Lietuvė I.Marcel iš Karibų jūros regione esančios Barbadoso salos į Vilnių grįžo per karantiną, kai tuo metu jau buvo atšaukti skrydžiai. Prieš tai laive smuikininkė izoliacijoje gyveno du mėnesius, nes daug keliautojų sirgo koronavirusu, ir galiausiai buvo surasta išeitis, kaip įgulą pargabenti į jų gimtąsias šalis.
„Net lagaminus per Estijos ir Latvijos sieną naktį teko persinešti pačiai. Bet, nepaisant visko, man buvo malonu grįžti į savo šalį“, – kelionę namo prisiminė smuikininkė I.Marcel, kurios sutrumpinta lietuviška pavardė virto kūrybiniu slapyvardžiu.
Vilniuje gyvenanti Inga atrado Lietuvos sostinės grožį tik tuomet, kai aplankė nemažai pasaulio didmiesčių. Emigrantė Vilnių apibūdino kaip miestą-parką, nes jis labai žalias, turi daug gamtos oazių. O tai pasaulio didmiesčiuose labai reta, netgi laikoma prabanga.
Inga smuiko nepadėjo į šalį, nes Lietuvoje planuoja pabūti nemažai laiko, todėl susirado muzikinės veiklos. Ji su kolege suvienijo jėgas ir sukūrė muzikinį projektą „Kashmir Ladies“.
„Tai lietuviška versija to, ką kūriau dirbdama ir keliaudama po pasaulį“, – užsiminė I.Marcel.
Smuikininkė neatsisakė ir tarptautinės veiklos – šiuo metu su prodiuseriais iš Londono rengiasi įrašyti pirmą singlą, kuriame skambės jos sukurtas hauso stiliaus remiksas ir smuiko solo.
Ji atliks ne tik kitų kompozitorių kūrinius, bet ir savo kūrybą, smuikui aranžuotus elektroninės muzikos kūrinius.
„Nepaisant buvusių prastovų, atsiradusių dėl pandemijos, mano kūrybinė veikla susiklostė sklandžiai ir įdomiai. Ačiū mamai, kuri vaikystėje mane palaikė ir neleido mesti smuiko, nors tokių akimirkų buvo.
Suaugusi net nesvarsčiau keisti profesijos, nors ji labai sudėtinga. Tam reikia daug dirbti, atsiduoti. Veikla reikalauja nemažai jėgų.
Bet griežimas, naujo repertuaro atlikimas, buvimas scenoje, bendravimas su klausytojais man yra laimė“, – apie pašaukimą pasakojo dviejų vaikų susilaukusi ir juos jau užauginusi I.Marcel.
Smuikininkės sūnus Gediminas ir dukra Gabija šiuo metu gyvena užsienyje, nes nemažai laiko šeima praleido Maltoje. O iš ten atžaloms atsivėrė platesni vartai į pasaulį.
Inga baigė smuiko ir muzikos vadybos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, netrukus sukūrė šeimą, susilaukė atžalų. Ji buvo laisvai samdoma atlikėja.
„Gavau puikų muzikinį išsilavinimą Lietuvoje, tai man pravertė gyvenant ir dirbant užsienyje“, – pripažino I.Marcel.
Iš Lietuvos į Maltą I.Marcel išvyko 2012 metais. Viduržemio jūros skalaujamoje saloje lietuvė buvo pakviesta dalyvauti simfoninio orkestro atrankoje ir netrukus buvo priimta į darbą.
Ji griežė koncertuose ir rūpinosi atžalomis. Orkestre lietuvė mielai grojo, bet galiausiai norėjo grįžti prie įprasto jai laisvai samdomo muzikanto režimo. Laivuose muzikė pradėjo groti tada, kai vaikai tapo pilnamečiai.
Pastaruosius porą metų smuikininkė dirbo su dviem kruizinių laivų įmonėmis. Pagal sutartis I.Marcel apkeliavo nemažai Azijos šalių – Japoniją, Pietų Korėją, Kiniją, Singapūrą, viešėjo Šiaurės Kanadoje ir Aliaskoje. Pastaruoju metu smuikininkės muzika skambėjo Karibų jūros regione.
„Kalbėdama apie tokio darbo pliusus galėčiau įvardyti galimybę keliauti ir pasirinkti maršrutą. Galėjau rinktis bent iš trijų laivų su skirtingais maršrutais.
Šio darbo privalumas buvo ir tai, kad kaip smuikininkė gavau visišką išlaikymą, draudimą. Buvo apmokamos kelionės sutarties galiojimo metu.
Dirbdama laive turėjau daug privilegijų: atlikėjai be apribojimų galėjo būti svečių zonoje, pramogauti. Tad buvo atviri renginiai, SPA centrai, baseinai, kavinės, restoranai“, – apie darbo užkulisius pasakojo I.Marcel.
Dirbti kruiziniame laive jai patiko ir dėl to, kad laisvai galėjo nuspręsti, ką groti.
„Kadangi esu profesionali smuikininkė ir didžėjė, mėgstu bendrauti pasirodymo metu. Todėl koncertai buvo žaismingi, nenuspėjami, kupini humoro.
Daugelis klausytojų tokių muzikinių susitikimų labai laukdavo ir šiltai priimdavo. Dažnai po pasirodymo klausytojai luktelėdavo norėdami pasikalbėti, susipažinti ar įsigyti kompaktinį diską“, – su ilgesiu darbą laive prisiminė Inga.
Nors darbas plaukiojant jūromis netrumpą laiką turėjo ir minusų, smuikininkė į juos pernelyg nekreipė dėmesio.
„Jūroje internetas labai brangus ir nelabai kokybiškas. Laive yra daugybė taisyklių, pradedant aprangos kodu ir baigiant griežtais reikalavimais dėl punktualumo ir saugos“, – pasakojo smuikininkė.
Per darbo metus laive lietuvė įgijo tokios patirties, kokios kitomis aplinkybėmis vargu ar būtų įgijusi. Kad ir pasirenkant muzikinę programą. I.Marcel kūrinius pasirodymams parinkdavo atsižvelgdama į keleivių pilietybę.
Po kiek laiko ji suprato, kad europiečiai labiau mėgsta klasikinę muziką, gerai žino klasikinį repertuarą, dažnai prašo pagroti jų mėgstamus kūrinius. O amerikiečiai klasikinių kūrinių nelabai žino ir nelabai nori jų klausytis, išskyrus retas išimtis.
Amerikiečiai kartais pageidaudavo vokiečių kompozitoriaus Ludwigo van Beethoveno „Mėnesienos sonatos“, nes šį kūrinį labai mėgsta. Bet jiems labiau patinka kantri, roko ir populiarioji muzika.
Meksikiečiai, Puerto Riko, Kolumbijos piliečiai laive pageidavo Lotynų Amerikos muzikos, nes jiems patinka šokti. Todėl svečiai dažnai šokdavo salsą, bačatą.
„Kadangi esu Lotynų Amerikos šokių gerbėja, daugelį jų pati šoku, griežiu smuiku ir miksuoju, galėjau atsakingai parinkti repertuarą“, – patikino pašnekovė.
Kai Inga pasakojo apie muzikavimą kruiziniuose laivuose, aplankytas pasaulio šalis, nuo jos veido nedingo šypsena.
Gera nuotaika nedingo ir sugrįžus į Vilnių, kai sutartys su kruizinių laivų įmonėmis dėl pandemijos nutrūko.
„Lietuvoje buvo nuostabi vasara, puikiai praleidau laiką – džiaugiausi lietuvišku klimatu, nes buvo nei per karšta, nei per vėsu.
Žaluma, upės, ežerai mane labai sužavėjo. Po plaukiojimų Karibų ir Viduržemio jūrų baseinuose, kai saulė tiesiog degina be pasigailėjimo, mėgavausi lietuvišku saikingai saulėtu ir šiltu vasaros ir rudens oru“, – pasakojo emigrantė.
Inga pajuokavo, kad jei lietuviška vasara ir ruduo tęstųsi mūsų šalyje bent devynis mėnesius, milijonai žmonių iš kitų pasaulio kraštų emigruotų į Lietuvą.
Todėl I.Marcel bent dabar negalvoja kur nors kelti sparnų.
