Dabar Evelina su teisininku Giedriumi (36 m.) augina bendrą dvimetę dukrytę Tėją, o aštuonmetei Sofijai vyras atstoja tėtį.
Moteris prisipažino, kad ji niekuomet nesijautė pasmerkta ir „nurašyta“ dėl to, jog liko viena su negalią turinčiu vaiku. Nors ir buvo sunku, rūpinimasis dukrele ir jos vežiojimas po įvairias procedūras užėmė daug laiko, širdies gilumoje ji nujautė, kad dar sutiks vyrą, kuris pamils ne tik ją, bet ir jos atžalą.
Sofijai diagnozuotas specifinis mišrus raidos sutrikimas. Ji nekalba, pati neapsirengia ir nepavalgo. Lanko specialiąją mokyklą. Tiesa, yra labai draugiška, švelni ir savo kalba bendrauti nusiteikusi aštuonmetė.
Kad mergytės raida sutrikusi, paaiškėjo praėjus pusmečiui po jos gimimo, nors ir liko neaišku, dėl kokių priežasčių taip nutiko. Suprantama, mama dėl to buvo linkusi kaltinti save, vis graužėsi ir galvojo, ką reikėjo daryti kitaip.
Būdama dvejų metukų mergaitė nė nemokėjo šliaužti. Visgi atkaklaus mamos bendradarbiavimo su įvairiais specialistais (dažnai – alternatyviosios medicinos atstovais) dėka ji atsistojo ant kojų ir smarkiai patobulėjo. Dabar ji ne tik bėgioja, bet ir šokinėja ant batuto, savarankiškai lipa laiptais.
Sofijos tėtis šeimą paliko, kai dukrelei buvo 3,5 m. Prieš tai dar siūlė ją atiduoti į globos įstaigą.
Taigi turbūt galima sakyti, kad šeima iširo dėl to, kad vyrui pasirodė per sunku auginti negalią turintį vaiką? „Nemanau, kad panašiais atvejais viską lemia vien vaiko negalia ar kad kaltas būna vien vyras. Prie santykių iširimo prisideda abu sutuoktiniai. Vyras mane kaltino, kad pradėjau jį mažiau mylėti, mes kurį laiką tolome vienas nuo kito ir galiausiai jis išėjo. Manau, kad daug lemia ir iš praeities atsineštas šeimos elgesio modelis. Mano mama mane augino viena, tėtis mus paliko, kai aš buvau maža, tad gal būtent dėl to ir aš neišsaugojau savo šeimos“, – svarstė Evelina.
Sofijos tėtis kuriam laikui prapuolė, po to pradėjo savo dukrą lankyti, o vėliau, sukūręs kitą šeimą, vėl jos nebeprisimena.
Moteris grįžo į darbą (ji – socialinių medijų specialistė), leido dukrą į darželį. Skaitė daug psichologinių knygų, lankė saviugdos seminarus ir buvo įsitikinusi, kad svarbiausia jai – neįsijausti į aukos vaidmenį.
„Neretai moterys panašiose situacijose pasijaučia aukomis, o tuo pačiu – savotiškomis neįvertintomis didvyrėmis, kurioms lemta visą gyvenimą rūpintis vaiku ir nieko daugiau nematyti. Jeigu taip nusiteiksi, žinoma, taip ir bus, juk net nemėginsi ieškoti naujų pažinčių“, – pastebėjo Evelina.
Su Giedriumi ji susipažino „Tinder“ programėlėje. Savaitę bendravo internetu, tada sutarė susitikti. Prieš susitikimą Evelina vyruką jau buvo perspėjusi, kad turi dukrytę su specialiaisias poreikiais – galvojo, jeigu jis išsigąs, tegul taip nutinka greičiau (seniau su tokiu atveju jau buvo susidūrusi).
Tačiau Giedrius neišsigando nei po tos žinutės, nei vėliau, kai po kelių susitikimų Evelina jam pristatė savo dukrelę gyvai. Jiedu greitai užmezgė ryšį ir pradėjo draugiškai bendrauti, susigalvojo bendrų veiklų.
Evelina pastebėjo, kad prie to galėjo prisidėti jos jau minėtas šeimos santykių modelis: kai Giedriaus tėtis vedė jo mamą, ši jau turėjo vaiką iš ankstesnių santykių, dėl to ir jo „kraitis“ neišgąsdino.
Tėčio neieškojo, bet rado
Giedrius prasitarė, kad ir iki pažinties su Evelina jam buvo tekę susidurti su moterimis, turėjusiomis vaikų iš ankstesnių santykių. „Pastebėjau, kad visos tos moterys į mane žiūrėjo ne kaip į vyrą, o kaip į potencialų savo vaikų tėvą. Nesakau, kad tai yra blogai, bet kai susitikau su Evelina, man buvo netikėta pajusti, kad ji domisi manimi kaip asmenybe, ne tik kaip galimu tėvu. Ir ji pati buvo laisva, lengvai bendraujanti – gal tuo mane ir patraukė“, – atsiminė Giedrius.
Romantiškus poros santykius gana greitai pakeitė šeimyniniai – tiesiog nebuvo daug laiko vaikščioti į pasimatymus. Tiesa, kartais Sofiją pažiūrėdavo jos močiutė, kad pora galėtų nueiti į kiną, o sykį išleido juos savaitei į Bulgariją.
Evelina džiaugiasi, kad jai labai pasisekė – vyras ir rūpinasi vaikais bei namais, ir ją palaiko morališkai visame kame, ko ji imasi, ir tiki, kad jai pasiseks.
O ar Giedriui, iki tol neturėjusiam žmonos nei vaikų, nebuvo baisu veltis į tokius santykius? „Nebijojau, nes, tiesą sakant, galvojau, kad bus paprasčiau. Atrodė, kad vaikas turi tikrą tėvą, senelius, kitus gimines, na, o aš būsiu patėvis, toks tarsi žmogus iš šalies. Bet nutiko taip, kad dabar turiu Sofijai atstoti tėtį. Taip, vaikai man labai patinka, bet, kai būni su jais nuolatos (ypač per karantiną, kai dirbu iš namų), nuo jų, būna, ir pavargstu“, – prisipažino vyras.
Pridūrė, jog seniau manė, kad ir valstybė labiau padeda neįgalių vaikų tėvams, naiviai tikėjosi, kad būna specialūs kursai, kaip auginti tokius vaikus, kad kiekvieną šeimos atvejį stebi atitinkami specialistai. „Tačiau greitai pamačiau, kad tokios šeimos paliktos užribyje. Taip, valstybė remia finansiškai ir ta parama nėra tokia jau menka, bet net sužinoti, kokios lengvatos priklauso vaikui ir tėvams, yra problematiška“, – pastebėjo Giedrius.
Ir pasvarstė, kad turbūt jam savotiškai lengviau rūpintis Sofija, nei jos biologiniam tėčiui, nes, kaip įsivaizduoja, šio vietoje visgi jaustų pasąmoninę kaltę dėl to, kad vaikas turi sunkumų.
Vyras prisipažino, kad yra hipotetiškai pagalvojęs, jog jeigu kažkas nutiktų ir jiedu su Evelina išsiskirtų, jis norėtų su Sofija bendrauti toliau – juk jau yra prie jos prisirišęs.
Teko taikytis prie nėščiosios
Evelina supranta, kad jos vyrui nelengva, kad jis pavargsta. Jiedu stengiasi išgyvenimų nelaikyti savyje ir apie viską atvirai kalbėtis, aiškintis ir vienas kitam išsakyti savo poreikius. Stengiasi išgirsti vienas kitą ir vienas prie kito derintis.
„Esu labai dėkinga Giedriui , kuris taip rūpinasi Sofija, kad net užmirštame, jog jis nėra jos biologinis tėtis. Jis sugeba pakelti jai nuotaiką, prireikus ją ir pamaitina, ir aprengia, namie su ja žaidžia net daugiau nei aš. O juk dėmesio jai neretai reikia daugiau, nei dvimetei sesutei“, – sakė Evelina.
Taip pat ji labai dėkinga savo gyvenimo draugui už tai, kad šis pakentė jos kaprizus ir nuotaikų svyravimus nėštumo metu. Naujo vaikelio atėjimo jie nelaukė ilgai – Giedrius jautėsi pribrendęs auginti savo pirmąjį vaiką, o Evelina norėjo antro.
Nėštumo metu moterį vis užplūsdavo nerimas ir baimė dėl to, kad antras vaikas gali būti nesveikas, dėl to ji išliejo daug ašarų, taip pat darėsi daug papildomų tyrimų. Laimei, Tėja gimė ir auga sveika.
Realybė keičiasi, pakeitus mąstymą
Ar Giedriaus neslegia aplinkinių požiūris į tai, kad jo šeima – visgi nestandartinė? Vyras atsakė, kad labiau jam kliūna aplinkinių nuvertinimas dėl to, kad jis daug užsiima su vaikais ir rūpinasi namais.
„Evelina neretai turi išvykti, o aš dirbu iš namų, tad ir buitimi bei vaikais man tenka nemažai rūpintis. Ir jaučiu, jog nemažai žmonių, tarp jų ir moterų, galvoja, jog aš nieko rimto gyvenime neveikiu. Jeigu mama rūpinasi vaikais ir dar dirba namie, tai viskas tvarkoje, o jei tą daro tėtis – neva jis jau kažkoks nevyriškas. Ir draugai pasišaipo dėl to, kad apleidau savo pomėgius (seniau labai mėgau stebėti sporto rungtynes, dalyvaudavau „protmūšiuose“), bet man atrodo natūralu, kad, kai vaikai maži, tam trūksta laiko“, – sakė vyras.
Evelina ir sutikusi tokį rūpestingą vyrą nesako, kad jos gyvenimas rožėmis klotas – būna ir nuovargio, ir kitokių sunkių jausmų. Prisipažįsta, kad lankosi pas psichoterapeutą dėl įvairių praeities išgyvenimų, su kuriais nori susitvarkyti ir pajusti vidinį balansą.
Visgi ji labai džiaugiasi, kad sutiko savo žmogų ir vėl turi šeimą.
Kitas moteris, kurios yra vienišos ir jaučiasi nelaimingos, ji paragintų neįsijausti į aukos vaidmenį ir savęs nenurašyti. Jeigu jausiesi auka, tuomet iš aplinkinių sulauksi nebent gailesčio ir užuojautos. O jeigu tikėsi, kad viskas gali pakrypti gera linkme, tai ir pritrauksi prie savęs teigiamus dalykus. „Jei pakeisi savo mąstymą ir požiūrį, gali pasikeisti ir realybė“, – sakė pašnekovė.
