Netekusi darbo lietuvė liko nurašyta – netrukus pasijuto lyg laimėjusi Aukso puodą

„Niekada nepriprasiu prie mirties. Prisiriši prie žmogaus, padedi jam oriai leisti paskutines gyvenimo dienas, o galiausiai palydi į kitą pasaulį ir kaskart širdyje pajunti praradimo kartėlį. Tačiau savo darbą vadinu didžiausiu pašaukimu ir gyvenimo prasme“, – kalbėjo Didžiojoje Britanijoje slaugos namuose dirbanti Aldona Grupas (60 m.).

 Aldonai potencialus darbdavys leido suprasti, kad ji per sena.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Aldonai potencialus darbdavys leido suprasti, kad ji per sena.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Aldonai potencialus darbdavys leido suprasti, kad ji per sena.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Aldonai potencialus darbdavys leido suprasti, kad ji per sena.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Aldonai potencialus darbdavys leido suprasti, kad ji per sena.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Aldonai potencialus darbdavys leido suprasti, kad ji per sena.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Aldona su vyru.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Aldona su vyru.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Apr 9, 2021, 9:10 PM, atnaujinta Apr 9, 2021, 9:10 PM

Slaugytojos darbo kasdienybė, bendravimas su gyvenimo išminties sukaupusiais inteligentiškais senoliais ne tik išmokė Aldoną jausti kitą žmogų, bet ir užaugino kūrybos sparnus.

Gyvendama Anglijoje moteris jau parašė kelias knygas: apie pokario lietuvių emigrantus Anglijoje bei slaugytojos darbą ir jau daugumos anapilin iškeliavusių, bet knygos puslapiuose amžinai gyvų liksiančių senolių istorijas.

Latvijoje lietuvių šeimoje gimusi Aldona didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Klaipėdoje, ilgus metus dirbo slaugytoja ir nė negalvojo išvykti svetur.

Mintis ieškoti geresnio gyvenimo užsienyje ėmė bręsti, kai moteris neteko darbo paskutinėje darbovietėje – Juodkrantės sanatorijoje. Ji kreipėsi į Darbo biržą ir nudžiugo sužinojusi, kad tiktų slaugytojos darbui Vokietijoje. Moteris užpildė anketą, tačiau išgirdo, kad netinka dėl amžiaus, – agentūra ieškojo darbuotojų iki 35 metų.

„Man leido suprasti, kad esu per sena. Pasijutau lyg skuduru per veidą gavusi“, – prisimena Aldona, kuriai tuomet buvo vos 40 metų.

Tačiau nuleisti rankų nelinkusi moteris įkūrė Sveikatingumo studiją ir nusprendusi, kad trūksta teisinių žinių, Klaipėdoje, Latvijos universiteto Teisės fakulteto filiale, ėmė studijuoti neakivaizdžiai.

Likus metams iki studijų pabaigos ėmė sklisti kalbos, kad filialas bus uždarytas ir diplomas nebus pripažįstamas. Aldona su bendramoksliais ėmė svarstyti, ką reikės daryti, jeigu kalbos pasitvirtins.

Viena kurso draugė, sužinojusi, jog A.Grupas yra diplomuota slaugytoja, nustebo, kad ji dar Lietuvoje, kai tuo metu Anglijoje labai reikalingos šios specialybės darbuotojos.

Apie bendramokslės pasiūlytą idėją Aldona prasitarė savo vyrui gydytojui Gediminui. Jis puikiai mokėjo anglų kalbą ir sutiko išbandyti jėgas svečioje šalyje, juolab kad į Angliją tuo metu ruošėsi išvykti ir jo kolegos.

Per laikraščius Aldona susirado įdarbinimo biurą ir nuvažiavo į Vilnių pokalbio, kuris su darbdaviais vyko telefonu anglų kalba: „Niekada nebuvau girdėjusi gyvos anglų kalbos, tad nesupratau, ko manęs klausia, ir man nepasisekė. Bet mano užsispyrimui nėra ribų – nusprendžiau, kad eisiu iki galo ir vis tiek išvažiuosiu.

Radau kitą įdarbinimo biurą, sumokėjau pinigus ir mane pakvietė atvažiuoti, nes Anglijoje labai trūko tiek slaugytojų, tiek jų padėjėjų. Išvykau viena, vyras, gavęs darbo sutartį, atvyko vėliau“, – pasakojo A.Grupas.

Metus Aldona dirbo slaugytojos padėjėja, kartu trejus metus du kartus per savaitę koledže stiprino anglų kalbos žinias.

Pastaruosius 14 metų ji dirba slaugytoja Vidurio Vakarų Anglijos miesto Vulverhamptono slaugos namuose. Veikli moteris ne tik įsiliejo į vietos lietuvių bendruomenę, tapo jos pirmininke, bet ir savo darbštumu užkariavo daugybės anglų širdis.

Aldonos ir jos vyro gydytojo G.Suveizdžio (51 m.) prieš dešimt metų Vulverhamptone įsigyti namai visuomet atviri draugams.

Palyginusi tuometį slaugytojos uždarbį Lietuvoje ir Anglijoje, A.Grupas neslėpė – alga skyrėsi kaip diena ir naktis. Lietuvoje Aldona uždirbdavo minimumą – apie 450 litų (130 eurų).

Pirmas jos atlyginimas Anglijoje taip pat buvo minimumas – maždaug 5 svarai (beveik 6 eurai) per valandą. Tačiau kai mažiau nei per savaitę moteris uždirbo tiek, kiek Lietuvoje per mėnesį, pasijuto lyg Aukso puodą laimėjusi.

Svečioje šalyje Aldona susipažino su tikruoju slaugytojos darbu, kokio jai neteko dirbti Lietuvoje. Slaugos namuose moteriai tenka rūpintis senyvais, neretai neįgaliais žmonėmis.

„Čia privalai ne tik suteikti pagalbą, bet ir sukurti namų aplinką. Turi atiduoti savo šilumą žmonėms, kuriuos slaugai, nes jie tave pamilsta. Iš pradžių buvo labai sunku ne tiek fiziškai, kiek psichologiškai, nes negali jiems sugrąžinti sveikatos, gali tik prailginti gyvenimo dienas. Bet jie vis tiek miršta.

Darbo pradžioje netgi apniko depresija. Po darbo grįžusi namo nuolat verkdavau svarstydama, ko vertas gyvenimas, jei jo pabaiga tokia baisi. Mane kankino egzistencinės mintys“, – apie emocingiausias darbo akimirkas kalbėjo A.Grupas.

Ir dabar kalbėdama apie darbą Aldona sunkiai rinko žodžius, vis graudinosi.

„Didžiuojuosi savo darbu, bet esu sentimentali. Neseniai po ilgokos pertraukos mūsų slaugomiesiems buvo leista pasimatyti su artimaisiais. Kai kurie senoliai net nebeatpažįsta, kas juos vadina mama, kiti jaučiasi supykę ir įsižeidę ant giminaičių, kad nelankė, nesuvokia pandemijos situacijos. Aš pati devynis mėnesius nemačiau mamos, pasikalbame tik telefonu“, – sakė Aldona.

– Kuo skiriasi požiūris į slaugytoją Lietuvoje ir Anglijoje?

– Dabar man 60 metų ir iki šiol sėkmingai dirbu. Kartą viename susitikime manęs paprašė pakalbėti. „Na, ką aš pasakysiu, juk esu tik slaugytoja?“ – numykiau.

Visi net sutriko: „Ką tu kalbi? Juk tu esi slaugytoja.“ Pagarba mano profesijos žmonėms didžiulė.

Kartą telefonu mano mama daug emocionaliai prikalbėjo. Apsiverkiau. Vadybininkė pamatė, nuramino, o po pietų pertraukos atnešė puokštę gėlių – kad praskaidrintų nuotaiką.

Pandemijos metu naujų slaugomųjų nebuvo galima priimti, tačiau vienu metu iš likusių 15 žmonių skyriuje net 11 užsikrėtė virusu. Pora iš jų mirė, trys persirgo sunkesne forma, kitiems pasisekė labiau.

Turime 105 metų močiutę, kurios testas buvo teigiamas, po kurio laiko ji susirgo plaučių uždegimu. Manėme, kad netrukus mirs, bet ji atsigavo, dabar tokia aktyvi, nori bendrauti.

Kai mane samdančiai įdarbinimo agentūrai pasakiau, kad skyriuje yra vienuolika sergančiųjų COVID-19, man buvo pasiūlyta dėl saugumo eiti dirbti į kitą vietą, bet atsisakiau. Kaip dėkingumo ženklas man buvo atsiųsta gėlių.

Kita vertus, mano atlyginimas yra 18 svarų (apie 21 eurą) per valandą. Dirbu tris dienas per savaitę po 12 valandų. Pinigai mokami už 11 valandų, pertraukos neįskaičiuojamos.

Mums darbinę dvasią dažnai pakelia patys ligoniai. Daugelis jų – šviesūs, inteligentiški, aristokratiški. Jie man pasakoja apie savo šalies kultūrą, gyvenimą, anglų mentalitetą, domisi mano šalimi. Vienas buvęs pedagogas lavino mano anglų kalbos žinias, pasakodavo linksmas istorijas.

Matant, kaip per šimto metų sulaukusios senutės reumato išsukinėtais pirštais labdarai mezga vaikiškas kepurytes, kojines ar pledus, nors gyvenimo saulėlydyje galėtų tik ilsėtis, užplūsta graudulys ir pagarba.

Negaliu leisti toms istorijoms nugrimzti į užmarštį – senolių mintis, prisilietimus, šypsenas, jaunystės prisiminimus ar komiškus nutikimus įamžinu savo knygų puslapiuose.

***

Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Savaitgalis“.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.