Nuo vaikystės niūrias prognozes girdėjusi emigrantė negali gimdyti, bet džiaugiasi esanti gyva

Iš Visagino kilusi, vėliau Vilniuje įsikurusi, o dabar Šveicarijoje gyvenanti Anastasija Kovaliova (33 m.) – labai maloni ir pozityvi pašnekovė. Ji nelinkusi skųstis gyvenimu, nors, rodos, turėtų tokią teisę: juk nuo mažens serga sunkia liga, plautine hipertenzija, dėl kurios jos judėjimo ir darbo galimybės ribotos, be to, dėl sveikatos būklės ji negali turėti vaikų. Tačiau ji džiaugiasi tuo, kad apskritai yra gyva, ir kiekviena diena jai atrodo kaip Dievo dovana.

 Anastasija jaučiasi dėkinga už kiekvieną nugyventą dieną.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Anastasija jaučiasi dėkinga už kiekvieną nugyventą dieną.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Šveicarijoje šiuo metu tikra žiema.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Šveicarijoje šiuo metu tikra žiema.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Apie šunį jį seniai svajojo.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Apie šunį jį seniai svajojo.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Geriausias draugas per karantiną, ir ne tik per jį.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Geriausias draugas per karantiną, ir ne tik per jį.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Anastasija jaučiasi dėkinga už kiekvieną nugyventą dieną.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Anastasija jaučiasi dėkinga už kiekvieną nugyventą dieną.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Anastasija jaučiasi dėkinga už kiekvieną nugyventą dieną.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Anastasija jaučiasi dėkinga už kiekvieną nugyventą dieną.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Anastasija jaučiasi dėkinga už kiekvieną nugyventą dieną.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Anastasija jaučiasi dėkinga už kiekvieną nugyventą dieną.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (7)

Lrytas.lt

Jan 14, 2021, 9:22 PM, atnaujinta Jan 14, 2021, 9:23 PM

Anastasija sirgo nuo mažens. Vienas gydytojas jos tėvams sakė, kad ji tegyvens vos iki dviejų metukų, kitas – kad iki aštuonerių. Nepaisant niūrių prognozių, būtent gydytojai ir šiuolaikinės medicinos pasiekimai padeda jai sėkmingai gyventi ir šiandien.

Tėvai dėl dukrelės būklės labai išgyveno, tačiau jai neišsidavė ir ją auklėjo, neišskirdami iš kitų vaikų. Ji ėjo į paprastą mokyklą Visagine, lankė ir muzikos mokyklą, su visais kartu laikė egzaminus, tik nuo kūno kultūros pamokų buvo atleista. Bendraklasiai ją saugojo, žinojo, kad nedera jos pastumti ar užgauti.

Plautinė hipertenzija, kuria ji serga, reiškia, kad žmogaus kvėpavimas labai apsunkintas, jis greitai pradeda dūsti ir pavargsta. „Tačiau aš jaučiuosi pakankamai normaliai, gal todėl, kad tokia buvau nuo vaikystės ir nežinau, kaip galima jaustis kitaip. Turbūt būtų sunkiau, jai būčiau buvusi tokia, kaip visi, ir tik vėliau susirgusi. Ir mano organizmas prie ligos prisitaikęs – esu liesa, sveriu tik 45 kg, nes didesnį svorį būtų per sunku nešioti, o mano širdis ir kepenys padidėjusios, kad galėtų geriau manimi rūpintis“, – pasakojo simpatiška moteris.

Prasitarė, kad kai prieš kelis mėnesius, 2020 m. rugsėjį, atsikraustė paskui savo sužadėtinį į Šveicarijos miestelį prie Bodeno ežero, išsigando: miestelis dunkso įkalnėje, o jai eiti į viršų kelis šimtus metrų vingiuojančia gatve labai sudėtinga. Bet visgi apsiprato, nueina ir į parduotuvę, ir šuniuko pavedžioti, tik, lipdama į kalną, vis sustoja pailsėti.

Ir dažnai sapnuoja, kad skraido, o sapne labai džiaugiasi, kad viskas pavyksta lengvai ir nereikia jokio papildomomo deguonies.

Su savo draugu Antonu, taip pat gimusiu ir augusiu Lietuvoje, Anastasija kartu jau 11 metų. Ar greitai jam prisipažino, kad turi problemų su sveikata? „Taip, ir tai nutiko netikėtai. Tuo metu aš buvau baigusi studijas ir ieškojau darbo. Jam prasitariau, kad netrukus sulauksiu pavedimo į banko sąskaitą. Jis nustebo, iš kur tie pinigai – juk nei mokaus, nei dirbu – ir tada prisipažinau, kad tai neįgalumo išmoka“, – atsiminė pašnekovė.

Keletą metų pora draugavo ir kartu gyveno Lietuvoje, o prieš porą metų Antonas gavo gerą darbo pasiūlymą ir persikraustė į Angliją, vėliau – į Šveicariją, ir Anastasija prisijungė prie jo, nors Lietuvai jaučia didelius sentimentus.

Džiaugsmingas darbas senelių namuose

Vilniuje moteris buvo baigusi rinkodaros specialybę, kurį laiką pagal ją ir dirbo, vėliau buvo Žmonių, sergančių plautine hipertenzija, asociacijos vadove.

Britanijoje ji ieškojosi darbo, kuris nebūtų sunkus fiziškai ir truktų ne visą dieną. Paieškos užtruko pusę metų, bet visgi darbą rado.

Pirmiausia tapo sesele senelių namuose. Ten dirbti jai labai patiko. „Taip, tie žmonės buvo garbaus amžiaus, daug jų sirgo Alzheimerio liga, bet aš jais žavėjausi. Juk jie – tai tie, kurie po Antrojo pasaulinio karo iš naujo kūrė mūsų pasaulį, jie – labai šaunūs žmonės, tikri mūsų herojai“, – sakė Anastasija.

Ji ne tik padėdavo seneliams apsirengti, pavalgyti ir pan., bet ir labai mielai klausėsi jų gyvenimo istorijų. Štai viena maloni, trapi senutė kadaise dirbo karo lakūne, kita močiutė pasakojo, kad, kai ji Prancūzijoje karo metais tuokėsi, jos vestuvinė suknelė buvo pasiūta iš parašiuto šilko. Viena 98 metų senjorė į senelių namus atsikraustė savo iniciatyva – nenorėjo varginti savo artimųjų.

„Tiesa, darbe tekdavo ir pameluoti. Štai viena senutė, serganti Alzheimerio liga, vis sakydavo, kad nevalgys – juk vėliau važiuos pietauti į miestą su savo mama. Aiškinimas, kad ji niekur nevažiuos, ją būtų tik supykdęs, tad sakydavau, jog išvyka bus gerokai vėliau – reikia pasistiprinti ir dabar“, – prisiminė Anatasija.

Pridūrė, kad seniau kurį laiką savanoriavo Ispanijoje, kur dirbo su neįgaliais vaikais, ir su jais būnant jai būdavo labai liūdna. O štai dirbant su seneliais, tegu ir ligotais, buvo atvirkščiai – jautėsi pakylėta.

Tačiau, nors darbas labai patiko psichologiškai, fiziškai jis pasirodė per sudėtingas – pradėjo smarkiai slinkti plaukai ir organizmas pranešė, kad jam reikia poilsio. Skaudančia širdimi Anastasija su seneliais atsisveikino ir įsidarbino biure, tiesa, senjorus lankydavo per šventes ir savaitgaliais.

Šiuo metu Šveicarijoje ji dirba mokytoja internetu – moko žmones rusų kalbos svetainėje „italki.com“ (pati rusiškai kalba geriau nei lietuviškai). Planuoja pramokti vokiečių kalbos, o tada gal ir ieškosis kitokio darbo.

Jei gimdytų – mirtų

Anastasija labai džiaugiasi, kad atvykusi į Šveicariją galėjo įsigyti šunį, apie kurį seniai svajojo, bet Britanijoje nuomojame bute pagal įstatymus negalėjo jo laikyti.

Rūpinimasis šuneliu šiek tiek palengvina nuoskaudą dėl to, kad negali turėti vaikų. „Tą sužinojau, būdama 19-os – medikai subtiliai pasakė, kad esu tam per silpna. O neseniai Britanijoje vienas medikas tiesiai šviesiai išrėžė, kad jei mėginsiu gimdyti – neatlaikysiu, mirsiu“, – sakė moteris.

Pasidžiaugė, kad draugas ją myli tokią, kokia ji yra, ir visuomet palaiko. Ji puikiai sutaria ir su vyro tėvais. „Būna ir vyrų, kurie palieka ir moterį su keliais vaikais, nes jos nebemyli, taigi vaikai puikių santykių neužtikrina“, – pastebėjo.

Pora susižadėjo praėjusią liepą, o šią vasarą planuoja vestuves.

Dėkinga tėvams, medikams ir Dievui

Viso pokalbio metu moteris labai gražiai atsiliepė apie medikus – jaučiasi jiems dėkinga, juk būtent jų dėka yra gyva. „Esu labai dėkinga gydytojai Linai Lankutienei, kuri rūpinasi manimi nuo pat gimimo, ir daugeliui kitų, kurie man labai padėjo. Žaviuosi tuo, ką jie daro, jie – nuostabūs žmonės. Kai kurie jų, kaip kad profesorius Vytautas Sirvydis – tiesiog nepamainomi“, – negailėjo gražių žodžių Anastasija.

Ji džiaugiasi ir šiuolaikinės medicinos pasiekimais. Kasdien turi gerti net 9 rūšių vaistus ir papildus, bet būtent jų dėka gali gyventi ir džiaugtis.

Į gydymo įstaigą jai kartais nuo karto tenka vykti, kai sutrinka širdies veikla. Su medikais susidūrė ir Anglijoje, ir Šveicarijoje, ir jų darbu taip pat liko patenkinta.

Tiesa, Anglijoje buvo susirūpinusi, kad negauna kardiologo konsultacijos – iš ligoninės personalo vis išgirsdavo, kad vėliau gaus siuntimą pas gydytoją, bet jo taip ir nesulaukdavo.

„Tuomet vieną kartą užprotestavau ir ligoninėje pasakiau, kad iš jos neišeisiu, kol man aiškiai nepasakys, kada ir koks kardiologas mane priims, ir tada jau pas savaitės pas jį patekau“, – prisiminė ji.

Moteris pridūrė, kad yra tikinti ir dėl savo lemties nieko nekaltina. Atvirkščiai – kasdien padėkoja Dievui už dar vieną praėjusią dieną ir jos suteiktas gražias galimybes.

„Žinau, kad maratono bėgti ar į kalnus kopti negaliu, bet štai joga užsiimti – mano jėgoms. Dar mėgstu kurti eilėraščius. Ir džiaugiuosi viskuo, ką man suteikia gyvenimas. Juk aš puikiai suprantu, kad kiekviena diena man – tai Dievo dovana, kurios gal net nenusipelniau. Dabar aš tarsi gyvenu viršvalandžius“, – optimistiškai kalbėjo pašnekovė.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: kodėl iškrėsta Darbo partijos būstinė?
Gyvai
Gyvai: komentarai apie Vilniuje kilusį gaisrą ir situacijos suvaldymą