Puikią tarptautinę karjerą padaręs 69 metų R.Tuminas nepasiduoda onkologinei ligai. „Kai pasiekė žinia apie ligą, supratau, kad nekovosiu. Nes vis tiek pralaimėsiu. Tik stengiuosi nepasiduoti“, – sakė septynerius metus šia liga sergantis R.Tuminas.
Prieš kelis mėnesius sveikatą pataisęs Vokietijoje, R.Tuminas visą žiemą praleido namuose Vilniuje ir sodyboje.
Jo ligą išduoda pasikeitęs balsas – gerklės vėžiu sergančiam R.Tuminui po Vokietijoje atliktų gydymo procedūrų kol kas sunkoka kalbėti.
Pasiskiepijęs nuo koronaviruso neseniai jis išvyko į Maskvą. Nuo 2007-ųjų R.Tuminas – Maskvos valstybinio akademinio J.Vachtangovo teatro meno vadovas ir režisierius. Šių metų lapkričio 13-ąją J.Vachtangovo teatrui sukaks 100 metų, tad R.Tumino laukia daugybė darbų. Nors visą pasaulį apėmusi COVID-19 pandemija, teatrai Maskvoje veikia, spektakliai rodomi.
Liga R.Tuminą užklupo netikėtai. 2014-ųjų pradžioje Maskvoje jam buvo atlikta operacija – medikai pašalino gerklės auglį.
Išgirdęs vėžio diagnozę režisierius nepuolė į paniką – atvirkščiai, sugebėjo pažvelgti į tai netgi ironiškai. „Jei būčiau išsigandęs, būčiau puolęs kovoti, o to nenorėjau.
Aš nutariau, kad kovoti nereikia. Nes visi, kas kovodavo, pralaimėdavo“, – sakė R.Tuminas. Ir jis puolė gelbėtis darbu. Ir dirba iki šiol.
Tų pačių – 2014-ųjų – vasaros pradžioje J.Vachtangovo teatras išvyko gastrolių į Izraelį.
„Izraelyje sugalvojau užeiti pasitikrinti, o ten nusprendė staigiai švitinti, – žurnalistams yra pasakojęs R.Tuminas. – Daugiau kaip mėnesį Tel Avive gyvenau kaip nakties vaiduoklis – saulėje būti man negalima, maudytis negalima.“
Išeiti į lauką jam buvo leidžiama tik naktį.
Tel Avivo ligoninėje R.Tuminas išgirdo ir džiugių naujienų: su didžiuliu pasisekimu gastrolėse po pasaulį rodomas J.Vachtangovo teatre jo režisuotas „Eugenijus Oneginas“.
Amerikoje dėl šio spektaklio kilo didžiulis ažiotažas – pagal lankomumą jis buvo antroje vietoje po garsaus Andrew Lloydo Webberio miuziklo „Operos fantomas“.
Viso to triumfo Rimas nematė – tuo metu vienoje Tel Avivo ligoninių jis vaikščiojo į spindulinio gydymo, tai yra švitinimo, procedūras. Jam teko įveikti varginantį penkių savaičių gydymo kursą – R.Tuminui buvo atliktos net 28 procedūros, paskutines jis jau sunkiai ištvėrė.
Tačiau tuo metu jis nežinojo, kad J.Vachtangovo teatras, kurį jis prikėlė iš sąstingio ir padarė pirmaujančiu teatru ne tik Maskvoje, bet ir visoje Rusijoje, dėl jo taip pat labai stengėsi.
Aktoriai suvaidino spektaklį ir visas lėšas pervedė jo gydymui Izraelyje, nes ten buvo labai brangu.
„Dėl savęs nutariau nekovoti, nes panašios kovos beprasmiškos. Žmonės išleidžia galybę pinigų, net butus praranda, bet galas – tas pats. Kovoti – ne, bet nepasiduoti – taip. Gyvenime ir šiaip nereikia kovoti, svarbiausia – nepasiduoti.
Taip ir teatre. Aš vis sakau: konfliktai, kova – kaip ir dramaturgijoje – ne tiek svarbu.
Žmogus privalo nepasiduoti. O nepasiduoti galima ir psichologiškai“, – savo poziciją į vėžio ataką yra išdėstęs R.Tuminas.
Būdamas Lietuvoje R.Tuminas profilaktiškai pasirodo Santaros klinikų gydytojams onkologams.
Bauginantis užrašas „Vėžio centras“ jo nebegąsdina, kai įeina į vidų, supranta: „Esi vienas iš daugelio.“
Ne kartą režisierius yra sakęs, kad nori grįžti namo į Lietuvą, nes milijoninė Maskva vargina, tačiau negali – vis atsiranda naujų darbų. Ten gyventi neįmanoma – įmanoma tik dirbti. Jo butas – visai šalia teatro, todėl patogios gyvenimo sąlygos – viena privilegijų.
Rusijos sostinėje R.Tuminas pastatė nemažai puikių spektaklių, už juos pelnė daugybę prestižinių apdovanojimų, o jo spektaklių gastrolių maršrutai nusidriekė po visą pasaulį.
Jo režisuotas „Eugenijus Oneginas“ buvo rodomas Londone, Paryžiuje, Amerikoje, Kanadoje, Izraelyje, Kinijoje.
„Nusišypsok mums, Viešpatie“ J.Vachtangovo teatras vaidino Niujorke, Bostone, Toronte, Didžiojoje Britanijoje, Izraelyje. Spektaklio „Edipas karalius“ premjera įvyko antikiniame Graikijos Epidauro teatre po atviru dangumi, kuriame telpa 14 tūkstančių žiūrovų.
Ne vieną spektaklį teatras buvo atvežęs ir į Lietuvą.
Su savo vėžiu R.Tuminas nesusidraugavo, tačiau nustojo jo bijoti.
„Pernelyg ilgai jis su manimi kalbasi. Užtruko mūsų dialogas – septyneri metai. Tad taip ir gyvenu – nepasiduodamas, atidėliodamas, atstumdamas ją – mirtį. Todėl dirbu“, – apibendrino nenuilstantis teatro menininkas R.Tuminas.
Šiuo metu J.Vachtangovo teatre R.Tuminas repetuoja spektaklį pagal rusų literatūros klasiko Levo Tolstojaus epą „Karas ir taika“.
Prieš porą dienų radęs laisvų minučių tarp repeticijų, kurios kasdien vyksta iki vėlumos, režisierius sutiko pabendrauti su „Lietuvos rytu“.
– L.Tolstojaus romanas-epas „Karas ir taika“ – tiesiog neaprėpiamas. Apie ką jūs kuriate savo spektaklį?
– Oi, tikrai nežinau. Nieko nežinau – nei apie ką, nei kaip. Apie „Karą ir taiką“! Kai L.Tolstojaus klausdavo, apie ką jo romanas, jis nesileisdavo į kalbas ir atsakydavo: „Tai negi dabar visą romaną perskaityti?“
Ir aš, kaip jis, nekeliu sau klausimų – apie ką ir kodėl?
– Vis dėlto kodėl ėmėtės tokio sudėtingo kūrinio?
– Nėra jame nieko sudėtingo – tik daug konjunktūros. Šeimų istorijos karo prieš Prancūzijos imperatorių Napoleoną 1805–1814 metų fone.
– Bet ir meilės linijų to karo fone nemažai.
– Na, taip. Susipynę kelių šeimų santykiai. Elementarūs rusų arba pasaulietinės literatūros pavyzdžiai.
– Neretai diskutuojama, ar iš tikrųjų vienas pagrindinių romano personažų – tvirtas, linkęs į filosofiją rusų armijos štabo atstovas kunigaikštis Andrejus Bolkonskis myli dėl jo galvą pametusią jaunutę Natašą Rostovą. Ar jums svarbi ši meilės linija? Ir apskritai ar spektaklyje bus daug meilės?
– Aš apie tai visiškai negalvoju. Jokios meilės ten (spektaklyje. – Red.) nėra.
Kas iš baimės myli. Kas iš reikalo. Kas iš kokios nors pareigos. Santykiai. Santykiai... Man svarbiau – meilė gyventi.
– Kokius aktorius pasirinkote?
– Jaunus ir kol kas nežinomus. Bet epizoduose pasirodys ir tokios J.Vachtangovo teatro žvaigždės kaip Sergejus Makoveckis.
– Žinau, kad žaizda dėl šįmet mirusio jūsų viso kūrybinio gyvenimo palydovo ir bendražygio kompozitoriaus Fausto Latėno dar neužgijusi.
Bet drįstu klausti – kaip išsiversite be jo muzikos, kuri anksčiau skambėdavo kiekviename jūsų spektaklyje?
– Vis dar girdžiu Fausto muziką. Juk jis nieko neišsinešė. Naudosiu tai, kas kadaise jau yra skambėję. Gal panaudosiu ir kokius nors jo koncertinius kūrinius.
– O kaip jūs pats gyvenate? Kokia jūsų sveikata?
– Kai L.Tolstojaus jau brandžiame amžiuje kas nors paklausdavo, kaip jis gyvena, atsakydavo: „Neblogai, tik senatvė nepraeina.“
Panašiai ir aš galėčiau atsakyti – būna visaip. Ir geriau, ir blogiau. Žinau, kad jau reikia laikytis tam tikrų gyvenimo būdo taisyklių. Neberūkau. Nebegeriu.
Nes nebegaliu, o ir nebenoriu. O čia tai liga!
– Neįtikėtina – jūs neberūkote! R.Tuminas be elegantiškos cigaretės?
– Aš jos nemečiau. Ji mane metė. (Juokiasi.)
– Pavasaris jau skamba visais garsais. Kas dabar be jūsų prižiūri sodą sodyboje?
– Nežmoniškai laukiu vasaros, kai galėsiu sugrįžti į Lietuvą, o sodą prižiūri mano mergaitės, jau išaugusios į tikras panas.
Aš turiu ir du anūkus, kuriuos anksčiau ir paauklėdavau, ir diržą nusijuosdavau. Tačiau dabar jau apsiraminau, kad jie to visą gyvenimą neprisimintų ir man atgal neduotų. (Juokiasi.)
