Pasiteisinęs menininko šeimos eksperimentas: iš sostinės pabėgo į pajūrį

Tadas Černiauskas (37 m.) su žmona Viktorija Prokofjeva (39 m.) – iš tų šeimų, kurios geriausiai jaučiasi gamtoje. Fotomenininkas ir verslininkė su dviem vaikais net keturis mėnesius praleido pajūryje gyvendami kemperyje. Rudenį į sostinę grįžusi šeima nesibaimina peršalimo ligų – jaučiasi užsigrūdinusi.

 Į rudenišką Vilnių jie grįžo užsigrūdinę.<br> T.Černiausko nuotr.
 Į rudenišką Vilnių jie grįžo užsigrūdinę.<br> T.Černiausko nuotr.
V.Prokofjeva su vaikais ruošėsi pietauti. Maistui gaminti buvo sukurtas laužas.<br> T.Černiausko nuotr.
V.Prokofjeva su vaikais ruošėsi pietauti. Maistui gaminti buvo sukurtas laužas.<br> T.Černiausko nuotr.
Tadas su Viktorija ir vaikais daug laiko praleido gryname ore ir patyrė nemažai įspūdžių.<br> T.Černiausko nuotr.
Tadas su Viktorija ir vaikais daug laiko praleido gryname ore ir patyrė nemažai įspūdžių.<br> T.Černiausko nuotr.
T.Černiauskas kasdien ilgai vaikščiodavo pajūriu, net 12 kilometrų iki Palangos nueidavo padirbėti.<br> T.Černiausko nuotr.
T.Černiauskas kasdien ilgai vaikščiodavo pajūriu, net 12 kilometrų iki Palangos nueidavo padirbėti.<br> T.Černiausko nuotr.
Viktorija paplūdimyje dažnai mėgaudavosi saulės voniomis.<br> T.Černiausko nuotr.
Viktorija paplūdimyje dažnai mėgaudavosi saulės voniomis.<br> T.Černiausko nuotr.
  Į rudenišką Vilnių jie grįžo užsigrūdinę.<br> T.Černiausko nuotr.
  Į rudenišką Vilnių jie grįžo užsigrūdinę.<br> T.Černiausko nuotr.
  Į rudenišką Vilnių jie grįžo užsigrūdinę.<br> T.Černiausko nuotr.
  Į rudenišką Vilnių jie grįžo užsigrūdinę.<br> T.Černiausko nuotr.
Daugiau nuotraukų (7)

Lrytas.lt

Nov 19, 2020, 6:51 PM, atnaujinta Nov 19, 2020, 6:51 PM

Žinomam fotomenininkui T.Černiauskui išvykus į pajūrį su šeima nesunkiai pavyko suderinti poilsį ir darbą. Daug laiko gryname ore praleidę poros vaikai Ana (6 m.) ir Balys (4 m.) ne tik sustiprino imunitetą, bet ir ūgtelėjo.

Viktorija gamtoje ruošė maistą, užsiėmė joga. Todėl tie keturi mėnesiai be didmiesčio šurmulio šeimai visai neprailgo.

– Kaip jaučiasi šeima grįžusi į Vilnių po vasaros, praleistos kemperyje ant jūros kranto? Neapėmė liūdesys? Neužklupo peršalimo ligos, virusai? – paklausiau T.Černiausko.

– Nuolat būdami gamtoje jautėmės esantys ten, kur mums ir dera būti. Atrodo, kad gamtos diktuojamas ritmas yra natūralus, o nuolatinė kaita kaskart sukuria vis kitą dienos scenarijų.

Po ilgo laiko grįžęs į miestą jautiesi tarsi dirbtinėje filmavimo aikštelėje, kur viskas pritaikyta socialiniam spektakliui, o žmonės neretai atrodo pavargę nuo savo vaidmenų. Ėmėme dar stipriau dvejoti, ar ši vieta mums.

Kalbant apie ligas, tai jos mūsų smarkiai nepersekioja. Vaikai išvis nėra niekada rimčiau sirgę ar gėrę vaistų. Į tai dedame daug pastangų, tad tikimės, kad ir šis ruduo nebus išimtis.

– Kaip ruošėtės gyvenimui ant jūros kranto, kada išvykote iš sostinės ir kaip radote tinkamą vietą įsikurti?

– Specialaus pasiruošimo plano neturėjome. Tiesiog įsigijome kemperį gegužės mėnesį, tą pačią dieną jį nugabenome į kempingą Mančiškėje netoli Palangos ir ėmėmės restauravimo darbų.

Kadangi namukas ant ratų yra 40 metų senumo, praleidome kelias savaites jį atnaujindami: savo rankomis sutvarkėme problemiškas vietas, perdažėme baldus, įsirengėme terasą.

Visa tai darėme turėdami planą išleisti kuo mažiau pinigų. Rezultatas ir išleista suma nustebino ne tik mus – per kelis mėnesius šalia įsikūrė arba apie tai rimtai ėmė svajoti ne vieni draugai.

– Kam buvo lengviau prisitaikyti suaugusiesiems ar vaikams – prie gyvenimo ritmo gamtoje?

– Taikytis prie gamtos ritmo nereikia – jo ten tiesiog nėra. Planai, grafikai, terminai – dirbtinai kuriamo gyvenimo dalis.

Visa tai priverstinai primetama grįžus į miestą – vaikai nustatytu laiku privalo būti darželyje, visi tiksliai žino, kada pradėti darbą, kada galima eiti pavalgyti ir kada jau galima pradėti ilsėtis.

Poilsio laikas visiems baigiasi sutartinai ir visi vėl grįžta prie darbų. Pažvelgus iš šalies šis „laisvas“ gyvenimas ima atrodyti nebe toks ir laisvas, o gal net ir kai ką primena.

Ištrūkti iš šio rato yra sudėtingiausia dalis, nes mus įtikino, kad toks mūsų pačių pasirinktas ir trokštamas gyvenimas.

Žingsnis po žingsnio atsikovojus būtį į savo pačių rankas grįžimas į gamtą tampa tarsi grįžimu į išsiilgtus namus.

– Gal iš anksto grūdinotės, juk net ir vasara ne visada lepina gerais orais?

– Šaltas vanduo, sportas, daržovės, uogos – mūsų natūralios kasdienybės dalis. Neturime versti savęs nieko daryti, tai mums priimtina, svarbu ir patinka. Net ir gyvenant mieste dažna ir privaloma pramoga tampa laikas gamtoje.

Vaikus leisti galime tik į darželį, kuriame jie daug laiko praleistų ne viduje. Kelerius metus jie lankė lauko darželį, kuriame visą dieną būdavo lauke: valgė ir net miegojo ten nepriklausomai nuo metų laiko.

O gamtoje prastų orų nebūna – jie tik padiktuoja, ką veiksi. Apsivilkite neperšlampamais drabužiais ir išeikite pilant liūčiai pasivaikščioti į miesto parką – jis priklausys jums vienam.

– Kaip gyvenote kemperyje, kur virėte valgį?

– Viduje buvo vos keli kvadratiniai metrai, dviaukštė lova vaikams ir didelė sulankstoma, minkštu kampu virstanti lova mums su Viktorija.

Gyvenant kemperyje laukas yra sudedamoji namų dalis, todėl vietos niekada nepritrūksta ir nebūna trinties – vaikai vos nubudę išsiridendavo į lauką žaisti, o viduje didžiąją laiko dalį praleisdavome miegodami.

Taip pat čia turėjome mažą virtuvėlę, kurioje ruošėme maistą. Vasarą daugiausia valgant šviežius ir žalius produktus ruošimo yra ypač mažai – užtenka paviršiaus pjaustymui, ir tiek.

– Kokių ritualų laikėtės – sportavote, meditavote, ištisai buvote gryname ore?

– Sportas, ilgi pasivaikščiojimai, meditacijos – tai kiekvienos dienos elementai, neturintys aiškaus ir privalomo plano. Ypač vasarą. Tai darai, kai jauti, kad nori daryti. Ir supranti, kad kasdien buvai fiziškai aktyvus, daug laiko praleidai lauke, gerai maitinaisi ir nevertei savęs nieko atlikti.

Per keturis mėnesius buvo vos kelios dienos, kai mūsų nelankė ar šalia negyveno įsikūrę draugai. Turbūt buvo vienintelis neįprastas ritualas – prieš einant miegoti atsisveikini ir nubudęs vėl susitinki sau artimus žmones.

Kadangi iš prigimties esu uždaro būdo, man tai buvo nemenkas iššūkis, bet beveik kasdien sau leisdavau pabėgti nuo visų ir atsidėti kūrybai. Turėjau net darbo vietą bendradarbystės erdvėje Palangoje – iki jos dvylika kilometrų. Juos įveikdavau miško takais dviračiu arba eidamas pakrante.

– Buvote pasiėmę šiltų drabužių, kurie jų sudarė svarbiausią garderobo dalį?

– Išvykdami susikrovėme maišus ir užkimšome kemperio lentynas rūbais. O panaudojome vos keletą: šlepetes, sportinius batelius, marškinėlius ir kokius nors neperpučiamus drabužius. Karštaisiais savaitgaliais, kai pajūris prisipildydavo poilsiautojų, kelioms naktims pabėgdavome į laukinius paplūdimius – ten laiką leisdavome tiesiog nuogi.

– Ar laikėtės dienos režimo, juk buvote su dviem vaikais, – kada keltis, valgyti, sportuoti ar miegoti?

– Neturime įsipareigojimų kitiems, tad mūsų vasaros dienos nereikalaudavo aiškaus plano. Vaikai ir mes keldavomės, kai išsimiegodavome, ir visi turėjome laisvę veikti ką norime.

Vis dėlto vienas ritualas buvo – beveik kasdien eidavome palydėti saulės. Nesitikėjau, kad saulėlydžių gali būti tiek daug ir kad jie visi tokie skirtingi.

– Ar grįžę į Vilnių įpuolėte į buvusias vėžes – vaikus išleidote į darželį, patys ėmėtės darbų?

– Į Vilnių grįžau pirmas, nes su komanda kūrėme teatro eksperimentą „Fabrica“ festivaliui „Sirenos“. Kol Viktorija su vaikais dar kelias savaites mėgavosi rudenėjančia Baltijos pakrante, aš neatsargiai užsiverčiau per daug darbų ir rūpesčių. Stipriai pervargau, tad mokausi būti kiek nuoseklesnis ir nuosaikesnis.

Dabar aš galiu vėl pats sau diktuoti dienos planą, netrukdomas kurti asmeninius projektus, o Viktorija daug dėmesio skiria sau ir plėtoja naujas idėjas.

Vaikai dienas leidžia darželyje, bet susitikę nuolat svajojame, kada vėl galėsime kartu keliauti ar leisti dienų dienas kartu.

– Kaip pasikeitė po vasaros vaikai, jūs patys?

– Kelis mėnesius buvome nuolat kartu su vaikais – be darželio, be auklių ar kitokios išorinės pagalbos. Tokia patirtis pirmiausia padeda geriau pažinti vieniems kitus, o to sudedamoji dalis – gebėjimas prisitaikyti prie šalia esančio ir galvojimas ne tik apie save.

Nuolat Aną ir Balį mokome suprasti ryšį tarp priežasties ir pasekmės. Tai – priemonė, kuri juos brandina itin sparčiai. Mums vaikai yra kaip suaugę žmonės, su kuriais kalbamės visomis temomis.

Dėl to jie tampa ir geriausiais draugais, tik turinčiais mažiau patirties, tačiau neretai rodantys savitą ir šablonais nenugludintą požiūrį.

Tad gebėjimas mokytis ir juos mokyti tampa stiprios komandos ir puikaus laiko leidimo pagrindu. Be abejo, pasitaiko akimirkų, kai norisi pailsėti nuo tirados klausimų ir išgirsti savo paties mintis – šiuo atveju mes su Viktorija tapdavome vienas kito pagalbininku ir leisdavome vienas kitam atsipūsti, pabūti po vieną.

Kita vertus, tinkamai bendraujant vaikai tampa žmonėmis, su kuriais galima tartis, bendradarbiauti.

– Gal iš pajūrio parsivežėte vaistažolių, kurių arbata mėgaujatės vakarais?

– Yra keletas žolelių rūšių, kurias mėgstame, tačiau žolininkystė ir arbatos ritualai nėra mūsų gyvenimo sudedamoji dalis. Būtent buvimas kartu labiausiai ir primena vasarą. Kai visi susitinkame, prisimename tai, ką patyrėme, kokių nuotykių išgyvenome, ir galime netgi smagiai pasijuokti iš to, kas nepavyko.

Pasitikrinome ir pasitvirtinome, kad mums tiesiog smagu būti kartu ne trumpam, ne tik per atostogas ar savaitgalį. Esame tikra komanda, kuri geriausiai jaučiasi tada, kai visi šalia.

Tad natūralu, kad norisi kuo daugiau laiko taip praleisti, ir grįžę iš pajūrio imame atsargiai planuoti, ką norėtume patirti ir kas mūsų galėtų laukti ateityje.

– Vasarodami prie jūros tarsi galėjote pamiršti koronavirusą, nes laiką leidote gryname ore, nebuvo aplinkui daug žmonių. Ar grįžimas į sostinę privertė sunerimti dėl viruso, labiau saugoti sveikatą?

– Priešingai, aplinkinių žmonių netrūko, tad pandemija buvo nuolatinė mūsų pakeleivė. Stengėmės nuolat laikytis visų rekomendacijų iš pagarbos sau ir aplinkiniams.

Grįžus į miestą nelabai kas pasikeitė – gyvename kasdienį gyvenimą ir stengiamės būti dori visuomenės piliečiai, kurie nekelia savo asmeninių reikalų aukščiau kitų.

Pandemija apribojo tam tikras laisves, tačiau logika ir atsakingumas leidžia suprasti to priežastis. Šių dalykų mokome ir vaikus.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.