Ilgaamžė buvo sulaukusi ir Lietuvos valdžios dėmesio – 2018 m. 105-ojo gimtadienio proga ją sveikino Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.
E.Tumonytės gyvenimas vertas kino juostos. 2018 m. apie ją rašė dienraštis „Lietuvos rytas“. Neeilinę istoriją, kaip ji ieškojo geresnio gyvenimo Amerikoje, o atsidūrė vergovę primenančiose kavos plantacijose Brazilijoje, papasakojo moters anūkas Niltonas Alcantara Silveira.
Emilija iki 13 metų gyveno Rokiškio rajone, Guotinių kaime.
„Gyvenimas buvo paprastas ir laimingas. Žiemą su trimis broliais miegodavome drauge, kad nesušaltume. Dažnai pešdavomės, kas laikys kates, nes jos šildydavo.
Sniegas buvo be galo gražus, tačiau kartu ir be galo erzino – ypač kai pavasarį prasidėdavo atlydys. Batai tuomet visuomet būdavo purvini“, – lietuvišką žiemą prisiminė moteris.
Karštoje Brazilijoje ji visais metų laikais ant lentynos laikė seną Kalėdų atviruką, kuris primindavo Lietuvą.
Tikrovė skyrėsi nuo pažadų
Gausėjant gandų apie artėjantį karą Emilijos tėvas drauge su broliu nutarė emigruoti į Ameriką. Jie planavo ten susitaupyti pinigų ir, vaikams užaugus, grįžti atgal.
Tačiau laivu iš Hamburgo (Vokietija) palikę Europos krantus, Amerikos jie taip ir nepasiekė.
„Buvo daug pažadų. Agentai, kurie rūpindavosi tokiais emigrantais, žadėjo, kad nuvykę į Jungtines Amerikos Valstijas gausime geras algas, kad žemė įsikurti nebus brangi.
Esu įsitikinusi, kad tėtis pirko kelionę į JAV, tačiau mes gerai nemokėjome kalbos ir, išlaipinti Brazilijoje, dar keletą mėnesių manėme, kad atkeliavome į Jungtines Valstijas“, – pasakojo E.Tumonytė.
Tikrovė nuo pažadų labai skyrėsi. Brazilija buvo paskutinė šalis, 1888 metais panaikinusi vergovę.
Šalis stengėsi darbo jėgos atsivilioti iš Europos, kad sukurtų visiškai naujus savo rinkos principus.
Dirbo kaip vergijoje
Kaip ir dauguma kitų imigrantų iš Europos, Emilijos šeima buvo nusiųsta į kavos plantaciją Brazilijos pietuose.
1926-aisiais, kai jie atvyko, nebuvo praėję nė 40 metų nuo vergovės panaikinimo. Įstatymai buvo pasikeitę, tačiau plantacijų savininkų mąstymas – ne.
„Kavos laukuose darbo sąlygos buvo žiaurios. Žemės mums, žinoma, nedavė. Buvo tik sunkus darbas, beveik vergovė“, – prisiminė E.Tumonytė.
Praėjus 4 metams po atvykimo į Pietų Ameriką, sulaukusi 17 metų, Emilija ištekėjo už kariuomenėje tarnavusio brazilo, turtingo žemvaldžio sūnaus iš Brazilijos šiaurės rytų, kur su juo ir apsigyveno.
E.Tumonytės broliai ir tėvai netrukus taip pat sugebėjo ištrūkti iš darbo plantacijose, bet apsigyveno visai kitoje Brazilijos pusėje – San Paule.
