Norvegijoje, apie 60 000 gyventojų turinčiame Sapsborgo mieste, Gerda gyvena jau 11 metų. „Emigracija buvo spontaniškas sprendimas. Buvau baigusi Klaipėdos universitete pedagogiką, norėjau įsidarbinti vaikų darželyje, bet prasidėjus 2008 m. krizei darbo neradau. Tada ir sumaniau pažiūrėti, koks tas gyvenimas užsienyje – galvojau, kad išvyksiu keliems mėnesiams ir grįšiu“, – pasakojo Gerda.
Kaip ir daug lietuvių Norvegijoje, ji pradėjo nuo darbo žuvies fabrike, kur žuvis dėliodavo ir rūšiuodavo. Gerai nors, kad pagrindinis darbas buvo vadiname „sausame“ fabrike, kuriame šilta – kartais būdavo nusiunčiama padirbėti ir į „šlapią“ fabriką, kur visą laiką labai šalta.
Visgi tada, kai pagal planą turėjo grįžti namo, mergina sumanė svečioje šalyje likti ilgiau, pramokti kalbos ir pažiūrėti, kas iš to išeis.
Netrukus per feisbuką susipažino su savo būsimu gyvenimo draugu, dešimčia metų vyresniu norvegu. Pasak pašnekovės, tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Nuo tada mintį apie grįžimą namo atidėjo neribotam laikui.
Pramokusi kalbos ir metusi darbą žuvies fabrike, Gerda kurį laiką dirbo vaikų darželiuose, taip pat vertėjavo. Pasak jos, darbą Norvegijoje kitataučiui rasti nėra paprasta – dažnai, nusiuntęs gyvenimo aprašymą, atsakymo nesulauki, reikia pačiam skambinti ir siūlytis, kol kažkas tavimi susidomi.
Visgi prieš aštuonerius metus Gerda susirado darbą, kurį dirba iki šiol ir yra juo patenkinta – tapo negalią turinčio žmogaus asmenine asistente.
„Tai ne tas pats, kas seselės ar slaugytojos darbas. Kasdieniais savo poreikiais tas žmogus pasirūpina pats, tačiau reikia nuolat būti šala jo, padėti jam orientuotis laike, priminti, paskatinti, kad kažką padarytų, ir padėti jam socializuotis“, – aiškino Gerda.
Žmogus, su kuriuo ji dirba – 35 m. vyras, turintis Downo sindromą. Seniau jis gyveno su šeima, o prieš dešimtį metų, kai šalyje atsirado asmeninių asistentų pareigybė, mėgina gyventi savarankiškai, tačiau šalia visuomet būna asmeninis asistentas – jis net ir nakvoja šalia, jam skirtame kambarėlyje.
Kai nebuvo karantino, darbo dienomis Gerdos globotinis kasdien traukdavo į darbą – jis vienoje parduotuvėje dėliojo prekes, o asistentė tuo metu tiesiog stovėdavo netoliese.
„Jam reikdavo priminti, kad reikia ruoštis į darbą, paraginti, kad apsirengtų, nueitų po dušu – na, panašiai, kaip ir bendraujant su mažu vaiku. Kadangi jis sunkiai orientuojasi laike, užsidaręs duše gali užtrukti ir valandą. Na, o nedarbo dienomis traukdavome apsipirkti, į kavines, pasivaikščioti, į svečius, kad ir į barbekiu vakarėlius su draugais. Tik reikia visą laiką jam aiškinti, ką ir kur veiksime, nes nežinia ir svetimi žmonės jį baugina“, – aiškino apie savo darbo specifiką Gerda.
Tiesa, dabar, per karantiną, jos globotinis nedirba, kadangi priklauso rizikos grupei, o ir į svečius nelabai nueisi, tad kartais jis skundžiasi, kad jam nuobodu.
Pasak Gerdos, jai labai pasisekė, kad vyras, su kuriuo dirba jau aštuonerius metus, yra geraširdis, ramus – kai kurie kiti asmeninių asistentų prižiūrimi neįgalieji kartais būna agresyvūs, tad su jais dirbti daug sunkiau.
O ar vyrui nekilo netinkamų minčių, kai su juo dienas ir net naktis jo namuose pradėjo leisti simpatiška panašaus amžiaus mergina? „Ne, man ir šiuo klausimu labai pasisekė – jam tokie dalykai visai nerūpi, skirtingai, nei kai kuriems kitiems jo likimo draugams“, – atsakė Gerda.
Kol ji su globotiniu užmezgė ryšį, pradėjo suprasti visus jo poreikius ir kūno kalbą (jis kalba, bet ne viską aiškiai išsako žodžiais), praėjo nemažai laiko, bet dabar jie puikiai sutaria.
Didesnių nesusipratimų per visą tą laiką pavyko išvengti. Kartą vos pradėjusi dirbti Gerda labai išsigando, kai viename prekybos centre paprašė globotinio pasėdėti ant suoliuko, kol trumpam nueis į parduotuvę, ir atsisukusi pamatė, kad jo nebėra. Nebeišmanė, ko griebtis, bet paaiškėjo, kad jis tiesiog sumanė savarankiškai nueiti į tualetą.
„Matau, kaip jis atsiskleidžia, kaip darosi vis drąsesnis, išmoksta naujų dalykų, ir tai mane labai džiugina. Savo darbe aš jaučiuosi naudinga ir matau prasmę“, – sakė pašnekovė.
Tapo šalies čempione
Iš viso su neįgaliuoju dirba keturi asmeniniai asistentai. Praleidusi su juo dvi paras, Gerda turi visą savaitę laisvą, taigi gali užtektinai laiko skirti savo pomėgiams.
Pradžioje ji didelę laisvalaikio dalį leisdavo sporto salėje ir ruošdavosi fitneso varžyboms. Tam teikėjo didelių pastangų – ir kasdienių intensyvių treniruočių, ir griežtai reguliuojamos mitybos. „Valgydavau nedidelėmis porcijomis kas dvi valandas, pagrindinę raciono dalį sudarė vištiena ir ryžiai. Ypač sudėtinga būdavo susitikus su draugais, kai visi valgo skanumynus, o aš negaliu sau to leisti... Yra buvę ir taip, kad per draugo gimtadienį torto gabalą pasidėjau į šaldiklį ir suvalgiau jį po varžybų“, – pasakojo Gerda.
Ji iškovojo ne viena pergalę, o didžiausia jų – 2016 m. visos Norvegijos fitneso čempionato aukso medalis. Tapusi visos šalies čempione, emigrantė nusprendė, kad pakaks – panoro pagyventi laisviau.
Slidinėja iki gegužės 1 d.
Ir dabar Gerda nemažai juda, kartu su draugu stengiasi maitintis pagal sveikos mitybos principus. Pagaliau maistą gaminasi kartu, o ne atskirai, kaip tuomet, kai ruošdavosi varžyboms. Valgo daug daržovių, košių, žuvies, vengia saldumynų ir miltinių patiekalų. Tačiau savaitgaliais leidžia sau nueiti į restoraną ar piceriją ir valgyti viską, ką nori.
Kartais internetu ją susirandantiems lietuviams Gerda sudarinėja mitybos planus (tačiau planuoti mitybą moterims, besiruošiančioms fitneso varžyboms, atsisako, nes tai – didelė atsakomybė).
Abu su gyvenimo draugu gyvena aktyviai, daug slidinėja, o atšilus traukia su palapinėmis į kalnų žygius. Gerda sportuoja ir savo mieste – dabar, kadangi dėl karantino ir Norvegijoje sporto klubai uždaryti, vis traukia į mokyklos stadioną, kur susirenka nemažai norinčiųjų pajudėti.
Į Lietuvą pašnekovė nebenori grįžti ne tik dėl to, kad Norvegija stipri ekonomiškai ir yra jos draugo gimtinė, bet ir todėl, kad ją žavi svetimos šalies gamta. „Nežinau, ką per karantiną veikčiau Lietuvoje, o čia kalnuose slidinėjimo sezonas trunka iki gegužės 1 d. ir yra daug kalnų žygių trasų, gamta nuostabi, tad veiklos netrūksta“, – sakė ji.
Gali pasirodyti keista, kad moteris, nevengianti ilgų žygių pėsčiomis ir nakvynės palapinėje, kai kuriose nuotraukose avi aukštakulniais ir vilki puošniomis mini suknelėmis. Ar jai netrodo, kad tie du įvaizdžiai sunkiai suderinami tarpusavyje? „Ne, juk man, kaip ir daugeliui moterų, kartais norisi pasipuošti“, – nusišypsojo buvusi fitneso čempionė.
