73 metų kaunietės sugebėjimai: nesiskundžia sveikata ir net padaro špagatą

Kaunietė pensininkė Sabina Uptienė (73 m.) – ne iš tų senjorų, kurie nuolat burba ir būna nepatenkinti tai triukšmingais kaimynais, tai sunkiu gyvenimu. Ji pozityvi, energinga, nestokojanti veiklų ir net sugebanti padaryti špagatą. Už tai moteris praėjusių metų pabaigoje gavo „Metų sveikuolės“ titulą „Metų senjoro rinkimuose 2020“.

Sportas S.Uptienei – tai vaistas nuo surambėjimo.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Sportas S.Uptienei – tai vaistas nuo surambėjimo.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Po sniegą ji ir vaikšto basa, ir juo prausiasi.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Po sniegą ji ir vaikšto basa, ir juo prausiasi.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Ponia Sabina gyvena viena, bet vieniša nesijaučia.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Ponia Sabina gyvena viena, bet vieniša nesijaučia.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Su anūkėmis Marija ir Sofija.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Su anūkėmis Marija ir Sofija.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Fiksuojant ilgiausio špagato rekordą S.Uptienė su bičiulėmis sulaukė daug dėmesio.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Fiksuojant ilgiausio špagato rekordą S.Uptienė su bičiulėmis sulaukė daug dėmesio.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Su bičiuliais iš sporto klubo.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Su bičiuliais iš sporto klubo.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Su bičiuliais iš sporto klubo.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Su bičiuliais iš sporto klubo.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Pasivaikščiojimas su anūkių šuneliu Pepe.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Pasivaikščiojimas su anūkių šuneliu Pepe.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Sportas S.Uptienei – tai vaistas nuo surambėjimo.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Sportas S.Uptienei – tai vaistas nuo surambėjimo.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Sportas S.Uptienei – tai vaistas nuo surambėjimo.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Sportas S.Uptienei – tai vaistas nuo surambėjimo.<br> Asmeninio archyvo nuotr.

Lrytas.lt

Feb 20, 2021, 6:00 PM, atnaujinta Feb 20, 2021, 5:59 PM

Ponia Sabina prisipažino, kad, kai prireikia kažkur nurodyti gimimo metus, pati nustemba – sunku patikėti, kad gimė taip seniai. Viduje ji visai nesijaučia sulaukusi senyvo amžiaus.

Jai labai patiko kažkur nugirstas posakis, kad šis etapas – tarsi gyvenimo desertas, tortukas ir dar su vyšnaite ant viršaus, kuriuo gali ramiai mėgautis. Vaikai jau užauginti, į darbą eiti nebereikia, taigi gali pagaliau daryti tai, kam vis trūkdavo laiko, ir tuo džiaugtis. Žinoma, jei sveikata netrukdo.

– Taigi jums sveikata problemų nekelia? – pirmiausia paklausiau ponios Sabinos.

– Kiek aš žinau, su ja viskas gerai – pas gydytojus neinu, taigi įrodymų neturiu. Bet jei jausčiausi blogai, į gydymo įstaigą tikrai kreipčiausi, tiesiog nejaučiu poreikio. Pas gydytoją lankydavausi tada, kai dar dirbau ir prireikdavo kokios pažymos.

Tiesa, vaikštau pas odontologą ir pas akių gydytoją – nors ir šio nebereikia, nes dabar optikose dirba specialistai, kurie gali patikrinti regėjimą.

– Ar karantinas jūsų nenugąsdino, ar nepasijutote įkalinta namie?

– Ne, tai buvo puiki proga didesniam namų pertvarkymui, kuriam seniau vis pritrūkdavo laiko. Iškrausčiau spintas, kai ką atidaviau labdarai – pamačiau, kad daiktų per ilgą laiką prisikaupę per daug, o kai kuriuos kitus žmones jie dar gali pradžiuginti.

Į parduotuvę nueinu tada, kai būtina. Nuolat sportuoju namie ir stengiuosi pasivaikščioti lauke. Štai šiuo metu esu sodyboje ir nuėjau kelis kilometrus per apsnigtus miškus – labai gražu. Mėgstu tokius vaizdus fotografuoti.

– Bet juk šiandien, kai kalbamės, lauke -15 °C – ar nesušalote?

– Ne, visai nesijautė to šaltuko. Dar ir šaltu sniegu apsiprausiau, ir basa po jį pavaikščiojau. Pradžioje maniau, kad pakaks sniegu apsiprausti veidą, bet pamačiau, kad nešalta, tad apsiprausiau iki pusės. Po to labai gerai jautiesi – tarsi neblogai pasportavęs.

– O kada išmokote daryti špagatą?

– Paauglystėje, kai lankiau sportinės gimnastikos būrelį. Aš to nežinojau, bet mūsų mokyklos fizinio lavinimo mokytoja dirbo ir tokio būrelio vadove. Kartais klasės draugėms parodydavau kokių „triukų“, tad per vieną pamoką jos mokytojai pripasakojo: „Sabina moka tą, Sabina moka aną“. Mokytoja paprašė parodyti, ką sugebu, ir pasakė: „Oho“ bei paragino lankyti gimnastiką.

Lankiau ją ir studijų tuometiniame Kauno politechnikos institute metais. Vėliau sportas prisimiršo – pagal paskyrimą išvykau dirbti į Vilnių ir buvo nepatogu mankštintis, gyvenant bendrabutyje. Po to sukūriau šeimą, gimė vaikai, tad rūpėjo kiti dalykai. Be to, tais laikais moterys, kurioms per 30 m., sporto salėje beveik nesilankydavo.

– O kada prie sporto vėl grįžote?

– Maždaug prieš tris dešimtmečius buvo įkurtas Kauno gimnastikos senjorų klubas. Buvau pakviesta prisijungti, ir labai į jo veiklą įsijaučiau. Su kitais klubo nariais (tai ir moterys, ir vyrai) esame parengę įvairių programų su akrobatikos elementais, dalyvavę įvairiuose sportiniuose renginiuose ne vienoje užsienio šalyje.

Vėliau dar prisijungiau prie Joanos Bartaškienės vedamų užsiėmimų, juos lankau po du kartus per savaitę, taigi iki karantino buvo ką veikti.

– Bet ar nebuvo sunku po poros dešimtmečių pertraukos vėl atsiminti, kaip daromas špagatas?

– Manau, kūnas turi atmintį, ir kažką atsiminti jam daug lengviau, nei išmokti iš naujo. Bet iš karto, pradėjusi lankyti gimnastikos senjorų klubą, špagato daryti nepuoliau.

Prie jo grįžau gal prieš penkerius metus. Tuomet pajutau, kad kažkas negerai su klubų sąnariais, nusigandau, kad ir man, kaip kai kuriems vyresniems žmonėms, gali prireikti jų keitimo operacijos, o savų detalių keisti labai nesinorėjo. Taigi sugalvojau, kad špagatas tuos mano klubų sąnarius išjundins, ištemps, ir bus geriau. Mano atveju tai suveikė – dabar jų nebeskauda.

Taigi špagato nedarau tam, kad galėčiau pasipuikuoti – man jis tikrai naudingas.

– Ir prieš porą metų dalyvavote renginyje Palangoje, kur fiksuotas ilgiausio Lietuvoje špagato rekordas?

– Taip, jis buvo tikrai ilgas – prasidėjo ant Palangos tilto ir tęsėsi tolyn J.Basanavičiaus gatve. Mes su dviem bičiulėmis tada buvome Palangoje ir susiruošėme dalyvauti.

Pradžioje reikėjo užsiregistruoti. Dalyvavo daugiausia vaikai, jaunos panelės, tad mus pamačiusi registratorė labai nustebo ir klausė, ar tikrai ir mes mokame padaryti špagatą. Man rodos, ji pagalvojo, kad pagyvenusios moteriškės tiesiog neturi ką veikti. Kai patikinome, kad tikrai padarome špagatą, ji pakvietė fotografą, kad tai įamžintų.

– Kai užsiėmimų salėse nelikę, turbūt reguliariai sportuojate namuose? Kaip tą darote?

– Taip, stengiuosi sporto neapleisti – jei kurią dieną nepasijudinu, jau, rodos, ir jaučiu, kad surambėjau, net sunkiau pasilenkti ar pasiekti kokį daiktą. Mano organizmas tarsi kasdien prašosi fizinio krūvio.

Pradedu sportuoti nuo apšilimo, vėliau seka pratimai kaklui, pečiams, taip palengva einant link kojų – na, kaip ir priimta pagal taisykles. Rodos, jaučiu, kurią kūno dalį tądien reikia labiau pamankštinti, patempti ar išjudinti. Kartais sportuodama pasileidžiu muziką, kad būtų linksmiau.

– Ką jūs seniau dirbote, ar tai buvo sėdimas darbas?

– Visą gyvenimą buvau inžinerė-šilumininkė, projektuotoja, taigi dažniausiai darbas buvo sėdimas, tik kartais reikėdavo vykti į objektus. Ir dar kartais braižydavome, stovėdami prie specialios lentos. Vėliau, kai jau atsirado kompiuteriai – prie jų sėdome ir nebeatsistojome.

Tiesa, ir sėdėdama prie kompiuterio vis primindavau sau apie taisyklingą laikyseną – pečiai turi būti tiesūs, o kojos – nesulenktos per kelius.

– Kada išėjote į pensiją? Ir ar tada nepristigote veiklos?

– Išėjau į pensiją, būdama 66-erių – darbdavys manęs jau paprašė išeiti, pati nebūčiau išsiruošusi. Bet jau nuo 60-ies (tada moterys į pensiją buvo išleidžiamos tokio amžiaus) buvau nusiteikusi, kad tokį prašymą galiu bet kurią dieną išgirsti.

Ir vis galvojau, ką veiksiu, išėjusi į pensiją, planavau, kaip tada gyvensiu. Štai, pavyzdžiui, namie nuolat laikydavome gyvūnų – tai šuniuką, tai persiškus katinėlius. Bet prieš pensiją sau pasakiau, kad gyvūno išlaikymas nemažai kainuoja, tad naujo nebeįsigysiu. Žinoma, to, kurį turėjau, niekur neišvariau.

– Ar gyvenate su šeima?

– Ne, gyvenu viena. Mano vyras jau seniai ant debesėlio. Sūnus ir dukra seniai gyvena atskirai, turiu tris anūkes, kurių jauniausiai jau 9 m., ir anūką, kuriam net 27 m. Taip pat turiu draugą.

Vieniša tikrai nesijaučiu, juk, kadangi lankau gimnastų klubą ir J.Bartaškienės užsiėmimus, užmezgiau nemažai ryšių su bendraminčiais. Dabar bendraujame telefonu ar internetu, bet nusiunčiame su bičiulėmis viena kitai ant palangės pražydusios gėlės ar gražaus gamtos vaizdo nuotrauką – ir gyventi jau linksmiau. Žinoma, jeigu moki džiaugtis tokiais nedideliais dalykais.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.