Giedra turi ne tik penkis vaikus, bet ir tris darbus: ji dirba Kauno statybos ir paslaugų mokymo centre profesijos mokytoja, vadovauja nedidelei šeimos įmonei, kuri į Lietuvą importuoja jūros gėrybes, ir yra 1808 karštosios linijos koordinatorė.
Gal dėl to, kad moteris nelinkusi sėdėti vietoje ir visuomet turi daug veiklos, ji nepuolė į depresiją ir tuomet, kai po skyrybų liko viena su penkiais vaikais. Dabar jos sūnui Sauliui – 25 m., dukroms Grytei – 22 m., Paulei – 20 m., Jonei – 18 m., Vasarei – 15 m. O kai išsiskyrė, sūnui buvo 10 m., dukroms – atitinkamai mažiau.
Dabar du vyresni vaikai gyvena atskirai (mama su jais kasdien susiskambina), o Giedra likusi su trimis dukromis.
Kodėl reikėjo skirtis tuojau po penktojo vaiko gimimo? „Tiesiog kartais nutinka taip, kad vieną dieną aiškiai suvoki, kad su tuo žmogumi neturi nieko bendro, kad jums abiems kartu negera. Tada galima arba visą likusį gyvenimą kankintis dėl vaikų, arba skirtis ir pabandyti savo laimę susikurti iš naujo – mes ir ryžomės šiam variantui“, – sakė Giedra.
Pridūrė, kad nemano, jog dėl skyrybų būna kaltas kuris nors vienas sutuoktinis – prie jų paprastai prisideda abu.
Tik moteriai labai nepatinka tokio tipo komentarai: „Kokios žioplės, prisigimdo vaikų, o paskui skiriasi – reikėjo galvoti anksčiau“ ar panašūs. Ji sako, kad tikriausiai kiekviena moteris, besilaukdama antro, trečio ar kažkelinto vaiko, negalvoja, kad vyras yra blogas ir reikės su juo skirtis – vis atrodo, kad viskas bus gerai, kol vieną dieną situacija pakrypsta kita linkme.
Beje, Giedros sūnus – vieno tėčio, o dukros – kito. Sūnus su tėčiu bendrauja, o dukrų ryšis su savuoju nutrūko. „Aš nusprendžiau, kad jeigu jis nenori bendrauti, tai ir nereikia, jei nenori prisidėti finansiškai – irgi nereikia, galiu susitvarkyti ir pati“, – principingai nusiteikusi pašnekovė.
Tiesa, seniau jai vaikais rūpintis labai padėjo jos tėvai.
Dabar tuo, kad turi visą būrį vaikų, ji labai patenkinta. Nors bene labiausiai šiuo metu džiugina pirmoji anūkėlė Barbora – sūnaus dukrelė, pasaulį išvydusi prieš 2 mėnesius.
Sunkiausia – su paaugliais
Kai po skyrybų kiek paaugino jaunėlę, Giedra grįžo į darbą – profesijos mokytoja ji dirba jau 21 metus, turi mokytojos ekspertės kategoriją.
Šiuo metu darbuojasi mokymo centro reabilitacijos skyriuje, kur virėjo amato moko negalią turinčius jaunuolius, neretai našlaičius. Mokinių amžius – nuo 16 iki 33 metų.
„Gaminti išmoksta visi, tačiau ne visiems po to pavyksta įsitvirtinti darbo rinkoje – juk restorane visos porcijos turi būti vienodo dydžio, produktai negali pervirti ar perkepti, o tokių klaidų kai kuriems pasitaiko. Tačiau matau ir sėkmės istorijų, pavyzdžiui, du broliai su nesunkia cerebrinio paralyžiaus forma dabar sėkmingai dirba viename tinkliniame restorane“, – pasakojo Giedra.
Su visais mokiniais ji bendrauja nuoširdžiai, stengiasi prie kiekvieno rasti individualų priėjimą. Iš savo vaikų net yra girdėjusi replikų, kad mokiniai jai rūpi labiau už juos, bet mano, kad normalu, jei vaikai pažeria panašių replikų.
„Ypač iš paauglių gali visko išgirsti, juk tuomet tėvai neretai pakliūna į savo vaikų kvailiausių pasaulio žmonių penketuką. Gerai, kad aš nemoku ilgai pykti, po penkiolikos minučių jau būnu užmiršusi, kad mane kažkas užgavo. Tiesiog paauglystę reikia ištverti, o paskui vaikai tampa gerais tavo draugais, lygiaverčiais žmonėmis“, – dėstė penkių vaikų mama.
Darbai su vaikais ir su delfinais
Ar paauginusi vaikus Giedra nesusirado naujo draugo? „Na, žinote, tie vyrai – kaip maži vaikai. Jiems reikia rūpesčio, švelnumo, gražių žodžių. O aš visa pasinėrusi į darbą, tad rūpintis kokiu vyru net neturėčiau laiko – man geriausia taip, kaip yra dabar“, – sakė pašnekovė.
Aktyvi moteris susiranda vis naujų veiklų. Ji yra Lietuvos restoranų vyriausių virėjų ir konditerių asociacijos narė, sertifikuota barbekiu (KCBS ir WBQA) čempionatų teisėja, „Kūdikių receptų knygos“ autorė.
2015 m. ji dar ir dalyvavo televizijos šou „Delfinai ir žvaigždės“, po kurio liko susižavėjusi delfinais.
Su savo mokiniais ji nuolat dalyvauja įvairiuose barbekiu konkursuose. Paprastai komandos kapitonas būna jos sūnus. „Sykį teko užimti antrą vietą vištienos gaminimo kategorijoje, trečią – šonkauliukų, taip pat gauti „Šauniausios komandos“ titulą. Na, šauniausiais jie gal buvo išrinkti iš geraširdiškumo, bet įvertinimas už vištienos gamybą – tikrai rimtas. Tiesa, dažnai pergalėmis pagirti negalime, tačiau siekiame konkursuose dalyvauti tam, kad visuomenei parodytume, jog žmonių būna visokių“, – sakė Giedra.
Prieš pandemiją ji dalyvavo vaikų darželiams skirtame projekte „Sveiki vaikai – sveika ateitis“. Buvo smagu bendrauti su mažaisiais, pasakoti jiems apie sveiką mitybą ir iš daržovių dėlioti mozaikas. Ypač pradžiugdavo, kai koks vaikas, visą gyvenimą neragavęs žiedinio kopūsto ar ridikėlio, visgi išdrįsdavo jo paragauti, o tada pripažindavo, kad visai skanu.
Nauja veikla per karantiną
Kai prasidėjo pirmasis karantinas, ir pamokos pradėjo vykti iš namų, Giedra pastebėjo, kad atsirado daugiau laiko. Juolab, kad rūpinimąsi šeimos įmone ji yra beveik perleidusi sūnui, nors formaliai direktorės pareigas tebeeina pati.
O tada ji netyčia pamatė skelbimą, kad Kauno greitosios medicinos pagalbos stotis kviečia tapti Karštosios linijos savanoriais. Jai kilo mintis, kad toks darbas tikrai reikalingas, tad reikia jo imtis. Praėjo apmokymus ir praėjusių metų kovo 31 d. jau atsakinėjo į skambučius.
Dabar Karštojoje linijoje savanorių nebeliko – tie, kurie norėjo, buvo joje įdarbinti, tarp jų ir Giedra. Kai rudenį buvo ypač daug ligos atvejų, darbuotojams atsiliepti į skambučius padėjo net kariai savanoriai, o dabar dabuotojai susitvarko patys. Per dieną Karštoji linija sulaukia net 2000-3000 skambučių. Giedra dažniausiai dirba savaitgaliais, taip pat tomis dienomis, kai mažiau pamokų. Jai šis darbas labai patinka, nes jame jaučiasi naudinga.
Visa diena – koldūnų gamybai
O kas namie gamina maistą – mama ar dukros? Giedra sako, kad būna įvairiai, kartais kiekviena apskritai pasigamina kažką atskirai, nes viena bando saugoti kūno linijas, kita nori kažko ypatingo.
Visoms keturioms svarbu tik tai, kad šaldiklyje visuomet būtų jų pamėgtų naminių koldūnų. „Kai jau imamės visos kartu juos ruošti, prireikia kokių 7 kg miltų, 5 kg mėsos ir visos dienos darbo. Per tą dieną paruošiame apie 2000-3000 koldūnų, kuriuos sudedame į šaldiklį, ir užtenka ilgam. O kai pamatome, kad atsargos senka, namie kyla aliarmas ir tenka planuoti, kada jas papildysime“, – pasakojo apie šeimos tradiciją Giedra.
Beje, jos mama – taip pat maisto gamybos technologė, dirbanti mokytoja metodininke. Jos pajuokauja, kad jų pėdomis galėtų sekti jauniausioji dukra Vasarė, arba, pavyzdžiui, ji galėtų įkurti savo restoraną.
„Kitos dukros gamina dėl to, kad reikia, o Vasarė jaučia azartą ir jai patinka stebinti žmones. Tiesiog susiranda kažkokį įdomų receptą internete ir nesunkiai pagamina patiekalą, o mes ragaujame ir žavimės, kaip puikiai jai pavyko“, – pasakojo penkių vaikų mama.
