Po garsaus vyro neištikimybės sekusios baisios nelaimės leido atrasti tikrąją meilę

„Kaip puoselėjame meilę, pagarbą, susidomėjimą vienas kitu? Nuolat kviečiame vienas kitą į pasimatymus ir miegoti neiname susipykę“, – apie trylika metų trunkančią santuoką su pastoriumi Mindaugu Pikūnu (46 m.) kalbėjo keturių vaikų mama, šeimos centro „Kartu saldu“ įkūrėja Kristina Pikūnė (49 m.).

 Pastaruosius ketverius metus Kristina su Mindaugu ir vaikais gyvena Biržuose.<br> D.Čečienės nuotr. 
 Pastaruosius ketverius metus Kristina su Mindaugu ir vaikais gyvena Biržuose.<br> D.Čečienės nuotr. 
 Pastaruosius ketverius metus Kristina su Mindaugu ir vaikais gyvena Biržuose.<br> D.Čečienės nuotr. 
 Pastaruosius ketverius metus Kristina su Mindaugu ir vaikais gyvena Biržuose.<br> D.Čečienės nuotr. 
 Pastaruosius ketverius metus Kristina su Mindaugu ir vaikais gyvena Biržuose.<br> D.Čečienės nuotr. 
 Pastaruosius ketverius metus Kristina su Mindaugu ir vaikais gyvena Biržuose.<br> D.Čečienės nuotr. 
 Pastaruosius ketverius metus Kristina su Mindaugu ir vaikais gyvena Biržuose.<br> D.Čečienės nuotr. 
 Pastaruosius ketverius metus Kristina su Mindaugu ir vaikais gyvena Biržuose.<br> D.Čečienės nuotr. 
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

May 14, 2021, 6:53 PM, atnaujinta May 15, 2021, 3:04 PM

Kristina savo profesinę karjerą pradėjo kaip televizijos žinių reporterė, vėliau jėgas išbandė kaip laidų vedėja, pramoginių laidų prodiuserė, viešųjų ryšių įmonės vadovė. Bet jau daugiau kaip dešimtmetį K.Pikūnė veda pozityvios tėvystės įgūdžių seminarus, asmenines konsultacijas santykių klausimais.

Su vyru Mindaugu radijo stotyje XFM ji veda kassavaitinę laidą „Kartu saldu“ apie tėvų ir vaikų, sutuoktinių santykius, šeimose kylančias bėdas, susitaikymą, atleidimą.

Kalbėdama su žmonėmis apie jų problemas K.Pikūnė pirmiausia vadovaujasi savo patirtimi, kurią tam tikruose gyvenimo etapuose ženklino skausmingi išbandymai.

Pastarąjį kartą Kristiną kalbinau tada, kai ji dar gyveno santuokoje su savo pirmuoju vyru TV3 žinių vedėju Mariumi Veseliu (45 m.), augino mažas dukras Gabrielę ir Patriciją. Pokalbis sukosi apie šeimą, motinystę, abu gimdymus, sklandžiai praėjusius namuose.

Nors anuomet nuotraukose Veseliai ir jų vaikai šypsojosi, po kiek laiko Kristinos gyvenime nusidriekė duobėtas, vingiuotas kelio ruožas – vyro neištikimybė, skyrybos, tėvo mirtis ir avarija, kurios metu sunkią galvos traumą patyrė tuo metu septynmetė duktė Gabrielė.

Gyvenimo uraganų supurtyta moteris ne tik stojiškai atlaikė išbandymus, bet ir po kiek laiko vėl atrado meilę ir saugumą su bendraminčiu vyru, ėmėsi naujų iššūkių, susilaukė dar dviejų vaikų – Lėjos (11 m.) ir Timotiejaus (10 m.). Jie irgi gimė namuose, vandenyje, prižiūrint pribuvėjai.

Pastaruosius ketverius metus Kristina su Mindaugu ir vaikais gyvena Biržuose.

„Tokį sprendimą priėmėme vos ne per dieną. Buvo rugpjūčio pabaiga, pagrandukas Timotiejus rudenį turėjo eiti į pirmą klasę, o Mindaugas jau kurį laką dirbo Rygoje, Septintos dienos adventistų bažnyčios administracijoje.

Kelionė iš Vilniaus į Rygą ir atgal netrumpa, kasdien į namus neprivažinėsi. Tada pagalvojome, jog reikėtų atstumą sutrumpinti, kad galėtume visi matytis kiekvieną dieną.

Mindaugo tėvai netoli Biržų turi sodybą. Kartą tą lemtingą vasarą aš, kaip mėgdavau vaikystėje, kritau aukštielninka į aukštą žolę ir užsižiūrėjau į dangų. Tada išgirdau vidinį balsą – koks skirtumas, kur dangus virš tavęs – Vilniuje, Rygoje ar kaime? Svarbiausia, kad su tavimi būtų mylimi žmonės.

Kokia likimo ironija – baigusi mokyklą iš Telšių į Vilnių atlėkusi maniau, kad esu didelių miestų žmogus.

Kraustymosi sudėtingumų nepajutome. Kadangi Vilniuje su šeima nuomojomės namą, išvykdami pasiėmėme tik savo daiktus. Biržuose irgi išsinuomojome būstą“, – pasakojo greitų sprendimų nebijanti K.Pikūnė.

– Ar nepasitvirtino nuostata, kad mažuose miesteliuose nėra ką veikti, žmonės konservatyvūs, apkalbos neišvengiamos?

– Sunkiausia buvo įsilieti į nepažįstamą bendruomenę, bet dabar jau turime nuostabių draugų. Baimė, kad kultūros čia nebus, irgi nepasitvirtino.

Net vaikai pastebėjo, kad mes dažniau iš Biržų aplankydavome koncertus ir spektaklius Vilniuje, kol nebuvo pandemijos, nei gyvendami sostinėje.

Turime jau tradicine tapusią mokesčių dieną. Susėdę kalbamės, kiek mokesčių turime sumokėti, nusprendžiame, kiek ir kam paaukosime, – visi iš savo pinigų (vaikai – iš savo santaupų) dešimtąją dalį skiriame šeimos pramogoms.

Biržuose atradome nuostabią Radvilų kultūrą, pilį, kurioje įrengta biblioteka. Mieste vyksta įvairūs festivaliai. Ir iki Rygos – tik koks šimtas kilometrų.

Žinoma, iš pradžių keistai veikė ramybės ir tuštumos jausmas. Niekur nereikia skubėti, neerzina automobilių spūstys, viskas ranka pasiekiama. Tolimiausias atstumas iki žirgyno – važiuoti reikia šešias minutes.

Atvykusi į Biržus žinojau, kad ir toliau norėsiu vesti pozityvios tėvystės įgūdžių seminarus, apėjau visas įstaigas, organizacijas. Greitai atsirado norinčiųjų pasiklausyti mano mokymų.

Vilniuje su šeima mėgome kavinėse išgerti kavos, pavakarieniauti, o mažame mieste tokios tradicijos žmonės neturi. Pamenu, po vieno grupės susitikimo pasiūliau moterims nueiti į kavinę kavos išgerti, dar pasikalbėti. Viena nuoširdžiai manęs paklausė: „O jums namuose kava baigėsi?“

Tačiau pastebėjau, kad per tuos beveik ketverius metus ir čia įnešiau naujų vėjų. Tėvystės įgūdžių grupėse dažnai kalbu, kad sutuoktiniai turėtų išeiti iš namų, pakviesti vienas kitą ir vaikus į pasimatymą. Netrukus pastebėjau, kad mums su vaikais po pamokų ledus valgant į kavinukę užsuka dar koks tėtis ar mama su atžalomis, buvę mano paskaitose.

Iš pradžių vietos žmonės su nuostaba žiūrėdavo, kai su vyru arba po vieną kavinėje prie kavos puodelio įsitaisydavome su kompiuteriu. Tikriausiai atrodydavome lyg benamiai. Bet žmonės ir prie to priprato.

– Gyvenime veikėte daug ką, kol atradote misiją kalbėti apie šeimos vertybes, porų savitarpio santykius.

– Anksčiau klausdavau: Dieve, kodėl taip sunkiai viskas turėjo būti arba kodėl visko tiek daug vienu metu užgriuvo? Dabar manau, kad nebūčiau atgimusi, jei nebūčiau visiškai sudegusi.

Ta metamorfozė yra lyg drugelio gimimas, jis neateina per dieną ar tada, kai sugalvoji. Yra kelias, kartais duobėtas ir sunkus.

Turi išbūti kirmėle lėliukėje tam tikrą laiką ir per vargus, sunkumus pats iš jos išlįsti. Kažkur skaičiau, kad kartą žmogus stebėjo drugelio atsiradimą, o ten viskas vyksta lėtai, todėl nutarė pagreitinti procesą, prapjauti lėliukę, kad drugelis lengviau išsinertų.

Bet drugelis neišgyveno. Negali pagreitinti reikšmingų dalykų.

– Pirmoji didžiulė sniego lavina į jus trenkėsi sužinojus apie pirmojo vyro neištikimybę ir jo sprendimą palikti šeimą. Kaip vadavotės iš tos situacijos?

– Jaučiausi taip, kaip turbūt kiekviena tai patyrusi moteris. Man skaudėjo, kaltinau save, kad buvau kvaila, kad netinkamai pasirinkau.

Dar buvo siaubinga gėda, kankino kaltės jausmas. Palikta, kažko nepadariusi dėl šeimos, vyro. Tokioje situacijoje jausmai drasko iš vidaus.

Džiaugiuosi, kad įsiklausiau į vyresnių moterų patarimus neužsidaryti ir neapsimesti, kad viskas gerai. O juk mūsų karta buvo auginama, kad negalima suklysti, nes kitaip patirsi gėdą.

Tokioje situacijoje neretai artimieji dar įpila žibalo į ugnį, esą reikėjo pakentėti, nusileisti, gyventi dėl vaikų.

Vienareikšmiškai – reikia sau leisti liūdėti. Bet nepamiršti, kad laikas negydo, jis tik viską užneša dulkėmis. Gydo atleidimas sau, kitam, požiūrio pakeitimas.

***

Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Savaitgalis“.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
Gyvai: LB komentarai apie ekonomikos raidą ir naujausias prognozes