Esate kada nors susimąstę, kodėl tamsoje ranka randa šviesos jungiklį? Kodėl nepargriūnate stovėdami ant vienos kojos? Kaip pavyksta net nepažvelgus į piniginę iš jos išgriebti smulkiuosius pinigus?
Veikiausiai mažai kas žino, jog tai lemia propriocepcija – kūno, jo dalių padėties ir judėjimo jutimas, kitaip dar vadinamas šeštuoju pojūčiu.
Klasikiniai penki pojūčiai padeda suvokti išorinį pasaulį, propriocepcija – savo kūną. Šiuo medicinos terminu apibūdinamas pojūtis lydi ir kontroliuoja kiekvieną žmogaus judesį net miego metu. Taip smegenys nuolat žino, kur yra galva, kojos, rankos, ir gali jas atitinkamai valdyti.
Apie šeštojo pojūčio naudingumą byloja ir tai, kad kai kurie žmonės – net kurti, akli ar gimę be kvapo ar skonio pojūčių – niekada neateina į šį pasaulį visiškai be propriocepcijos.
Pasaulyje žinomi tik šeši asmenys, kurie dėl ligos prarado savo kūno suvokimą. Vienas jų – IW tapo žinomiausiu neuromokslų atveju. Šio žmogaus gyvenimas rodo, kokia didžiulė šeštojo pojūčio aprėptis.
Praėjo beveik pusė šimtmečio nuo to laiko, kai I.Watermanas paskutinį kartą jautė, ką daro jo rankos, kaip smėlis girgžda po jo batų padais, prisilietimą prie nugaros ar tapšnojimą per pečius.
Tada Lamanšo sąsiaurio Džersio saloje jis dirbo mėsininku. Taip sumaniai darbavosi peiliu, kad 19-metį vaikiną viršininkas norėjo padaryti savo partneriu.
Bet 1971-ųjų gegužę pasigavęs žarnyno infekciją Ianas vos begalėjo stovėti ant kojų. Jis pargriuvo, vėliau iškrito ir iš lovos.
Kai po kelių dienų atsidūrė ligoninėje, buvo visiškas bejėgis.
Nuo kaklo žemyn I.Watermanas nejuto savo kūno – rankų, kojų, o gulėdamas ant čiužinio – nugaros. Vyriškis nebuvo paralyžiuotas, bet galūnės jo neklausė.
Rankos nevalingai keliavo į visas kryptis. Jis dar jautė tik savo galvą.
Dar niekada gydytojai nebuvo susidūrę su tokiu atveju. Imuninė sistema atsisuko prieš I.Watermano kūną: žemiau kaklo beveik visi jo pojūčių nervai buvo sunaikinti. Jis juto tik skausmą, karštį ir šaltį.
Ką iš tikrųjų prarado, jis sužinojo tik po dvejų metų. Gydytojai I.Watermanui aiškino, esą jis visą laiką bus priklausomas nuo pašalinių pagalbos. Tai jaunam vyrui buvo neįsivaizduojama.
„Buvau naivus, arogantiškas užsispyrėlis ir jokiu būdu nenorėjau, kad mane maitintų mama“, – prisimena I.Watermanas.
Dabar vyriškiui 67-eri, jis atrodo mažumėlę išpuikęs, bet kupinas humoro. Užsispyrimo neliko nė kvapo, užtat jo stipri valia.
Su žmona Brenda gyvena Dorsete, grafystėje Anglijos pietvakariuose. Iš jo nedidelio smiltainio kotedžo atsiveria vaizdas į gyvatvores, pievas ir miškus.
Sode įrengtas aptvaras šimtui baltų, juodų, pilkų kalakutų. Retų kalakutų veislių auginimas – I.Watermano pomėgis. Prie poros klientų priklauso ekologinės žemdirbystės puoselėtojas, Didžiosios Britanijos sosto įpėdinis, princas Charlesas.
„Brenda rūpinasi didžiaisiais kalakutais, o aš – jaunikliais“, – sakė I.Watermanas.
Kai aplankė žurnalistas, priešais vyriškį ant stalo stovėjo inkubatorius su tuzinu kiaušinių. Iš ten I.Watermanas išėmė vieną kiaušinį. Pirštais vedžiojo po lukštą, bet nieko nejautė.
O jei kiaušinis nukris?
„Tuomet tik pamatysiu ir išgirsiu“, – paaiškino I.Watermanas, atsargiai dėdamas kiaušinį į inkubatorių.
Žvelgiant į jį, net netopteli mintis, kad vyriškiui ko nors trūksta. Vienintelis akivaizdus jo sveikatos problemų įrodymas – neįgaliojo vežimėlis. Juo I.Watermanas pradėjo naudotis prieš porą metų dėl nugaros problemų.
Šis negalavimas, pasak vyriškio, atsirado dėl to, kad jis daug vaikščioja.
Vaikščioja? Medicininiu požiūriu vertinant, tai iš tikrųjų neįmanoma, kaip ir jo rankų judesiai su kiaušiniais.
„Lieka tik apsilankyti Lurde ir melstis“, – patarė neurologas Herbas Schaumburgas, kai į jį kreipėsi I.Watermanas. Mokslininkas jo ligai davė sudėtingą pavadinimą – ūmi jutiminė neuronopatija. Tai reiškia pagrindinį nervų ląstelės kūno sunaikinimą – šiuo atveju atsakingo už jutimo pojūtį ir propriocepciją.
Propriocepcija? Apie tai I.Watermanas niekada nebuvo girdėjęs. Bet vienintelis iš tų, kuriems buvo diagnozuota ši liga, vėl išmokęs vaikščioti. Ne dėl to, kad būtų įvykęs stebuklas. Būtent dėl to, kad daugelį metų nė vienas specialistas nenustatė, nuo ko tiksliai jis kentėjo. Ir dėl beveik antžmogiškos jo valios.
I.Watermanas kojomis stumia savo vežimėlį į valgomąjį, jis vaikšto beveik sėdėdamas. Jis niekuomet negalėtų aklai abiem rankomis stumti ratų – taip elgiasi daugelis sėdinčiųjų neįgaliojo vežimėlyje.
Be šeštojo pojūčio jo kūnas tiesiogine šio žodžio prasme tapo svetimas.
Jis turi į save žvelgti iš šalies ir duoti konkrečias komandas savo galūnėms.
I.Watermanas beveik visada mūvi baltus sportinius batelius, nes taip gali geriau matyti savo kojas.
B.Waterman – atviro būdo, turi puikų humoro jausmą, kaip ir jos vyras Ianas. Jau 19 metų jie pora, jau šešeri metai susituokę. Tai – trečioji I.Watermano santuoka.
Ilgą laiką abu dirbo kartu kaip neįgaliesiems pritaikytų statinių ekspertai. Dabar Ianas pensininkas, o Brenda – apsaugos priežiūros pareigūnė istorinio Pietvakarių Anglijos miesto Ekseterio universitete.
„Pradžioje privalėjau išmokti visada miegoti su šviesa“, – prisimena Brenda. Tam atvejui, jei dingtų šviesa, visada šalia yra prožektorius.
Tamsoje I.Watermanas visiškas bejėgis. Jis nežino, kur yra jo rankos, kojos, ar tuo metu jis liečia sieną. Ir atsibudęs rytą nežino, kur yra jo kūnas. Jis turi pažiūrėti po apklotu. Vyriškio galūnės panašios į lėlę, kurią tik savo žvilgsniais gali pažadinti gyvenimui.
Bet kaip judėti, jei nejauti, kur yra koja ar ką griebia ranka? Ir jei nepastebi, kad netekai pusiausvyros?
Reabilitacinėje klinikoje, kur apsilankė tuomet 19-metis I.Watermanas, negavo atsakymų. Jis turėjo laiko, kad vienas juos rastų. Bandydamas ir klysdamas.
„Savaičių savaites gulėjau ant nugaros. Vis bandžiau įtempti pilvo raumenis ir susilenkti per vidurį. Niekaip nesisekė. Galiausiai mokiausi galvą ir pečius pakelti į priekį ir tuomet atsisėsti. Tai buvo raktas, galintis atrakinti judėjimą. Pirmiausia privalėjau turėti planą“, – prisimena I.Watermanas.
Kiekvienas kadaise toks įprastinis judesys tapo mokslu. Pradžioje I.Watermanas turėjo savo judesių mokslą suprasti, o paskui jį pritaikyti. Kol suvokė, kaip atsistoti, praėjo metai.
Paskui mokėsi vaikščioti. Mėnesių mėnesius I.Watermanas stovėjo prie strypų. Vos pastatęs vieną koją priešais kitą, jis krito, to net nesuvokdamas.
Be šeštojo pojūčio, jam trūksta pagrindinio vestibiuliarinio aparato ramsčio – išlavintos pusiausvyros organų sąveikos vidinėje ausyje, gylio ir regėjimo pojūčio.
Iš ten siunčiamų informacijų smegenų kamiene esantis pusiausvyros centras apskaičiuoja kūno padėtį patalpoje ir sukelia motorines reakcijas, kurios saugo pusiausvyrą.
I.Watermanas nuolat stebi aplinką. Privalo numatyti nukrypimus nuo pusiausvyros ir iš anksto kiekvienam judesiui suplanuoti kitą – jam atsparų judesį.
Iš pradžių ir maži vaikai griūna, kai pradeda žengti savo pirmuosius žingsnius. Bet po kiekvieno bandymo gerėja didesnio jautrumo ir motorikos sąveika. Neilgai trukus vaikai įvaldo svorio pasikeitimą, tempą ir pagreitį. Ši programa saugoma mažosiose galvos smegenyse. Jos – mažesnės apimties nei viršuje išsidėsčiusios didžiosios galvos smegenys, bet turi penkis kartus daugiau nervų ląstelių.
Bet I.Watermanas nebegali atšaukti kadaise išmoktų programų ir jokių naujų kaupti. Net ir po tūkstančių kartojimų jo judesiai nėra automatiški. Jis privalo kas kartą apgalvoti visus veiksnius.
Po 17 mėnesių jis galėjo išeiti iš reabilitacinės klinikos stačias. Pėdos šiek tiek į šalis, kad už jų neužsikabintų, keliai suspausti ir kulkšnys standžios, nes jos nėra patikimos.
I.Watermano galva truputį palenkta į priekį, kad jis galėtų matyti savo kojas.
Rankos pusiausvyrai išlaikyti ištemptos kiek atgal.
Jis niekada nebebėgs, nebevažiuos dviračiu, nešoks. Niekada nebegalės patirti judėjimo džiaugsmo ir užsimiršti.
Bet I.Watermanas sugalvojo savo vaikščiojimo būdą.
Pabaigė perkvalifikavimo kursus, dirbo vienoje žinybų. Kadangi negalėjo ilgai stovėti, dažniausiai pasakojo apie nugaros problemas.
Kodėl slėpė tiesą?
„To niekas nebūtų supratęs. Susilaužius koją visada atsiranda žmonių, galinčių užjausti. Bet buvo neįmanoma kam nors paaiškinti mano situaciją, kad ji būtų suprantama“, – įsitikinęs I.Watermanas.
Tai reiškė, kad į jį niekas nekreipė dėmesio. Kartą kolegė iš automato atnešė plastikinį puodelį su karštu šokoladu. I.Watermanas ilgai delsė jį paliesti. Pagaliau iš mandagumo ryžosi. Pernelyg tvirtai sugriebęs puodelį, šiek tiek išpylė šokolado.
Vakare I.Watermanas nuėjęs prie automato traukė iš šiukšliadėžės tuščius plastikinius puodelius – šitaip treniravosi visą naktį ir niekada nieko nebeišpylė.
Jis pasiekė savo tikslą: darė normalaus žmogaus įspūdį. Bet juo normalesnis darėsi, juo mažiau jo pasiekimus suprato kiti. I.Watermanas atrodė kaip nematomas šokėjas ant lyno, stebimas paprastų pėsčiųjų.
Tikriausiai iki šiol būtų gyvenęs nepastebimai, jei praėjus dvylikai metų po nelaimės atsitiktinai nebūtų sutikęs žmogaus, kuris pirmasis suprato I.Watermano neįgalumo mastą. Negana to, jo gyvenimui tai suteikė stebėtiną posūkį.
Neurofiziologijos specialistas Jonathanas Cole’as – I.Watermano gydytojas, jo vestuvių liudytojas ir biografas. Abu vyrus vienija humoras, amžius ir ištvermė.
J.Cole’as – maratono bėgikas. Gyvena kotedže, apsuptas avių, kurias augina jo žmona, poros vištų ir tūkstančių knygų.
„Buvau sutrikęs, kai Ianas taip paprastai vaikštinėjo mano biure. Atrodė beveik nesuvokiama, kad jis turi tokią bėdą, apie kurią pasakojo. Jei tai tiesa, kaip jis gali taip normaliai gyventi?“ – pasakoja J.Cole’as.
I.Watermanas sakė, jog J.Cole’as buvo pirmasis, atidžiai išklausęs ir supratęs.
Kai Ianas prisipažino, jog patinka vaikščioti po mišką, į jį neurofiziologas nežiūrėjo kaip į nerangų pėsčiąjį – kaip visi kiti.
I.Watermanas, kaip sakė J.Cole’as, plačiau ir giliau studijavo judėjimą nei dauguma mokslininkų, šokėjų ar muzikantų.
Atėjo laikas išstudijuoti ir I.Watermaną. Jam padedant pasaulio mokslininkai norėjo geriau suprasti šeštąjį pojūtį.
Apie I.Watermaną iki šiol parašyta daugiau nei 80 mokslinių darbų, dvi knygas išleido J.Cole’as, BBC sukūrė filmą. Prancūzijoje įsikūręs britų kino ir teatro režisierius Peteris Brookas pastatė spektaklį apie I.Watermaną, kuris dalyvavo repeticijose Paryžiuje.
I.Watermanas dalyvavo iškilmingoje vakarienėje Oksforde su profesoriais, sėdėjo Didžiosios Britanijos karalienės Elizabeth II kėdėje. Per britų neurologo Oliverio Sackso (1933–2015) jubiliejinį – 80-ąjį gimtadienį, surengtą Niujorke, sakė kalbą.
I.Watermanas savanoriškai dalyvavo moksliniuose eksperimentuose nuolat lydimas savo gydytojo ir biografo J.Cole’o. Pats įdomiausias buvo parabolinis skrydis su NASA, surengtas Teksase. Jo metu turėjo būti testuojama I.Watermano reakcija nesvarumo būsenoje.
Pilotas pakilo į 10 tūkstančių metrų aukštį. Kai lėktuvas staiga šoktelėjo į viršų, po to smigo žemyn, J.Cole’as patyrė padidėjusios gravitacijos ir nesvarumo poveikį. I.Watermanas jautė tik lengvą spaudimą pakaušyje.
Fizikos dėsniai jo kūną veikia kaip kiekvieną kitą, bet be šeštojo pojūčio galvos smegenys jų neįsidėmi.
Fiziologams buvo neaišku, kaip nustatomas daikto svoris. Bandymo metu priešais I.Watermaną buvo išrikiuotos dėžutės. Jis kėlė jas vieną po kitos ir taip pat tiksliai nusakė svorio skirtumus, kaip ir kiti bandymo dalyviai.
„Ką nors keldamas naudoju vienodą jėgą, – tuomet paaiškino jis imdamas nuo stalo pieno paketą. – Ir stebiu, kokiu greičiu mano ranka kyla į viršų. Jei greitai, pakuotė turi būti beveik tuščia.“
Demonstruodamas tokius gebėjimus, jis tyrėjams sukėlė abejonių. Jie norėjo išsiaiškinti, kam reikalingas šeštasis pojūtis, bet visas užduotis I.Watermanas sprendė pasinaudodamas kitais pojūčiais.
„Kai prarandi vieną iš savo pojūčių, daugiau dėmesio skiri kitiems. Aš nemanau, kad pojūčiai funkcionuoja nepriklausomai vienas nuo kito, bet mokslininkai juos tyrinėja pavieniui“, – aiškina I.Watermanas.
Tyrėjai nustatė, kad I.Watermanas savo aplinką suvokia greičiau nei kiti testo dalyviai, jo vaizduotės galia didesnė kaip ir jo dėmesingumo gebėjimas.
Bet fizinis kontaktas I.Watermanui yra svarbus. Jis su savo gydytoju ir biografu J.Cole’u nevengė kalbų apie seksualumą ir kai ką šia tema leido atskleisti.
Jau reabilitacijos metu I.Watermanas turėjo santykių, bet porą kartų iškrito iš lovos. Taip jis pažino savo galimybių ribas.
Ir erekcijai, ir spermos išsiliejimui neuronopatija neturėjo poveikio. Bet veikiausiai yra susilpnėjęs jausmas.
Fizinis intymumas labai pasikeitė. I.Watermanas nejaučia odos švelnumo, bet jaučia jos šilumą, užuodžia kvepalus.
I.Watermanas sako, kad gali gyventi be šeštojo pojūčio. Bet be humoro jausmo – ne.
