Tenka apie keliones rašyti būtuoju laiku, nes pandemija pristabdė aistrą keliauti. Rita, kaip ir daugelis kelionių mėgėjų, nekantriai laukia, kol koronavirusas išsikvėps ir atsivers valstybių sienos.
Patyrusi keliautoja, kelionių planuotoja R.Kulešovaitė dabar gyvena prisiminimais, nuskraidinančiais ją į tolimus kraštus, kuriuose lankėsi iki pandemijos.
Žavisi Pietų Amerika
Nors daugiausia lietuvės keliautojos aplankytų šalių yra Pietų Amerikoje ir žemėlapyje pažymėtas kone visas Pietų pusrutulis, paprašyta išvardyti, jos akimis, penkias įdomiausias matytas valstybes Rita kaipmat paminėjo Argentiną, Čilę, Peru, Namibiją ir Omaną. Trys pirmosios šalys yra būtent jos ištyrinėtoje ir pamiltoje Pietų Amerikoje.
Ritą tas penketukas pirmiausia sužavėjo dėl žmonių ir jų temperamento, vėliau ji ėmė labiau vertinti išskirtinį šių kraštų gamtovaizdį. Kur daugiau, jeigu ne Pietų Amerikoje, galima išvysti kalnų virtinę ir ledynus.
Anksčiau Rita nebuvo gamtos žmogus, jai kelionėse labiau patikdavo maistas, paplūdimiai. O kai pamatė ledynus ir nesibaigiančius kalnus, toks gamtovaizdis siejosi su žmogaus laisve, kuri lietuvei tapo kelionių varikliu, bet anksčiau ji negalėjusi to jausmo apsakyti.
Į keliones Rita įpratusi leistis viena, nes kai keliavimui skiria daug laiko, rasti bendrakeleivį būtų sudėtinga. Be to, nedažnam patiktų nuolatinis klajoklio gyvenimas – aš jau nekalbu apie charakterių ir pažiūrų suderinamumą.
„Labai sunku rasti žmogų, kuris galėtų skirti kelionėms tiek laiko kaip aš ir su kuriuo būtų lengva keliauti. Kai ištisus metus judi iš taško į tašką, bendrakeleivis turėtų būti ir bendramintis, kad sutartume.
Todėl dažniausiai keliauju viena, bet kiekvienais metais sesuo prisijungia mėnesiui atostogų, nesvarbu, kur aš būnu. Turiu vieną draugę, kuri dukart su manimi buvo kelionėse beveik po metus“, – pasakojo R.Kulešovaitė.
Pavienių lietuvių keliautojų moteris buvo sutikusi tik turistinėse šalyse, o tose, kurios mažiau nutryptos keliauninkų, jų nė su žiburiu nerasi.
Turbūt taip yra dėl to, kad tik drąsuoliai eina nepramintais takais. Būtent tokia yra iš Kaišiadorių kilusi ir Londono metropolio universitete teisės bakalauro diplomą įgijusi R.Kulešovaitė.
Panoro ilgų atostogų
Jungtinės Karalystės sostinėje dvejus metus padirbusi teisininke lietuvė panoro ilgų atostogų, nes beveik neturėjo laisvalaikio.
Rita tikėjosi metus atitrūkti nuo darbų ir per tą laiką apgalvoti, ar norėtų skirti lėšų magistrantūros studijoms.
„Man reikėjo erdvės sau, norėjau atsiriboti nuo didelio miesto, žmonių, užimtumo. Norėjau laisvės. Nusipirkau lėktuvo bilietą į Indiją mažai žinodama apie tą šalį. Turėjau išskristi po keturių mėnesių, ir tada atsirado lietuvė bendraamžė draugė, kuri norėjo su manimi keliauti į Indiją.
Mes aklai nėrėme į Azijos liūną, nežinodamos nei kur, nei kaip. Tuo metu nebuvo kelionių tinklaraščių, neradau daug informacijos apie Indiją, nes žmonės tiek daug nekeliavo“, – prisiminė R.Kulešovaitė.
Į pirmą kelionę išvykstančiai dukrai mama įdėjo šventintą rožinį, nors keliauninkė nėra labai tikinti. Tačiau nuo to laiko rožinį Rita pasiima į visas keliones.
Tai – tarsi talismanas, primenantis namus, šeimą. Ji įsidėmėjusi ir mamos prašymą: „Tik nepamiršk man paskambinti.“
Turėdama prie savęs maldai kalbėti naudojamą karoliukų vėrinį keliauninkė kartais pasijunta taip, tarsi artimieji būtų šalia.
Taip buvo ir jai keliaujant su drauge septynias savaites po Indiją.
Pajutusios kelionių troškulį merginos tęsė kelionę į Šri Lanką, Tailandą, Kambodžą. Draugės suprato, jog nėra prasmės grįžti namo, nes laikas keliaujant labai greitai bėgo, joms viskas gerai klostėsi ir patiko pažintis su Azijos šalimis.
Su šeima keliauja retai
Iš didelės Ritos šeimos jos pomėgiui prijaučianti sesuo Rima (45 m.) dirba ir gyvena Lietuvoje, tik visas metų atostogas – keturias savaites skiria kelionei su jaunėle.
Rita vyresnę seserį užkrėtė kelionėmis pirmąkart ją prieš septynerius metus išsivežusią į Aziją.
„Jai tai buvo labai netikėta, nes sesers kelionės anksčiau būdavo Europoje ir trumpesnės, su savo šeima. Bet išvykusi į Aziją sesuo suprato, kas mane traukia vis į tolimesnius kraštus“, – prisiminė keliauninkė.
Kelionių entuziastės tėvai – garbingo amžiaus, todėl jiems keliauti būtų per sunku. Moters tėvai kartais tik nuvyksta aplankyti giminių į Kaliningradą ir tai jiems – tolimiausia kelionė.
Anksčiau Rita su mama dukart buvo išvykusi savaitės kurortinių atostogų į Turkiją.
Ritos broliai Viktoras (42 m.) ir Eugenijus (50 m.) nėra iš prigimties dideli keliautojai. Lietuvoje gyvenantis Viktoras su šeima kartais vyksta atostogų į Europos kurortus.
Senokai Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis Eugenijus dirba tokį darbą, kuris suteikia galimybę pakeliauti po šalį.
„Broliai nėra tokie entuziastai kaip aš. Nors kartais Viktoras nori prisijungti prie manęs su seserimi. Visi drauge buvome Afrikoje“, – pasakojo R.Kulešovaitė.
Bet kelionės su šeimos nariais ar drauge buvo išskirtiniai atvejai, nes lietuvė daugiausia keliavo viena. Ištisai iki pandemijos keliavusi Rita kaupė ne tik įspūdžius, bet ir didžiulę patirtį.
Kelionių biudžetas
Rita į kelionių dienoraštį ranka rašė ne įspūdžius, o kainas, savo biudžeto planus. Lietuvė tokius patarimus keliaujantiems perkėlė į tinklaraštį, kuriame jie randa svarbios informacijos. Juk pinigai – kone svarbiausia keliaujant.
Tad iš ko lietuvė keliauja net septynerius metus?
Į pirmą kelionę su drauge po Aziją, trukusią metus, R.Kulešovaitė vyko už santaupas.
Vėliau sumanė, kad keliaudama galėtų būti naudinga, – įsikūrusi ilgesniam laikui svečioje šalyje Rita ką nors padirbėdavo, savanoriaudavo.
Vienas tokių pavyzdžių – Šri Lankos vaikų globos namų auklėtinius mokė anglų kalbos.
Nors už savanoriavimą negavo pinigų, šiek tiek laiko ji turėjo nemokamą pastogę, už ačiū gavo maisto ir galėjo su vaikais vykti į ekskursijas.
Savanoriaudama lietuvė norėjo daugiau pabendrauti su vietos žmonėmis, pamatyti tos šalies kultūrą iš labai arti. Todėl ši patirtis irgi buvo labai naudinga keliaujant.
Susiruošus į kelionę kartais išleidžiama mažiau pinigų, negu įsivaizduojama. Taip nutiko ir Ritai, kuri keliaudama ieškojo kompromisų, – neišlaidavo brangiems viešbučiams, o sutaupytus pinigus už nakvynę išleisdavo kam nors kitam.
Bet kaskart R.Kulešovaitė turėjo pasukti galvą, kaip užsidirbti pinigų kelionėms. Vienu svarbiausių pajamų šaltinių tapo kelionių organizavimas kitiems.
Kadangi Rita rašo tinklaraštį, kuris sulaukė keliautojų dėmesio, kai kurie sekėjai paprašo surengti jiems kelionę po jos išmaišytas šalis. Ši paslauga – mokama, juk keliautojos patirtis neįkainojama.
„Kai rengiu keliones, viešbučiai su manimi nori bendradarbiauti, iš užsakymų gaudavau komisinių.
Be to, keliaudama pati gaudavau lengvatų kur nors nemokamai apsistoti – viešbučiai siūlydavo įsikurti jų kambariuose ir, jeigu man patiktų, įtraukti jų nakvynes į savo lankytinų vietų sąrašą ir rekomenduoti kitiems keliautojams. Tad savo kelionių išlaidas padengdavau taip bendradarbiaudama“, – pasakojo pašnekovė.
Įgudusi keliautoja jau neįsivaizduoja, kad galėtų dirbti biure didmiestyje. R.Kulešovaitė prieš porą metų išmėgino nuotolinį darbą skaitmeninės rinkodaros srityje.
Tai jai suteikė ir lėšų pragyvenimui, kai pandemija pristabdė keliones. Bet koronavirusas nenužudė aistros keliauti, nes Rita vėl suka galvą, kur vyks, – juk epidemija nesitęs amžinai. Jeigu lietuvės neišgąsdino jokie tykoję pavojai, vargu ar baimės galėtų įvaryti virusas.
Įkando gyvatė
Kokių pavojų sveikatai keliautoja patyrė, bet dėl to neatsisakė kelionių?
Ji nėra bebaimė, nors pavojai gali tykoti ir namuose, ne tik svetur.
Rita, kaip ir daugelis moterų, bijo vorų. Vienas tokių gyvių Azijoje lietuvei miegant įkando į ranką. Nors paties veiksmo ji nepajuto, atoveiksmis buvo skausmingas – į ranką suleisti voro nuodai sukėlė uždegimą ir dėl to išaugo votis. Ligoninėje Ritai buvo atlikta operacija – pradurta votis, išvalyti nuodai, kad žaizda gytų.
„Prieš ketverius metus Namibijoje man buvo įkandusi gyvatė. Tai vienas baisiausių dalykų, kuris mane sukrėtė. Dėl šio įvykio sustojau ir pagalvojau: gal man tai ženklas, kad reikia važiuoti namo?“ – pasakojo R.Kulešovaitė, dėl gyvatės įkandimo į dešinę koją prie pėdos negalėjusi vaikščioti visą mėnesį.
Keliautoja buvo išsinuomojusi automobilį ir turėjo keliauti per dykumas, bet dėl ištinusios kojos nemažai laiko praleido ligoninėje. Buvo nustatyta, kad tokios rūšies gyvatės įkandimas žmogui nėra mirtinas, tad priešnuodžių jos suleistiems nuodams nebuvo.
Tačiau medikai neturėjo informacijos ir apie gijimo procesą, nes nėra dažnas atvejis, kad tokia gyvatė kąstų žmogui, įprastai ji medžioja mažus gyvūnus.
„Gavau nemažą nuskausminamųjų ir antibiotikų dozę, maždaug savaitę negalėjau pakilti iš lovos, nes koją reikėjo laikyti iškeltą į viršų. Po to aš galėjau vaikščioti tik su ramentais.
Kai išleido iš ligoninės, medikai dar siūlė skambinti, jeigu savijauta pablogėtų“, – apie rimtą išbandymą gyvatės nuodais pasakojo keliauninkė.
Nepaisant visko, dabar Namibiją ji įtraukė į įdomiausių šalių penketą ir net stiprus įkandimas neužgožė dykumų grožio!
Ieško naujų maršrutų
R.Kulešovaitė labai retai antrąkart grįžta į tą pačią šalį. Ji vis ieško naujų maršrutų ir nematytų vietų.
„Į tą pačią šalį grįžtu nebent tada, jei ji yra Europoje arba Indonezijoje, kurioje praleidžiu labai daug laiko.
Balio sala – mano kelionių bazė, iš jos dažniausiai traukiu į Aziją“, – tvirtino aplankytų valstybių rekordo nesivaikanti keliauninkė. Tačiau neseniai ji pagalvojo, kad jau greitai kelionių kraityje bus aštuoniasdešimt šalių ir ji norėtų įkopti į šimtuką.
„Juk kai perkopi dviženklį skaičių, jis tampa triženklis“, – nusijuokė R.Kulešovaitė ir pasidomėjo, ar Lietuvoje yra žmonių, apkeliavusių visą pasaulį.
Interneto platybėse tokios pavardės ji neaptiko.
Kas būtų, jei apkeliautų visą planetą? Rita neabejoja, kad pasidarytų nebeįdomu gyventi.
Tad nereikia skubėti nei gyventi, nei keliauti, nes tai, kas geriausia, dar bus ateityje.
