Iraną pamilusi ir už jo piliečio ištekėjusi lietuvė: „Netrukus supratau, kad padariau nesąmonę“

Vilniuje gyvenanti vertėja Šeida Kauzonė (23 m.) jau spėjusi daug patirti, susituokti ir išsiskirti. Tiesa, keista metus trukusi santuoka su iraniečiu jos neišgąsdino – dabar ji gyvena su draugu, kuris – taip pat pabėgėlis iš Irano.

 Šeida Irane ir su dabartiniu draugu Nima.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Šeida Irane ir su dabartiniu draugu Nima.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Rytų šalys Šeidą sudomino dar vaikystėje.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Rytų šalys Šeidą sudomino dar vaikystėje.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Nepaisant nelengvų skyrybų, Šeida vėl užmezgė santykius su pabėgėliu iš Irano.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Nepaisant nelengvų skyrybų, Šeida vėl užmezgė santykius su pabėgėliu iš Irano.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Šeida su Nima susidraugavo po to, kai jo katė įstrigo po vonia.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Šeida su Nima susidraugavo po to, kai jo katė įstrigo po vonia.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Namie pora bendrauja persiškai.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Namie pora bendrauja persiškai.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Viešnagės svajonių šalyje akimirkos.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Viešnagės svajonių šalyje akimirkos.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Viešnagės svajonių šalyje akimirkos.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Viešnagės svajonių šalyje akimirkos.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Viešnagės svajonių šalyje akimirkos.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Viešnagės svajonių šalyje akimirkos.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Viešnagės svajonių šalyje akimirkos.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Viešnagės svajonių šalyje akimirkos.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Viešnagės svajonių šalyje akimirkos.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Viešnagės svajonių šalyje akimirkos.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Viešnagės svajonių šalyje akimirkos.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Viešnagės svajonių šalyje akimirkos.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Viešnagės svajonių šalyje akimirkos.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Viešnagės svajonių šalyje akimirkos.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Viešnagės svajonių šalyje akimirkos.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Viešnagės svajonių šalyje akimirkos.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Viešnagės svajonių šalyje akimirkos.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Viešnagės svajonių šalyje akimirkos.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Viešnagės svajonių šalyje akimirkos.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Viešnagės svajonių šalyje akimirkos.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (15)

Lrytas.lt

Apr 28, 2021, 9:11 PM, atnaujinta Apr 29, 2021, 9:02 PM

Įvairios rytietiškos šalys Šeidai patiko nuo mažens, nors tada dar neskyrė jų vienos nuo kitos. Kai mama grįžo iš Egipto su lauktuvėmis, žavėjosi jos pasakojimais apie tą šalį su visur tvyrančiais prieskonių kvapais. Vis skaitydavo Rytų Šalių pasakas.

Užaugusi susivokė, kad labiausiai ją traukia Iranas, ir ne tiek dabartinė šalis su savotiška politine santvarka, kiek seniau jo teritorijoje buvusi Persija su ypatinga kultūra, zoroastrizmo religija, įdomiomis tradicijomis ir romantiška poezija.

Po mokyklos Šeida, tada dar oficialiai besivadinusi Gertrūda, įstojo į Artimųjų Rytų studijų programą Vilniaus universitete. Ten teoriškai galima rinktis arabų, turkų arba persų kalbos studijas, tačiau persų kalbos grupė vis nesusidaro.

„Studijavau arabų kalbą, bet pradėjau galvoti, kad ji – ne tai, ko aš noriu, ir reikia studijas mesti. Laimei, atsirado vienas profesorius, seniau dėstęs persų kalbą, kuris, sužinojęs, kaip mane tai domina, padovanojo vadovėlių ir mane pakonsultuodavo, pataisydavo klaidas, kai pradėjau mokytis kalbos savarankiškai“, – pasakojo mergina.

Be to, ji įsidarbino persiškame restorane, kurio savininkai buvo iš Irano. Palengva Vilniuje susirado ir daugiau pažįstamų iš ją taip dominusios šalies. Ir vis svajojo, kaip norėtų į tą svajonių šalį nukeliauti.

Vienam pažįstamam iraniečiui muzikantui, Lietuvoje rengusiam koncertą, mergina padėjo jį organizuoti, taip pat padėjo rasti ir išsinuomoti butą. Už pagalbą jis jai pasiūlė nuvykti į Iraną ir pasisvečiuoti pas jo šeimą. Gertrūda-Šeida nedvejodama sutiko ir nusipirko bilietus.

Koks buvo jos pirmasis įspūdis, pakliuvus į svajonių šalį? „Dar geresnis, negu įsivaizdavau. Vos išlipus oro uoste, mane užplūdo daugybė spalvų ir garsų, visur buvo mielas didelis šurmulys. Rodos, ir Vilnius yra didelis, ir jame visko daug, bet Teherane įvairovė žymiai didesnė“, – pasakojo mergina.

Vieną dieną praleidusi sostinėje, ji išvyko į kaimelį šiaurinėje šalies dalyje, kur gyveno savo pažįstamo šeimos namuose. Tačiau ten susidūrė su kalbos barjeru – ji buvo pramokusi bendrinės persų kalbos, o toje vietovėje visi kalbėjo specifine tarme, kurios ji beveik nesuprato. Anglų kalbos atokioje vietovėje niekas beveik nemokėjo.

Tiesa, vietiniai buvo draugiški, vis siūlėsi lietuvaitę kažkur nuvesti, aprodyti vietos įžymybes. „Tik man būtų norėjęsi tiksliai žinot, kad, tarkim, ryt iš ryto važiuojam pažiūrėti krioklių, popiet – pasivaikščioti po gretimą miestelį, o su jais dėl konkretaus laiko sutarti labai nelengva“, – pasakojo pašnekovė.

Po kurio laiko iš to kaimo ji vėl išvyko į Teheraną, kur laiko leido viena, bet nesijautė vieniša. Vis atsirasdavo žmonių, kurie jai kažką aprodydavo ir ją paglobodavo.

Šeida sakė, kad musulmoniškoje šalyje jautėsi pakankamai saugiai. Suprantama, žmonės gatvėje ją smalsiai nužiūrinėdavo, bet nieko blogo nesakydavo. Beje, ji turėjo rengtis pagal šalies normas, plaukus prisidengti skara ir vilkėti manto – tuniką primenantį drabužį ilgomis rankovėmis. Kojos taip pat turėjo būti uždengtos.

O lauke tuo metu buvo 36-37 laipsniai karščio! Bet Šeida patikino, kad greitai prisitaikė ir neperkaito – gal ilgos rankovės, jei drabužis ne sintetinis ir ne storas, net padeda lengviau ištverti saulės spiginimą.

Praleidus du mėnesius Irane, merginai teko patraukti namo. „Išvykti labai nesinorėjo, ko gero, jei ne sudėtingi su viza susiję reikalai, būčiau į viską numojusi ranka ir ten likusi“, – pasakojo Šeida.

„Gal pabandom susituokti?“

Grįžusi namo, ji vis galvojo, kaip vėl išvykti į Iraną, ir vis kažkas sukliudydavo. Iš noro sugrįžti į svajonių šalį susituokė su iraniečiu, tačiau ir tai nepadėjo.

Su savo būsimu vyru susipažino, sulaukusi kvietimo dalyvauti Varšuvoje Irano ambasados organizuojamame renginyje, skirtame revoliucijos paminėjimui.

„Ten nuvykusi susipažinau su iraniečiu, prašiusio prieglobsčio Lenkijoje. Vilniuje jau dirbau su prieglobsčio prašytojais, tad man buvo įdomu su juo pasišnekėti apie tai, kaip jam sekasi tvarkyti reikalus. O sekėsi prastai. Tada tiesiog pajuokavome, kad mums vertėtų susituokti – juk jam reikėjo ES pilietybės, o man – iranietiško paso, kad galėčiau lengvai į jį keliauti“, – pasakojo Šeida.

Kai po renginio grįžo į Lietuvą, su tuo vaikinuku toliau susirašinėjo. Vėliau kelis sykius nuvyko pas jį į svečius (jis su savo turimais dokumentais į Lietuvą atvykti negalėjo) ir tapo pora.

„Jis atrodė šaunus, geras vaikinas, ir kažkaip nusprendėme pabandyti susituokti... Tai nebuvo fiktyvi santuoka, nors didžiulės meilės irgi nebuvo. Atrodė, kad tikrai mums gali pasisekti tapti šeima, tad kodėl nepažiūrėjus, kas iš to išeis? Planavome, susitvarkę dokumentus, kartu gyventi Lietuvoje. Jis atrodė rūpestingas vyras, nusivežė mane į Veličkos druskų kasyklas, kai prasitariau, jog norėčiau jose apsilankyti. Ten ir pasipiršo“, – pasakojo lietuvė.

Padėtis blogėja

2019 m. vasarą jiedu Varšuvoje susituokė. Pagal pradinį planą, netrukus turėjo Lietuvoje prašyti leidimo vyrui gyventi šeimos susijungimo pagrindu. Tačiau kaip tik tuo metu pasikeitė su tuo susiję įstatymai, ir viskas pasirodė labai sudėtinga.

Kad vyras galėtų atvykti į Lietuvą, vis reikėjo kažkokių papildomų dokumentų, o juos gauti iš Irano buvo nelengva – juk jis buvo pabėgėlis, nutraukęs su savo šalimi ryšius.

O kodėl jis bėgo iš šalies? „Na, jis teigė, kad taip padarė dėl to, kad priėmė krikščionybę. Krikščionybė Irane yra toleruojama, bet jei į ją pereina musulmonas, jam gresia griežta bausmė. Dauguma pabėgėlių ir nurodo būtent šią priežastį, kodėl pasitraukė iš šalies, o ją patikrinti labai sunku. Aš savo vyro nemačiau meldžiantis nei musulmoniškai, nei krikščioniškai“, – prisipažino Šeida.

Ji kiekvieną savaitgalį po darbo vykdavo į Varšuvą pas vyrą, ten praleisdavo dvi dienas ir pirmadienio rytą grįždavo tiesiai į darbą. Taip pat su sutuoktiniu praleido atstogas. O būdama Vilniuje, vis lankėsi įvairiose institucijose, su ambasados darbuotojais ir migracijos pareigūnais vis konsultavosi, kaip išrūpinti sutuoktiniui leidimą legaliai gyventi Lietuvoje, ir vis atsimušdavo į sieną.

Dėl to, kad reikalai nejudėjo į priekį, ir santykiuose su vyru atsirado įtampos.

Konfliktas dėl jo praeities

Kadangi sutuoktinio į Lietuvą atsivežti vis nepavyko, prieš pat karantiną Šeida sugalvojo mesti darbą ir vykti pas jį kartu gyventi Lenkijoje. „Tačiau, laimei, prasidėjęs karantinas mane pristabdė. Jau buvau parašiusi prašymą, kad išeinu iš darbo, tačiau dar galėjau į jį sugrįžti. O netrukus jau pradėjau galvoti apie skyrybas“, – pasakojo mergina.

Konfliktas šeimoje kilo po to, kai tvarkant dokumentus jai prireikė pažymos dėl vyro teistumo.

„Žinojau, kad jis laikomas teistu – atvykę į Lenkiją pabėgėliai paprastai turi netikrus dokumentus, sieną kerta nelegaliai ir už tai du mėnesius praleidžia kalėjime. Tačiau jo pažymoje buvo įtartinai daug teksto. Pradėjau jį verstis su „Google translate“ programa ir perskaičiau, kad jis buvo teistas už daugiau dalykų, net ir už vaikų pornografijos laikymą. Kai jo apie tai paklausiau, sakė, kad visa tai – sąmokslas, kad Lenkijos pareigūnai jam visa tai „prikabino“ be jokio pagrindo, bet aš jau nebežinojau, ar juo tikėti... Štai tada ir pagalvojau, kad su juo susituokdama padariau nesąmonę“, – prisipažino mergina.

Be to, vyras pradėjo ją kaltinti dėl to, kad ji visai nesistengia jam gauti dokumentų, kurie leistų gyventi Lietuvoje, nors ji tikrai darė, ką galėjo, tad girdėti kaltinimus buvo skaudu.

Dovana vestuvių metinių proga

Vyras skirtis nenorėjo. Maža to, Šeidai pradėjo skambinti įvairūs vos pažįstami jo tautiečiai, kurie ją taip pat ragino susiprotėti ir nesiskirti. „Irane šitaip tvarkyti reikalus, padedant vyresniems žmonėms, lyg ir įprasta, bet aš jaučiausi labai nejaukiai, turėdama dėl savo santykių aiškintis svetimiems žmonėms“, – sakė pašnekovė.

Visgi galiausiai pirmųjų santuokos metinių proga ji iš vyro sulaukė pdf dokumento su parašu, kurio ir reikėjo skyryboms.

Beje, tvarkydamasi skyrybų dokumentus ji pagaliau oficialiai pasikeitė savo vardą, taip pat pasiėmė mamos mergautinę pavardę. Iraniečiams ji Šeida prisistatydavo ir seniau, nes Gertrūdos vardas jiems rodėsi per sudėtingas.

O naują vardą pasirinko, tiesiog pirštu bedusi į populiaraus persų poeto Hafezo knygą. Kartais rytiečiai taip daro, norėdami rasti atsakymą į jiems ramybės neduodantį klausimą. Pataikė į žodį „Šeida“, kurio reikšmė „išprotėjęs iš ilgesio mylimajam (ar Dievui – galima versti ir vienaip, ir kitaip).“ Be to, šalyje yra ir toks vardas, tad abejonių dėl pasirinkimo nekilo.

Kadangi vardą rašyti nusprendė lietuviškomis raidėmis, tai ir sunkumų jį įteisinant nebuvo, tereikėjo susimokėti 12 Eur.

Jaučia vidinį konfliktą

Praėjusių metų liepą išsiskyrusi Šeida vieniša ilgai neužsibuvo. Netrukus susidraugavo su Nima, taip pat iraniečiu prieglobsčio prašytoju, tik šįkart įsikūrusiu Lietuvoje. Jį, kaip ir daugelį Lietuvoje gyvenančių iraniečių, pažinojo dar tuomet, kai buvo susituokusi. Kai skyrėsi, jam pasiguosdavo, pasipasakodavo, kaip sekasi.

Visgi iš draugiškų į romantiškus jų santykiai perėjo ne dėl Šeidos išgyvenimų dėl skyrybų, o dėl Nimu katės.

„Draugauti pradėjome po to, kai jo katė užstrigo po vonia. Jis paprašė pagalbos, kad angliškai paaiškinčiau prieglaudos darbuotojams, kas nutiko, nes pats to angliškai išaiškinti nemokėjo“, – atsiminė Šeida.

Dabar porelė gyvena kartu, gerai sutaria. Tik apie vestuves negalvoja – pašnekovei su kaupu užteko ankstesnės patirties.

„Kartais jaučiu vidinį konfilktą dėl to, kad jis – iš Irano, į kurį aš taip noriu nuvykti, bet niekaip negalėsiu kartu su juo ten nukeliauti, nes jis savo šalyje – nepagedaujamas. Na, bet kol negaliu ten nuvykti, iraniečiais save apsupau Lietuvoje – su jais ir dirbu, ir leidžiu laisvalaikį. Su draugu namie žiūrime iranietiškus filmus ir klausomės muzikos“, – sakė mergina.

Pabėgėliai – geri žmonės

Nimu dirba autoservise, o Šeida yra Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ pabėgėliams skirtos programos vertėja-koordinatorė. Ji kitataučiams vertėjauja ir padeda tvarkyti įvairius reikalus (tarkim, atsidaryti banko sąskaitą, susitvarkyti dokumentus).

Dirba su pabėgėliais iš Irano, taip pat iš Tadžikijos ir Afganistano. Šie taip pat bendrauja persų kalba, nors Tadžikijoje ji vadinama kitaip ir rašoma kirilica.

Artimųjų Rytų studijas universitete po ilgų dvejonių Šeida metė, užtat nuotoliniu būdu lanko persų kalbos ir literatūros kursus viename Irano institute, ten skaito persų bei sufijų poeziją, kuri ją labai žavi.

O ką moteris pasakytų tiems tautiečiams, kurie nusiteikę prieš pabėgėlius ir bijosi jų keliamos terorizmo grėsmės arba to, kad jie užims lietuvių darbo vietas? „Man rodos, jų bijoti tikrai nereikia. Migracijos pareigūnai labai rimtai aiškinasi, ar jie nekelia grėsmės, ir įtartinų asmenų į šalį neįleidžia. O dėl darbo vietų – tie žmonės mielai imasi darbų, kurių lietuviai nenori – tampa valytojais, restoranų pagalbiniais darbuotojais ir panašiai. Ir labai džiaugiasi galimybe dirbti. Tuo tarpu kai kurie kiti čia imasi savo verslo ir sukuria darbo vietų lietuviams, ir tai taip pat džiugu“, – sakė Šeida.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.