„Mano pomėgis atsirado nelengvais 1993 metais, kai buvo didžiulis nedarbas, visko trūko – ne tik prekių, pinigų, bet ir pramogų. Tad augindama sūnų sprendžiau kryžiažodžius, siunčiau savo rašinius į žurnalus, laikraščius, radijo ir televizijos laidas. Tada būdavo tiek visokiausių konkursų. Dabar to beveik nelikę, – kompiuteryje tik paspausk „patinka“, pasidalyk. Man tai taip tuščia“, – nesibaimino atskleisti savo nuomonės Lina.
Ji konkursuose pradėjo dalyvauti, kai dar nebuvo interneto. Atsakymo į įvairius klausimus, jei ko nors nežinodavo, eidavo ieškoti bibliotekoje, nors viskuo domėjosi, daug skaitė.
„Man siaubą kelia neseniai išgirsta mintis, jog mokyklos taps kitokios, nebebus popierinių vadovėlių. Nejaugi popierinei knygai ateina galas? Jau dabar šaukiame, kad vaikai neskaito knygų, o tada jie apskritai nebeskaitys“, – neslėpė savo požiūrio L.Kleišmantienė ir prisipažino neturinti feisbuko paskyros, nesidominti instagramu bei kitomis virtualaus gyvenimo naujovėmis.
Moteris naudojasi mygtukiniu mobiliuoju telefonu: „Aš jį prie 17 metų laimėjau vieno moterų žurnalo paskelbtame konkurse. Daug kas stebisi, kad mano telefonas toks senas, bet jis puikiai veikia. Kam man naujas?“
Lina nenusiteikusi prieš pažangą. Moteris jau 18 metų atlieka sociologines apklausas, naudojasi ne vienu kompiuteriu, tačiau jie Linai – tik darbo įrankis.
Raseiniškė labiau mėgsta rašyti ranka, be to, laikosi beišnykstančios tradicijos – giminėms siunčia popierinius sveikinimo atvirukus.
Vidurinę mokyklą sidabro medaliu baigusi Lina svajojo tapti mokytoja, tačiau pasidavė giminės įtikinėjimams, jog pedagogo darbas – nieko gera.
„Baigiau aukštuosius maisto technologijos mokslus, tapau saldainių gamybos specialiste ir nė dienos nedirbau, Kaune negavau darbo“, – nelinksmai pasakojo Lina.
Moteriai tai tapo savotiška gyvenimo pamoka, kad vaikams būtina leisti pasirinkti savo kelią.
„Gal kai kam pavyksta, kai tėvų nukreipti vaikai pasirenka specialybę ir būna laimingi. Mano situacija parodė, jog tai ne visada pasiteisina. Negalima klausyti kalbų, jog mažai uždirbsi, nepragyvensi. Žinoma, pinigai yra svarbu, bet žmogus anksčiau ar vėliau grįš prie to, prie ko linksta širdis“, – kalbėjo Lina apie savo patirtį.
Moteris įsitikinusi, jog žmogui svarbu ne tik širdžiai mielas darbas, bet ir koks nors pomėgis, kuris padeda ir liūdnais, ir linksmais gyvenimo momentais.
Beveik prieš tris dešimtmečius kryžiažodžius spręsti pradėjusi Lina atviravo, jog anuomet gauti piniginiai prizai būdavo šiokia tokia paspirtis jaunai šeimai.
„Auginau sūnelį, vyras vienas dirbo. Norėjau ne tik save išreikšti, bet ir įdėti nors mažą indėlį į šeimos biudžetą, todėl dariau tai, ką geriausiai moku ir kas man sekasi.
Nuo kryžiažodžių prasidėjo dalyvavimas įvairiuose televizijos žaidimuose. Ko gero, nebuvo tokio, kuriame nebūčiau dalyvavusi. Vėliau gimė dukra, į mano veiklą įsitraukė visa šeima“, – pasakojo Lina džiaugdamasi, jog jos bendraamžis sutuoktinis Sigitas, vadovaujantis Raseinių komunalininkams, yra ir jos bendramintis.
Lina yra dalyvavusi visuose Nacionalinio diktanto konkursuose ir Konstitucijos egzaminuose. Už puikias Konstitucijos žinias 2009-aisiais ji buvo apdovanota Prezidentūroje.
„Aš nelošiu kazino ar lažybose, tik retkarčiais nusiperku kokį nors loterijos bilietą. Kelis kartus esu laimėjusi po du eurus. Man labiausiai patinka kiekvieną savo prizą užsidirbti įdedant pastangų, – pabrėžė Lina. – Būna, jog reikia ką nors nusipirkti, jei nori laimėti prizą, – yra tekę laimėti kelionių, bet tada nesijaučiu verta, nes neįdėjau jokio savo darbo.“
Prieš kelerius metus moteris užregistravo nusipirktų sausainių čekį ir visa šeima laimėjo kelionę į Paryžių. O čekis už koldūnų pakuotę lėmė dar didesnę sėkmę.
„Tąsyk laimėjome kelionę dviem asmenims į Keniją. Man tokia kelionė pasirodė pernelyg tolima, todėl į Keniją išleidau vyrą su sūnumi“, – nesigailėjo atsisakiusi išvykos į egzotišką šalį Lina.
Moteris kalbėjo, jog brangina kiekvieną, net ir mažiausią, savo prizą: knygas, maišelius, marškinėlius, kepuraites, parkerius, bilietus į spektaklį ar filmą.
„Pavyzdžiui, važiuoti mums iš provincijos į kokios nors laidos filmavimą būdavo didelė šventė. Norėjau į savo veiklą įtraukti abu vaikus. Jie irgi rašydavo, dalyvaudavo.
Kai sūnus Mindaugas buvo šešerių, Lietuvos radijas surengė konkursą „Sugalvok įdomų klausimą Prezidentui“.
Trys konkurso nugalėtojai buvo pakviesti pas prezidentą Valdą Adamkų. Mindaugas buvo vienas iš trijų laimėjusiųjų“, – pasakojo Lina.
Vilniaus universiteto absolvento, dabar 28 metų Mindaugo feisbuke yra vaikystės nuotrauka, kurioje užfiksuotas kiek sutrikęs berniukas ir priešais jį sėdintis besišypsantis V.Adamkus. Mindaugas prie nuotraukos parašė šmaikštų pavadinimą: „Kai mažas buvau, rimtus reikalus tvarkiau.“
Kai kurie šeimos laimėjimai likę tik moters rašomame prizų sąraše, nes vieni jų seniai suvalgyti, kiti susidėvėję.
Raseiniškės namuose yra per 70 puodelių su įvairiausiais logotipais ar dekoruotų dailininkų, keliasdešimt buteliukų kvepalų.
„Nedarau iš jų parodos, nėra tiek vietos, – juokėsi raseiniškė. – Man taip patinka mano pomėgis, jog daug didesnis malonumas dalyvauti, rašyti, o ne pats prizas. O smagiausias dalykas – laukti, kada bus paskelbti rezultatai.“
Vienam konkursui pateikusi savo rašinius apie emigracijos problemas, taip pat savo darbą, Lina tris kartus lankėsi Europos Parlamente, o su visa šeima – Seime.
2013 metais viena kavos platinimo įmonė paskelbė konkursą, kuriame tereikėjo parašyti savo svajonę. Lina norėjo, kad būtų išgirsta jos svajonė praturtinti Gruzdiškės kaimo biblioteką naujomis knygomis.
Labai greitai į biblioteką, kurioje dažnai lankosi ir pati Lina, atkeliavo knygų siunta už 1000 litų (beveik 300 eurų).
„Knygos buvo sudėtos į atskirą lentyną. Jų nebuvo daug, nes knygos jau tada buvo brangios, bet vis tiek malonu, jog atkreiptas dėmesys į mano svajonę“, – sakė raseiniškė, nuo vaikystės mėgstanti skaityti.
Prieš keliolika metų moteris dalyvavo konkurse „Interviu su autoriumi“. Tąsyk reikėjo mėgstamam rašytojui pateikti klausimą.
Įdomiausią klausimą išrinko rašytojas Vytautas Bubnys. Jo autorei Linai rašytojas padovanojo savo knygą „Švento Vito šokis“ su linkėjimais bei autografu.
Linos šeima yra laimėjusi ir kiek netikėtų prizų: žaibolaidį sodybai, visą sunkvežimį trąšų.
„Jas gaminanti įmonė buvo paskelbusi konkursą sugalvoti trąšoms pavadinimą. Mano pasiūlymas jiems patiko, todėl parsigabenome pusę tonos trąšų“, – šypsojosi Lina, dar dalyvavusi pavadinimų konkursuose, kuriuos organizavo kelionių agentūra, ryšių įmonė.
Aktyviai įvairiuose protmūšiuose dalyvaujantys sutuoktiniai su sūnumi Mindaugu bei 19-mete dukra Dominyka, Mykolo Romerio universiteto studente, yra laimėję tris televizorius, o dviračių žygių loterijose – dviračius visai šeimai.
Lina juokėsi prisiminusi, kaip prieš 18 metų laimėjo šaldytuvą: „Radijo stotis rugsėjo mėnesį klausytojus kvietė skambinti ir atspėti, kurią dieną paros temperatūra bus neigiama. Ir atspėjau.“
Į klausimą, kodėl tiek daug metų aktyviai dalyvauja įvairiuose konkursuose, raseiniškė atsakė: „Man visiškai nereikia naujų daiktų – automobilis senutėlis, telefonas irgi. Bet naujų įspūdžių ir gerų emocijų labai norisi.
Negaliu paaiškinti, kodėl nusprendžiau registruoti laimėtus prizus. Savaime taip susiklostė: gavau – užrašiau. Tai liks kaip mūsų šeimos istorijos dalis. Beje, visą gyvenimą rašau šeimos pajamų ir išlaidų knygą. Nuo pat vestuvių dienos. Šį rudenį mudu su Sigitu minėsime bendro gyvenimo 30-metį.“
Lina pabrėžė, jog konkursuose, viktorinose, protmūšiuose ir žygiuose jų šeima vadovaujasi olimpiniu principu – svarbu ne laimėti, o dalyvauti.
