Patėvio įtikintas, kad yra nieko vertas, jaunuolis nusirito į dugną – dabar gyvenimo galima tik pavydėti

Kęstutis Kaupas (41 m.) pripažįsta, kad mielai dalijasi savo apmąstymais feisbuke, nors ne visi žiūri į juos rimtai – juk jis neturi mokslinių laipsnių ir net vidurinės mokyklos nėra baigęs. Ir visgi jam norisi dalytis savo patirtimi, nes joje būta tikrai nemažai – pabėgimas iš namų, kai buvo 15 m., priklausomybė nuo narkotikų ir gebėjimas iš jos išbristi, slegiantis nevisavertiškumo jausmas. Su visomis negandomis Kęstutis susidorojo ir dabar jaučiasi patenkintas gyvenimu.

 Dabar Kęstutis gyvena tai Lietuvoje, tai Norvegijoje, ir yra tuo labai patenkintas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Dabar Kęstutis gyvena tai Lietuvoje, tai Norvegijoje, ir yra tuo labai patenkintas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Į Norvegiją Kęstutis „ištranzavo“, nusprendęs mesti narkotikų vartojimą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Į Norvegiją Kęstutis „ištranzavo“, nusprendęs mesti narkotikų vartojimą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Dirbant naftos platformose, aplink matyti tik jūra, keli laivai ir kirai.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Dirbant naftos platformose, aplink matyti tik jūra, keli laivai ir kirai.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Įsidarbinti pramoniniu alpinistu Kęstutis nusprendė, išsiaiškinęs, kad tai vienas geriausiai Norvegijoje apmokamų darbų, neturint rimto išsilavinimo.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Įsidarbinti pramoniniu alpinistu Kęstutis nusprendė, išsiaiškinęs, kad tai vienas geriausiai Norvegijoje apmokamų darbų, neturint rimto išsilavinimo.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Dabar Kęstutis gyvena tai Lietuvoje, tai Norvegijoje, ir yra tuo labai patenkintas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Dabar Kęstutis gyvena tai Lietuvoje, tai Norvegijoje, ir yra tuo labai patenkintas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Nov 21, 2020, 8:36 PM, atnaujinta Nov 22, 2020, 7:53 AM

Dabar jis gyvena tarp Vilniaus ir Norvegijos, tiksliau, tarp šiai priklausančioje Šiaurės jūros dalyje esančių naftos platformų. Ten jis dirba pramoniniu alpinistu, yra saugumo vadovas – pluša, kabodamas ant virvių (tuo pramoniniai alpinistai skiriasi nuo aukštalipių, stovinčių ant tvirto pagrindo).

Darbas ekstremalus, bet leidžia rasti daug laiko pomėgiams – pagal kontraktą lietuviui priklauso atidirbti 20 savaičių per metus, o likusios lieka laisvos. Šiemet jam priklausiusį laiką jau atidirbo metų pradžioje ir vasarą, o dabar ramiai sėdi namie Vilniuje, fotografuoja, rašo, groja, rūpinasi festivalio „Debesų pieva“ reikalais, nes yra vienas iš jo organizatorių.

O buvo metas, kai kiekvieną rytą prabudęs Kęstutis galvodavo, kokia sunki diena jo laukia, ir vis tiek nieko gero iš jo neišeis. Tokį požiūrį į gyvenimą jam buvo įdiegęs patėvis.

Kęstučio tėvas mirė, kai jam buvo treji. Tėčio jam labai trūko. Kai buvo vienuolika, mama susirado kitą draugą. Aikštingas berniukas su juo labai nesutardavo, dėl to patėvis jį mušdavo, be to, vis sakydavo, kad jis nieko vertas ir nieko gero iš jo neišeis. Tie žodžiai buvo gal net skaudesni už smūgius.

„Tik po ilgo laiko aš patėviui už skriaudas atleidau, ir tada pats pasijutau daug geriau. Supratau, kad jis taip elgėsi ne dėl to, kad buvo blogas žmogus – jį patį šeimoje irgi mušdavo, ir jis tiesiog nemokėjo elgtis kitaip“, – aiškino Kęstutis.

O anuomet, būdamas penkiolikos, pabėgo iš namų ir tapo gatvės vaiku. Bet ir nutolęs nuo namų, vis mintyse girdėdavo žodžius, kad yra nieko vertas. Kai dabar pagalvoja, jam būtų labai padėjusi psichologo pagalba, bet tais laikais gatvės vaikui niekas neskubėjo jos suteikti.

Gyveno tai šen, tai ten, pavyzdžiui, pusmetį praleido Kretingos vienuolyne, dar pusmetį – tarp miškų stovėjusioje draugo sodyboje, kurią reikėjo pakūrenti ir pasirūpinti gyvūnais. Į namus taip ir negrįžo.

Mokyklą buvo metęs devintoje klasėje, kitąmet visgi susiėmė ir devintą klasę baigė vakarinėje mokykloje, kad skaitytųsi, jog įgijo pagrindinį išsilavinimą.

Priartėjęs prie dvidešimties, pabandė vartoti narkotikų. „Man patiko – tapo tylu ir ramu, pagaliau atsikračiau tos minties, kad esu nieko vertas. Manau, ir kiti žmonės narkomanais tampa ne šiaip sau, o dėl vidinio skausmo, dėl seniau patirtų dvasinių traumų“, – sakė Kęstutis.

Po vienerių metų narkomano, vartojusio heroiną, „karjeros“ palaidojo geriausią draugą, išsiskyrė su mylima mergina, taigi jautėsi prislėgtas. Vieną dieną nuėjo pas „tiekėją“ nusipirkti narkotikų, šis pasakė, kad reikės palaukti.

Laukti teko kambaryje su dviem didesnį stažą turinčiais narkomanais, ir Kęstutis išgirdo jų šnekas, kaip prasimanys pinigų sekančioms dozėms – ką apiplėš, apvogs.

„Jų paklausius man pasidarė labai baisu – apėmė suvokimas, kad ir aš, nors visiškai nebuvau linkęs į nusikaltimus, tapsiu tokiu, kaip jie, atsidursiu kalėjime. Iki tol apie tai nė nesusimąstydavau. O kai aiškiai suvokiau savo perspektyvas, iš karto nusprendžiau mesti“, – atsiminė Kęstutis.

Savo dozės jis nė nebelaukė – iš karto iš ten išėjo.

„Ištranzavo“ į Norvegiją

Kęstutis jautė, kad nuo narkotikų atprasti nebus lengva, tad ryžosi tuojau iš esmės pakeisti savo gyvenimą ir „ištranzavo“ į Norvegiją. Tiksliau, ketino keliauti į Švediją, bet atsidūrė Norvegijoje.

Kelionė buvo nelengva, vis reikėdavo galvoti, kur pernakvoti ir ką valgyti, taigi mintys apie narkotikus kiek atsitraukė. Be to, nepažįstamose vietose, neturint jokių ryšių, būtų buvę sudėtinga jų gauti. Jautė ir fizinius abstinencijos simptomus – sąnarių ir raumenų skausmus, nuotaikų kaitą, naktimis sapnavo košmarus – bet teliko visa tai ištverti.

Norvegijoje jis žmonių klausinėjo apie galimybę įsidarbinti, ir netrukus darbą gavo. Jį į pagalbą priėmė žmogus, klojęs velėninius stogus – reikėdavo paletes su velėna užkelti ant stogo ir ten jas išdėlioti. Darbas buvo fiziškai sunkus, bet tikriausiai tokio Kęstučiui tuo metu ir reikėjo.

Prie narkotikų jis nebegrįžo.

Norvegijoje pradėjo kurtis geresnį naują gyvenimą. Dirbo, išmoko norvegų kalbą, sukūrė šeimą, susilaukė dviejų vaikų, kuriems dabar – 14 ir 15 m. Tiesa, netrukus šeima iširo.

Be to, Norvegijoje dirbdamas vis domėjosi, kokių ten yra geriausiai apmokami darbai, kuriems nereikia didelio išsilavinimo. Taip sužinojo apie pramoninį alpinizmą ir sumanė jo imtis.

Patirties įgijo Lietuvoje, kai buvo įrenginėjamas „Europos“ dangoraižis Vilniuje, o vėliau pavyko įsidarbinti ir Norvegijoje. Pirmiausia dirbo kalnuose, kur pasitaikydavo griūčių. Kai uolienos užversdavo kelią, pirmiausia alpinistai patikrindavo, ar nėra jų likučių, kurie gali užvirsti ant kelio darbininkų, o jau tada šie imdavosi darbo.

Kaip nugalėti aukščio baimę

Vėliau Kęstutis įsidarbino naftos platformose, kur yra atsakingas už saugumą – tikrina, ar virvės tvirtai laikosi, ar viskas tvarkinga ir atitinka inspekcijų reikalavimus. Pačioje Norvegijoje jis beveik nebūna, tik iš lėktuvų oro uosto paeina iki sraigtasparnių oro uosto, o tada skrenda į jūrą.

Dirba už 100-200 km nuo kranto, tad aplink visose pusėse matosi vien vanduo, na, dar keli laivai ir kirai.

„Būna, kad kai kuriems žmonėms dirbti aukštybėje ant virvių virš vandens tampa baisu. Aš jiems aiškinu, kad virvės labai tvirtos, išlaikytų dvi tonas, taigi tai yra tikrai saugu. Baimė kyla tik žmogaus mintyse. O kad tų minčių atsikratytų, siūlau koncentruotis į kvėpavimą ir galvoti vien apie jį. Ir tai tikrai padeda. Taip mano darbas, industrija, susisieja su meditacijos technika – nereikia galvoti, kad tokie dalykai, kaip meditacija, yra nesusijusi su realiu gyvenimu“, – pastebėjo Kęstutis, palengva pasinėręs į dvasines paieškas.

Pridūrė, kad panašiai yra ir su baime dėl koronaviruso, kuri dabar apėmusi kai kuriuos žmones, nors nieko baisaus jų aplinkoje dar nenutiko. Toks bereikalingas stresas kenkia imunitetui, tada tikimybė susirgti padidėja, tad reikėtų pasistengti tokias mintis kontroliuoti.

Jokių kursų ar mokymų apie minčių galią ar geresnę dvasinę savijautą Kęstutis nelankė – jis yra linkęs viską atrasti pats: „Juk niekas kitas manęs laimingu nepavers.“

Buvo sukūręs ir antrą šeimą, kuri taip pat iširo.

Antroji žmona vis kviesdavo jį mokytis kartu šokti kizombą, mat šokį labai mėgo, bet jis vis atsisakydavo, nes tai atrodė nevyriška.

O praėjus kuriam laikui po skyrybų visgi pasiryžo nueiti į šokių pamoką. Ten pasijuto gerai, pajuto, kaip gali išsilaisvinti ir šokio žingsnių išmokti, tik buvo labai liūdna, kad to nepadarė, kai kvietė buvusi žmona. O grįžus namo kilo noras išlieti savo jausmus, tad parašė pirmą dvasingą įrašą feisbuke, ir dabar tai daro nuolatos.

Visi žmonės geri ir gabūs?

Kęstutis dabar savanoriškai bendrauja ir su priklausomybių turinčiais asmenimis. Su jais bendraujant jam atrodo labai svarbu atkreipti dėmesį ne tik į jų gydymą, bet ir į priežastis, dėl ko žmogus tokiu tapo, kas negerai buvo jo gyvenime.

Dirba ir su kaliniais, kuriems skirtas jo projektas „Sielos maistas“. Jo metu surenka iš žmonių knygas, pakeitusias jų gyvenimą, ir jas gabena į Pravieniškių koloniją – galbūt jos įkvėps nuteistiesiems noro keistis.

Mat jis įsitikinęs, kad ir kaliniai nėra iš prigimties blogi žmonės, jie gali pasikeisti. „Nei vienas berniukas, besimokydamas mokykloje, nemano, kad užaugęs darys nusikaltimus. Tiesiog jis tokiu tampa, nes auga tam tikroje terpėje, kuri nulemia jo pasirinkimą. Girdėjau apie atvejį, kaip plėšikai iš Lietuvos labai greitai Norvegijoje nuvarė automobilį, kuris buvo laikomas itin apsaugotu. Žinoma, tai nusikaltimas, bet reikia pripažinti, kad tie plėšikai turi gabumų – jei juos nukreiptų tinkama linkme, galėtų daug pasiekti“, – aiškino Kęstutis.

Po paauglystėje iškęstų pažeminimų jis linkęs elgtis atvirkščiai ir visuose žmonėse įžvelgti teigiamą potencialą. „Būna, sutinki kokį žmogų, kuris sako, kad jam nesiseka, reikia baigti dar kažkokius kursus, ir bus geriau. Pabendraujame, ir paaiškėja, kad tas žmogus daug visko moka, turi nemažai darbo patirties, turi ir galimybių, tik savo viduje jaučiasi prastai“, – dėstė pašnekovas.

Dar jis labai linkęs pabrėžti dvasinių vertybių svarbą. „Dabar vyrauja nuomonė, kad svarbiausia yra kuo daugiau uždirbti ir turėti. Ir turime visuomenėje daug žmonių, kurie vairuoja prabangius automobilius, bet jaučiasi nelaimingi“, – sakė.

Kokie svarbūs žmonėms dvasiniai dalykai, kiek daug gali suteikti bendravimas, jis įsitikino, rengdamas festivalį „Debesų Pieva“. Iš jo žmonės išvyksta tarsi apsvaigę nuo vidinių atradimų ir dvasinių patirčių. „Daug galimybių savyje jau turime, tereikia jas atrasti, ir nebūtina tam baigti dar vienus kursus“, – pabrėžė Kęstutis.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.