įveikė apie 24 km, tačiau prie didelių fizinių krūvių jis pripratęs, ir laisvalaikiu mėgsta lankytis treniruoklių salėje.
Su Davidu bendravome angliškai, nes, nors pirmuosius dešimt savo gyvenimo metų jis praleido Lietuvoje, lietuvių kalbą prisimena prastai.
Davidas gimė Linkuvoje (Pakruojo rajone), bet dėl sudėtingos padėties šeimoje nuo mažens prasidėjo jo kelionės po vaikų namus.
„Savo tėvus šiek tiek prisimenu, bet tie prisiminimai nėra geri. Mane vis kilojo iš vienų vaikų namų į kitus. Paskutiniais metais buvau apgyvendintas su giminaičiais ir man ten labai patiko, jaučiausi kaip tikroje šeimoje“, – sudėtingą savo istoriją atsiminė Davidas.
Visgi jis apsidžiaugė, kai sužinojo, jog atsirado šeima, kuri nori jį su broliu įsivaikinti ir išsivežti į Ameriką. Apie šią šalį tuomet žinojo tik tiek, kiek buvo matęs per televiziją, kai buvo kalbama apie rusėjo 11-osios teroro aktą. Dar žinojo, kad kartą pasaulio olimpinėse žaidynėse lietuviai krepšininkai vos neįveikė amerikiečių.
2012 m. palikęs gimtinę maždaug po mėnesio jis jau gebėjo šiek tiek susikalbėti angliškai, o po pusmečio jau kalbėjo gerai. Pasidžiaugė, kad dabar angliškai kalba visiškai be akcento, skirtingai negu taip pat į užsienį išvykę jo dėdės.
Davidas jį ir brolį įvaikinusius ir į Valstijas išsivežusius Joną ir Dianą Smithus laiko savo tikraisiais tėvais ir negaili jiems gražių žodžių – jie berniukais rūpinosi kaip tikri gimdytojai.
Beje, jo įmotės mama buvo kilusi iš Lietuvos ir šią paliko per Antrąjį pasaulinį karą – pabėgo į Filadelfijos miestą.
Giminėje kartais pasireikšdavo psichikos liga, kuri galėjo persiduoti palikuonims, tad sutuoktiniai Smithai nusprendė savų vaikų neturėti, verčiau įsivaikinti porą lietuvių. Dėl to, kiek žino Davidas, jo įmotei teko tvarkyti daugybę dokumentacijos ir daug laiko praleisti Lietuvos ambasadoje. Beje, moteris lietuviškai dvidešimt metų visai nekalbėjo, tačiau sutikusi berniukus šią kalbą atsiminė, ir tai labai palengvino jų adaptaciją.
Vaikinas tuo, kad atsidūrė Amerikoje, yra labai patenkintas. Bet labai apsidžiaugė, kai sužinojo, jog su NATO sajungininkų mokymais atvyks į Lietuvą. „Pagal ankstesnį planą turėjau vykti į mokymus JAV, Kolorado valstijoje, bet paskui sužinojau, kad esu perkeliamas į Pabradę – tai sutapimas, kuriuo labai apsidžiaugiau. Ir kai čia atvykome, pasijutau kaip namie“, – pasakojo po aštuonerių metų pertraukos į Lietuvą grįžęs vaikinas.
Beje, jis turi dvi Lietuvoje likusias seses, Gintarę ir Kamilę, su kuriomis palaiko ryšį ir tikisi, kad pavyks su jomis susitikti (tą padaryti nelengva dėl su Covid-19 susijusių apribojimų, bet jis su savo vadovais sprendžia, kaip būtų galima saugiai organizuoti susitikimą). Na, o biologinių tėvų ieškoti jis visiškai neturi noro, juk jiems buvo nereikalingas.
Jo septyniolikmetis brolis, su kuriuo kartu buvo įvaikintas, JAV mokosi ir dirba greitojo maisto restorane, džiaugiasi neseniai išsilaikęs vairavimo teises.
Davidas pastebėjo, kad Lietuvoje žmonių santykiai geresni, nuoširdesni nei Amerikoje, kur visi labai egocentriški ir kiekvienas galvoja tik apie save. Nors dabar jis savo gyvenimą sieja su valstijomis, įsivaizduoja, kad kitaip pakrypus aplinkybėms galėtų gyventi ir Lietuvoje.
Karinė tarnyba jam labai patinka, ketina joje pasilikti dar 20 metų, po kurių jau priklausytų išeiti į ankstyvą pensiją.
Taip pat svajoja apie gražią šeimą, ne tokią, kaip buvo jo. „Su didžiausiomis savo vaikystės traumomis, manau, jau susitvarkiau, bet smulkių nuoskaudų liko – reiktų dar su savimi padirbėti, kad ir jas paleisčiau“, – pastebėjo vaikinas.
