Tapytojos M.Furmanos kasdienybėje sklando meilė. Dabar ją, ypač savo apkabinimais, visiems dalija jauniausia dukra. Monika gali be sustojimo kalbėti apie keturis savo vaikus – penkiametę Adelę Atėnę, šešiametį Zigmą Jokūbą, septyniolikametę Saulę ir neseniai į pilnametystę įžengusią aštuoniolikametę Indrę, jų pomėgius. Moteris, kuriai visą gyvenimą trūko atsako iš savo mamos, švyti.
Neseniai tarp daiktų Monika rado popieriaus skiautelę su surašytais jos norais. Juos tarsi maldelę anksčiau vakarais ir sudėtingais momentais buvo įpratusi pakartoti, po to pamiršo. Dabar tikina, kad pagaliau prisišaukė tokį gyvenimą, kokio norėjo.
Prieš aštuonerius metus į jį įžengė devyneriais metais vyresnis poetas ir vertėjas Rimas Užgiris (51 m.), gimęs ir užaugęs Jungtinėse Amerikos Valstijose, dabar Vilniaus universitete dėstantis literatūrą, vertimą ir kūrybinį rašymą.
„Jis – filosofijos daktaras, o aš – meno daktarė. Ir dabar abu diskutuojame, į kurią pusę indaplovėje geriau dėti šakutę ar lėkštę. Mes pasinėrę į buitį“, – nusijuokė Monika atsakydama į mano klausimą, ar jie mėgsta kasdienybėje pasinerti į filosofinius apmąstymus.
Gerai, kad abudu turi humoro jausmą, abiem rutina yra nuostabiausias dalykas. Nes kai viskas patogiai sudėliota, atsiranda laiko viskam. Ir vaikščiojant po Vilniaus Antakalnio rajoną netrumpam mūsų pokalbiui apie itin permainingą gyvenimą, pilną tamsių spalvų, kurias Monika pakeitė šviesiomis.
– Kaip jus paveikė pandemija?
– Man tai – sulindimas į save. Mano profesija šioje situacijoje yra paranki, nes dirbu vienumoje. Daug kas atkrito, o liko svarbiausia, darbas su savimi. Tad pastarasis laikas, ko gero, vienas produktyviausių.
Žinoma, buvo visokių etapų: ir labai džiaugiausi savimi, ir buvau nusivylusi. Ir su vaikais buvo reikalų. Juos namie uždarėme. Visa šeima susitelkė, bet, sakyčiau, visai neblogai pavyko.
– Kaip nusprendžiate, kada paleisti kūrinį? Kada jis jau būna baigtas?
– Kai nebėra vietos, kur tapyti, nes jau taip prikišu. Viskas turi būti pilna prasmių, ir vis dar žvalgausi, kur į kokį kampą dar ką nors įgrūsti. Nežinau, kodėl taip darau, tai susiję su mano vidine būsena.
Pabaiga būna tada, kai jau atrodo, kad tuoj sprogs. Kai atsiranda tas jausmas, norisi vynioti naują švarią drobę ir važiuoti toliau, nes manyje lieka įtampa ir ją reikia toliau išversti.
– Esate ne tik menininkė, bet ir mylimoji, mama, padedanti vaikams mokytis nuotoliniu būdu, draugė, buities šeimininkė. Kaip paskirstote šiuos vaidmenis?
– Svarbiausia – drausmė. Paprastai menininkai įsivaizduojami kaip bohemiško, triukšmingo, palaido gyvenimo atstovai. Galbūt kai kas taip ir gyvena. Mano gyvenimas nuo pat studijų pradžios buvo sustyguotas, nes jas pradėjau jau su dviem augančiomis dukromis, išgyvenau skyrybas.
Turėjau kabintis į gyvenimą, buvo daug rūpesčių, o dabar džiaugiuosi, kad į studijas pažiūrėjau rimtai.
Nors tada maniau, kad pavėlavau. Buvau kokiais aštuoneriais metais vyresnė už kurso draugus ir, aišku, pavydėjau jiems laisvės.
Jaučiau įtampą, nes patyriau ir nusivylimų, ir liūdesio. Tada supratau, kas aš esu. Didžiausią jėgą pajutau, kai gimė dukros, – man buvo 22–23 metai.
Kai jos pradėjo eiti į darželį, turėjau šiek tiek laisvų valandų ir atsirado netikėtas užsispyrimas siekti tikslo. Niekada nebūčiau pamaniusi, kad tokia esu.
– Kodėl? Kokį matėte savo mamos pavyzdį?
– Taip, matyt, tai siejasi su mano vaikyste, kurioje turėjau skaudžios patirties su mama. Jaučiu, kad pakenkiau jos karjerai. Tuo metu ji Konservatorijoje studijavo akordeono specialybę ir buvo priimta į žinomo pianisto Leopoldo Digrio vargonų klasę.
Bet ji ėmė lauktis manęs, nutraukė studijas. Vėliau bandė grįžti, tačiau nebuvo priimta. Jai sakė: tu jau pasirinkai savo kelią. Ją tai paveikė. Ir tą kaltę ji tarsi perkėlė ant manęs. Ir mane turbūt iš pasąmonės varė variklis, kad vaikai negali sustabdyti karjeros, to, kuo aistringai tiki. Man motinystė kaip tik įkvėpė drąsos.
– Ar būdama vaikas jau žinojote, kuo norite tapti?
– Piešimas, dailė buvo mano aistra, tai niekada nesikeitė. Kai ateidavau pas močiutę, ji man viską paruošdavo, kad galėčiau piešti. Po to sutvarkydavo. Potraukio į kūrybą niekada nepamečiau, užtat buvau pametusi save. Močiutė visuomet buvo šalia, ji tarsi koks mano tvirčiausias pagrindas, nes tėvai išsiskyrė, kai man buvo vos dveji.
Buvau visai nebloga pianistė, mokiausi M.K Čiurlionio menų mokykloje. Nepamenu, ar manęs klausė, bet man buvo suplanuota pianistės karjera. Tačiau aš ją mečiau. Atėjo etapas visiškos mano laisvės, kurią man suteikė tėtis.
Būdama aštuonerių pabėgau gyventi pas tėtį, tuo metu mama kūrė savo naują šeimą. Jaučiausi tarsi šuniui penkta koja. O tėtis mane mylėjo. Pas jį patyriau didžiausią vaikystės rojų, nes jis gyveno šalia Nemenčinės plento, gamtos apsuptyje.
Elgiausi kaip laukinė – turėjau laisvę, laipiodavau tvoromis. Bet tėtis mirė, kai man buvo 14-a. Likus vos porai savaičių iki jo mirties buvau jau nusprendusi grįžti pas mamą. Todėl kai jis mirė, manyje liko kaltės jausmas.
– Koks buvo jūsų tėtis?
– Fantastiškas. Jis buvo mamos akordeono dėstytojas, pedagogas ir dirigentas Vaclovas Furmanavičius (1929–1992). Apie mano atsiradimą yra neeilinė istorija – būtent dėl to mano tėtis neteko darbo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Ir prieš tai jo žmona buvo studentė. Mano mama buvo trečioji jo žmona.
– O tuomet grįžus iš tėčio jūsų santykiai su mama ir toliau buvo sudėtingi?
– Ji tarsi norėjo mane susigrąžinti, bet vėl suprato, kad tai – ne jai. Ji nekreipdavo į mane dėmesio, nešnekėdavo mėnesiais. Jau gyvendama su mama baigiau dailės mokyklą, bet po to įšokau į klaidų kupiną gatvės gyvenimą.
Viską, ką jis davė, priėmiau, nežinojau, kaip atsirinkti gerus dalykus. Jokie mokslai man tada nerūpėjo. Įdomu tai, kad dabar mano dukros paskendusios knygose, nors niekas jų nevaro. Juokais klausiu: ar jos – mano vaikai?
– Kur jus nuvedė ankstyva motinystė?
– Kai sutikau savo pirmąjį būsimą vyrą, vyresniųjų dukrų tėvą, iškart šokau į santuokinį gyvenimą. Vyras buvo iš verslo srities, visai kitaip žvelgė į gyvenimą. Kol atsitokėjau, kur esu ir ką veikiu, jau buvo patirta daug nusivylimų.
Bet kai gimė dukros, ėmiau suprasti, kad pati turiu pasirinkimo laisvę, kad neprivalau gyventi kitų primesto gyvenimo, o galiu susikurti savąjį.
Tą akimirką prisiminiau savo svajones ir dar vykstant skyryboms, draskantis nusprendžiau stoti į akademiją. Buvo palaima grįžti į savo terpę! Godžiai rijau kiekvieną dėstytojų žodį, naudojausi kiekviena akimirka.
– Kaip jus paveikė skyrybos?
– Noras išsilaisvinti iš ydingos santuokos virto dideliais išbandymais. Išsiskyriau atsisakiusi visko, nes supratau, kad teismuose pražilsiu, kad teisėsauga nėra mano pusėje. Išėjau į niekur. Mama visiškai atsiribojo, pradėjo keliauti – išvyko į Ameriką, vėliau Suomijoje rado savo oazę.
Močiutė pati spaudėsi savo butelyje, tad jos apkrauti nenorėjau. Neturėjau gyvenamosios vietos, todėl netekau vaikų globos. Buvo sunku ir pikta, nes vyras buvo smurtaujantis, nevengiantis išgerti, tačiau daugiau už mane uždirbo – tai teismui buvo svarbiau.
Laimė, atsirado žmogus, tarsi angelas, kuris man padėjo nieko neprašydamas. Išsinuomojau butą, iškart atgavau vaikus. Įsitikinau – likimas su žmonėmis tikrai kalbasi, ir man kilo vis didėjantis noras padėti kitiems.
– Tada sutikote Rimą?
– Ne iš karto. Iki jo atsiradimo dukros matė mano blaškymąsi, klaidas, bandymus pakilti ir, man atrodo, todėl užaugo tokios išmintingos. Mes šnekamės kaip draugės, noriu jas apsaugoti nuo klaidų.
Aš tokių pašnekesių niekada neturėjau. Bet nekaltinu ir savo mamos. Jos istorija taip pat dramatiška – jos mama buvo pernelyg valdinga. Mano močiutė užaugo be savo mamos. Laikui bėgant išmokau nesmerkti žmonių dėl jų gyvenimo būdo, nes gal jie nepajėgūs. O jei atrandi jėgų, labai gerai.
– Regis, jėgų pati atradote su kaupu, nes su dukromis elgiatės visai kitaip.
– Žmonės nebūtinai turi atkartoti kitų klaidas, o gali susidėlioti save taip, kaip nori. Tada ateina pasididžiavimas savimi, kad tai padarei, kad tu tai gali. Ir tai skatina toliau teisingai rinktis.
Dabar gyvenu patogiai visomis prasmėmis. Mano svajonė – kiek įmanoma padėti kitiems. Remiu keletą fondų. Tiesa, turiu vieną slaptą svajonę – įsivaikinti dar du vaikus.
Dabar mano gyvenimo auksinis etapas, kuris prasidėjo nuo princo ant balto žirgo. Aš jį pati prisikviečiau savo mintimis, nusiteikimu, jaučiau, kad bus kažkas gero. Taip jo laukiau! Kartais net įsivaizduodavau, kaip jis atrodo, ką darys, kaip kalbės, net nujaučiau, kad jo prieš tai nebuvo Lietuvoje.
Jis – Amerikos lietuvis. Jo tėvai bėgo nuo karo, o jis ten gimė, užaugo, bet grįžo. Ir aš net žinojau, kurį mėnesį jį sutiksiu. Man buvo 34-eri. Buvau paruošusi dirvą profesine prasme – buvau įstojusi į meno doktorantūrą ir pasiruošusi geresniam partneriui. Ir tada atsirado jis. Su savo istorija.
– Kaip judu susipažinote?
– Į Lietuvą jis atvyko gavęs stipendiją dėstyti kūrybinį rašymą. Jis – poetas Rimas Užgiris. Užupyje surengė poezijos skaitymus, aš į juos nuėjau. Po skaitymų jis prie manęs priėjo. Iškart susidarė įspūdis, kad vakariečiai bendrauja laisviau, buvo malonu. Išsišnekėjome.
Pasirodo, jis buvo mano darbų gerbėjas. Nors dabar juokiamės, kad aš jį iškart pačiupau jo pirmąją savaitę Lietuvoje. Kiek daug jis išmano apie meną, literatūrą, kiek mes muziejų kartu aplankėme, kiek aš visko iš jo sužinojau! Jis – tarsi vaikščiojanti enciklopedija.
– Iš karto ir supratote, kad tai JIS?
– Iš karto. Buvo žiema, namo važiavau troleibusu ir pagalvojau, kad tai įvyko. Jis neturėjo vaikų, tad viską teko patirti iš naujo. Pirmiausia gimė sūnus, po metų – dukra. Ji tokia palaima visai šeimai! Iš pradžių bijojau susilaukti dukrų, nes mano su mama santykiai nesusiklostė. Bet paaiškėjo, kad nebūtinai taip turi būti.
Man tapyba neatsiejama nuo gyvenimo. Gali labai didelius dalykus užauginti rinkdamas po mažą dalelytę kiekvieną dieną. Dėl to atsisakiau eskizų piešdama paveikslus, nes negali žinoti, kas galiausiai išeis. Piešiniai auga, auga ir užauga.
– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas, kai sutikote princą ant balto žirgo?
– Jis įžengė į mano gyvenimą su visai kitokia – pasakiškos šeimos – istorija. Mano vyras užaugo labai darnioje Amerikos lietuvių bendruomenėje, šeimoje jie kalba dviem kalbomis, Rimas puikiai kalba ir skaito lietuviškai.
Jis dabar verčia šiuolaikinę poeziją į anglų kalbą, jį labai svetingai įtraukė mūsų kultūrinė bendruomenė. Per Kalėdas ir vasaromis iki pandemijos mes vykdavome už Atlanto. Man tai buvo visiškai kitokios šeimos pavyzdys.
Mano dukras vyro tėvai priėmė kaip savo anūkes, siunčia atvirukus per šventes. Jos gauna iš jų daugiau dėmesio nei iš savo tikrų senelių. Vyro dėka į mūsų šeimą įsiliejo aristokratiškos tradicijos, ypatingas vakarienės laikas. Anksčiau vakarienei būdavo pieniška sriuba, o dabar net gaminti išmokau.
– O vestuves atšokote Lietuvoje?
– Mes nešokome, nes buvau nėščia septintą mėnesį. (Juokiasi.) Pirmosios vestuvės buvo blizgi šventė, o dabar viskas įgavo kitą prasmę. Supranti, kad santuoka įvyksta viduje. O vestuvių šventės dar nebuvo.
Rimas ir savo penkiasdešimtmečio nešventė. Jis nėra balių žmogus. Man pasisekė! Jis išmokė mane gerbti vienas kito pasirinkimo laisvę, norą kartais pabūti atskirai. Mums gera, patogu, mes galime pasišnekėti apie tapybą. Beje, jam patinka mano kūryba ir jis iš pradžių įsigijo du didelius mano darbus. Dabar jie kabo pas mus namuose. (Juokiasi.) Surišo mus likimas visomis prasmėmis.
– Kokie Rimo santykiai su jūsų dukromis iš ankstesnės santuokos?
– Puikūs. Į Ameriką du kartus per metus keliaujame visi – ir mano dukros. Be galo dėkinga esu, kad ir jos gali pamatyti kitokį pasaulį, tikras šeimos tradicijas, pajusti meilę, palaikymą. Nusipirkome daug didesnį butą, nei mums būtų reikėję.
– Apie ką dabar svajojate?
– Norėčiau daugiau laiko turėti skaitymui. Buvau įpratusi rytą sportuoti, mokiausi kalbų, o dabar to nebedarau. O žiūrėdama į tolimesnę ateitį savo karjerą ir gyvenimą matau ten, kur menas klesti, – vyro gimtinėje už Atlanto. Labai norėčiau kitą kultūrą pažinti iš arti.
Bet pernelyg kovingai dėl tokios ateities nesu nusiteikusi, nes supratau, kad mano tapybos esmė yra pats tapymo procesas. Nepakankamai laiko skiriu savireklamai. Studijų metais dėl visa ko atskyriau tapymą nuo uždarbio. Bet dabar pajamos ateina iš kūrybos, kai kurie mano meno gerbėjai, pasirodo, seka mane nuo magistrantūros laikų.
