Indrei buvo vos dvidešimt, kai vieną 2011-ųjų rugpjūčio rytą pamatė, kad patino paakiai, veidas, rankos.
Gerti šviežias sultis mėgusi Indrė manė, kad tikriausiai jų padaugino prieš eidama miegoti. Vakare trakiškei jau buvo viskas gerai, bet kitą rytą tinimas vėl atsirado. Vadinasi, sultys nebuvo blogos savijautos kaltininkės.
Iki tol didelių bėdų dėl sveikatos neturėjusi mergina suprato, kad kažkas negerai, ir kreipėsi į šeimos gydytoją.
Kadangi tinimas atsirado praėjus savaitei po grįžimo iš Egipto, gydytoja patarė Indrei kreiptis į infekcinių ligų specialistą.
Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad nėra jokios užkrečiamosios ligos, todėl Indrei buvo išrašytas siuntimas į Vilniaus universiteto ligoninę Santaros klinikas.
Ši gydymo įstaiga kurį laiką tapo antraisiais Indrės namais.
„Rugpjūtį atvykau į šią ligoninę, o išvažiavau namo tik gruodį“, – prisimena I.Simonovienė.
Tiek ilgai truko, kol buvo ieškoma priežasties, kodėl streikuoja Indrės inkstai. Nefrologijos skyriuje buvo atlikta biopsija, išbandyti įvairūs gydymo būdai, išoperuota angina, bet per penkis mėnesius inkstai dar labiau sunyko.
Kol medikai nepradėjo taikyti dializių, Indrė sunkiai kėlėsi iš lovos.
Liūdnos mintys nedavė ramybės, kai viena gydytoja prasitarė, kad nežino, kas geriau – inkstų liga ar vėžys, nes pastarąjį galima išgydyti.
Kadangi inkstų nepakankamumas neišgydomas jokiais vaistais, vienintelė viltis pasveikti – persodinti donoro inkstą.
Įrašydami Indrę į transplantacijos laukiančiųjų sąrašą medikai įspėjo, kad tai – loterija, kurioje ne visiems pavyksta ištraukti laimingą bilietą.
Iš ligoninės grįžusi namo Trakuose gyvenanti Indrė triskart per savaitę vykdavo į dializės procedūras Vilniuje – viena jų trukdavo apie keturias valandas.
Toks gydymas vargino, bet moters savijauta pagerėjo. Ją varžė tik fistulė rankoje ir tai, kad turi laikytis griežtos dienotvarkės, o labiausiai kamavo troškulys, nes medikai patarė riboti skysčių vartojimą.
Mat sutrikus inkstų veiklai jos organizme susikaupdavo net iki dešimties litrų skysčių. Tik dializės procedūros padėdavo Indrei išvengti viso kūno tinimo.
Moteris žinojo, kad Lietuvoje pacientai donoro inksto vidutiniškai laukia apie dvejus metus. Indrei dializuotis reikėjo tik penkis mėnesius. Kartą naktį ji sulaukė telefono skambučio ir kvietimo vykti į Kauną, nes atsirado donoras.
Be Indrės, tokio skambučio sulaukė dar penki ligoniai, bet pagal visus rodiklius donoro inkstas jai tiko geriausiai.
2012-ųjų birželį Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikose Indrei buvo sėkmingai atlikta transplantacija.
Po operacijos praėjus vos kelioms paroms ji pasijuto kur kas geriau. Nors sveikimą apsunkino įsimetęs plaučių uždegimas, Indrė jau po trijų savaičių grįžo namo.
Padovanotas inkstas išgelbėjo Indrę nuo neišgydomos ligos, todėl ji labiausiai dėkinga donoro artimiesiems, kurie suprato, kad paaukoti organai gali padėti pasveikti sunkiai sergantiems ligoniams.
„Donoro organų aukojimas – gera žinia laukiantiems transplantacijos, tačiau mirusiojo artimiesiems tai reiškia skaudžią netektį, – sakė I.Simonovienė. – Negaliu būti egoistė ir džiaugtis, kad man pasisekė, privalau padėti ir kitiems, nes kuo daugiau žmonių domėsis donoryste, tuo visiems bus lengviau.“
Indrė pastebėjo, jog jaunesni žmonės labiau pritaria donorystės idėjai, o vyresni mano, kad miręs žmogus turi būti palaidotas su visais organais. Yra ir tokių, kurie nenori pasirašyti Donoro kortelės, nes mano, kad nelaimės atveju gydytojai jų negelbės.
Jauna moteris ne kartą sulaukė ir klausimo, ar atlikus transplantaciją įmanoma planuoti šeimą. I.Simonovienė gali pasidalinti savo laiminga patirtimi.
Buvo neramu, kaip veiks prigijęs inkstas, tačiau pamažu Indrė grįžo į kasdienybę. Viešbučių administravimo ir restoranų verslą studijavusi Trakiškė dėl ligos metams buvo atidėjusi mokslus, o po inksto transplantacijos vėl galėjo tęsti studijas.
Nors nuolat gėrė vaistus, kurie padeda išvengti organizmo atmetimo reakcijos, ji vis dažniau pamiršdavo savo ligą.
Vieną dieną moteris sužinojo, kad laukiasi. „Matau dvi plakančias širdeles“, – tokie gydytojos žodžiai Indrę ir nudžiugino, ir išgąsdino, nes lauktis dvynių yra kur kas didesnė rizika.
Net sveikos moterys sunkiau išnešioja dvynukus, o Indrė turi persodintą inkstą, todėl nerimavo ne tik dėl savo sveikatos, bet ir dėl vienu metu užsimezgusių dviejų gyvybių.
Šeimos pagausėjimas buvo planuotas iš anksto, nes dėl to reikėjo keisti vaistus, bet mintis apie dvynius buvo didelis šokas ir trakiškės sutuoktiniui Artūrui Simonovui. Vyras negalėjo įsivaizduoti, kaip vienu metu reikės auginti du vaikus.
Bet svarbiausia buvo, kad laukdamasi dvynių moteris jautėsi gerai, nors per visą nėštumą priaugo beveik keturiasdešimt kilogramų.
Trisdešimt penktąją nėštumo savaitę atlikus cezario pjūvį gimė sūnūs Neimantas ir Melanas. Vienas jų svėrė 2 kilogramus 264 gramus, o kitas – 2 kilogramus 456 gramus. Birželį jiems sukaks treji metai.
Auginti vaikus Indrei padėjo ne tik sutuoktinis, bet ir jos mama. Moteris per tą laiką įgijo ne vieną diplomą – baigė ne tik vizažistės, bet ir kirpėjos mokslus. O neseniai išsipildė dar viena svajonė – Indrė įkūrė grožio saloną.
„Stengiuosi gyventi visa jėga, nes turiu tik vieną gyvenimą, noriu viską išbandyti“, – sakė dvynių mama.
Tačiau sunkiausias gyvenimo etapas jai buvo ne gimdymas, o donoro inksto persodinimo operacija. Tiems žmonės, kurie nerimauja laukdami inksto persodinimo operacijos ir baiminasi, kad svetimas organas gali neprigyti, Indrė patarė labiau pasitikėti medikais.
„Patyriau, kad taikant dializę neįmanoma ilgai ištempti, nes tokios procedūros vargina tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Po inksto persodinimo gali pasitaikyti įvairių komplikacijų, bet tai suteikia viltį pasveikti“, – moteris priminė, jog iki šiol gyva tik todėl, kad vis daugiau žmonių Lietuvoje pritaria donorystės idėjai.
