Pastoriaus žmona meilės kalbą išmoko tik išlipusi iš gyvenimo duobės

„Kaip puoselėjame meilę, pagarbą, susidomėjimą vienas kitu? Nuolat kviečiame vienas kitą į pasimatymus ir miegoti neiname susipykę“, – apie trylika metų trunkančią santuoką su pastoriumi Mindaugu Pikūnu (46 m.) kalbėjo keturių vaikų mama, šeimos centro „Kartu saldu“ įkūrėja Kristina Pikūnė (49 m.).

Kristina visus keturis savo vaikus – Gabrielę, Patriciją, Lėją ir Timotiejų gimdė namuose, vandenyje padedant pribuvėjai.<br>D.Čečienės nuotr.
Kristina visus keturis savo vaikus – Gabrielę, Patriciją, Lėją ir Timotiejų gimdė namuose, vandenyje padedant pribuvėjai.<br>D.Čečienės nuotr.
Kristina visus keturis savo vaikus – Gabrielę, Patriciją, Lėją ir Timotiejų gimdė namuose, vandenyje padedant pribuvėjai.<br>D.Čečienės nuotr.
Kristina visus keturis savo vaikus – Gabrielę, Patriciją, Lėją ir Timotiejų gimdė namuose, vandenyje padedant pribuvėjai.<br>D.Čečienės nuotr.
Kristina visus keturis savo vaikus – Gabrielę, Patriciją, Lėją ir Timotiejų gimdė namuose, vandenyje padedant pribuvėjai.<br>D.Čečienės nuotr.
Kristina visus keturis savo vaikus – Gabrielę, Patriciją, Lėją ir Timotiejų gimdė namuose, vandenyje padedant pribuvėjai.<br>D.Čečienės nuotr.
Kristina visus keturis savo vaikus – Gabrielę, Patriciją, Lėją ir Timotiejų gimdė namuose, vandenyje padedant pribuvėjai.<br>D.Čečienės nuotr.
Kristina visus keturis savo vaikus – Gabrielę, Patriciją, Lėją ir Timotiejų gimdė namuose, vandenyje padedant pribuvėjai.<br>D.Čečienės nuotr.
Kristinos ir Mindaugo šeimoje žodis „myliu“ tariamas kasdien, ir ne po kartą.<br>D.Čečienės nuotr.
Kristinos ir Mindaugo šeimoje žodis „myliu“ tariamas kasdien, ir ne po kartą.<br>D.Čečienės nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

May 16, 2021, 9:24 PM, atnaujinta May 16, 2021, 9:24 PM

Kristina savo profesinę karjerą pradėjo kaip televizijos žinių reporterė, vėliau jėgas išbandė kaip laidų vedėja, pramoginių laidų prodiuserė, viešųjų ryšių įmonės vadovė. Bet jau daugiau kaip dešimtmetį K.Pikūnė veda pozityvios tėvystės įgūdžių seminarus, asmenines konsultacijas santykių klausimais.

Su vyru Mindaugu radijo stotyje XFM ji veda kassavaitinę laidą „Kartu saldu“ apie tėvų ir vaikų, sutuoktinių santykius, šeimose kylančias bėdas, susitaikymą, atleidimą.

Kalbėdama su žmonėmis apie jų problemas K.Pikūnė pirmiausia vadovaujasi savo patirtimi, kurią tam tikruose gyvenimo etapuose ženklino skausmingi išbandymai.

Pastarąjį kartą Kristiną kalbinau tada, kai ji dar gyveno santuokoje su savo pirmuoju vyru TV3 žinių vedėju Mariumi Veseliu (45 m.), augino mažas dukras Gabrielę ir Patriciją. Pokalbis sukosi apie šeimą, motinystę, abu gimdymus, sklandžiai praėjusius namuose.

Nors anuomet nuotraukose Veseliai ir jų vaikai šypsojosi, po kiek laiko Kristinos gyvenime nusidriekė duobėtas, vingiuotas kelio ruožas – vyro neištikimybė, skyrybos, tėvo mirtis ir avarija, kurios metu sunkią galvos traumą patyrė tuo metu septynmetė duktė Gabrielė.

Gyvenimo uraganų supurtyta moteris ne tik stojiškai atlaikė išbandymus, bet ir po kiek laiko vėl atrado meilę ir saugumą su bendraminčiu vyru, ėmėsi naujų iššūkių, susilaukė dar dviejų vaikų – Lėjos (11 m.) ir Timotiejaus (10 m.). Jie irgi gimė namuose, vandenyje, prižiūrint pribuvėjai.

Pastaruosius ketverius metus Kristina su Mindaugu ir vaikais gyvena Biržuose.

„Tokį sprendimą priėmėme vos ne per dieną. Buvo rugpjūčio pabaiga, pagrandukas Timotiejus rudenį turėjo eiti į pirmą klasę, o Mindaugas jau kurį laką dirbo Rygoje, Septintos dienos adventistų bažnyčios administracijoje.

Kelionė iš Vilniaus į Rygą ir atgal netrumpa, kasdien į namus neprivažinėsi. Tada pagalvojome, jog reikėtų atstumą sutrumpinti, kad galėtume visi matytis kiekvieną dieną.

Mindaugo tėvai netoli Biržų turi sodybą. Kartą tą lemtingą vasarą aš, kaip mėgdavau vaikystėje, kritau aukštielninka į aukštą žolę ir užsižiūrėjau į dangų. Tada išgirdau vidinį balsą – koks skirtumas, kur dangus virš tavęs – Vilniuje, Rygoje ar kaime? Svarbiausia, kad su tavimi būtų mylimi žmonės.

Kokia likimo ironija – baigusi mokyklą iš Telšių į Vilnių atlėkusi maniau, kad esu didelių miestų žmogus.

Kraustymosi sudėtingumų nepajutome. Kadangi Vilniuje su šeima nuomojomės namą, išvykdami pasiėmėme tik savo daiktus. Biržuose irgi išsinuomojome būstą“, – pasakojo greitų sprendimų nebijanti K.Pikūnė.

– Ar nepasitvirtino nuostata, kad mažuose miesteliuose nėra ką veikti, žmonės konservatyvūs, apkalbos neišvengiamos?

– Sunkiausia buvo įsilieti į nepažįstamą bendruomenę, bet dabar jau turime nuostabių draugų. Baimė, kad kultūros čia nebus, irgi nepasitvirtino.

Net vaikai pastebėjo, kad mes dažniau iš Biržų aplankydavome koncertus ir spektaklius Vilniuje, kol nebuvo pandemijos, nei gyvendami sostinėje.

Turime jau tradicine tapusią mokesčių dieną. Susėdę kalbamės, kiek mokesčių turime sumokėti, nusprendžiame, kiek ir kam paaukosime, – visi iš savo pinigų (vaikai – iš savo santaupų) dešimtąją dalį skiriame šeimos pramogoms.

Biržuose atradome nuostabią Radvilų kultūrą, pilį, kurioje įrengta biblioteka. Mieste vyksta įvairūs festivaliai. Ir iki Rygos – tik koks šimtas kilometrų.

Žinoma, iš pradžių keistai veikė ramybės ir tuštumos jausmas. Niekur nereikia skubėti, neerzina automobilių spūstys, viskas ranka pasiekiama. Tolimiausias atstumas iki žirgyno – važiuoti reikia šešias minutes.

Atvykusi į Biržus žinojau, kad ir toliau norėsiu vesti pozityvios tėvystės įgūdžių seminarus, apėjau visas įstaigas, organizacijas. Greitai atsirado norinčiųjų pasiklausyti mano mokymų.

Vilniuje su šeima mėgome kavinėse išgerti kavos, pavakarieniauti, o mažame mieste tokios tradicijos žmonės neturi. Pamenu, po vieno grupės susitikimo pasiūliau moterims nueiti į kavinę kavos išgerti, dar pasikalbėti. Viena nuoširdžiai manęs paklausė: „O jums namuose kava baigėsi?“

Tačiau pastebėjau, kad per tuos beveik ketverius metus ir čia įnešiau naujų vėjų. Tėvystės įgūdžių grupėse dažnai kalbu, kad sutuoktiniai turėtų išeiti iš namų, pakviesti vienas kitą ir vaikus į pasimatymą. Netrukus pastebėjau, kad mums su vaikais po pamokų ledus valgant į kavinukę užsuka dar koks tėtis ar mama su atžalomis, buvę mano paskaitose.

Iš pradžių vietos žmonės su nuostaba žiūrėdavo, kai su vyru arba po vieną kavinėje prie kavos puodelio įsitaisydavome su kompiuteriu. Tikriausiai atrodydavome lyg benamiai. Bet žmonės ir prie to priprato.

– Gyvenime veikėte daug ką, kol atradote misiją kalbėti apie šeimos vertybes, porų savitarpio santykius.

– Anksčiau klausdavau: Dieve, kodėl taip sunkiai viskas turėjo būti arba kodėl visko tiek daug vienu metu užgriuvo? Dabar manau, kad nebūčiau atgimusi, jei nebūčiau visiškai sudegusi.

Ta metamorfozė yra lyg drugelio gimimas, jis neateina per dieną ar tada, kai sugalvoji. Yra kelias, kartais duobėtas ir sunkus.

Turi išbūti kirmėle lėliukėje tam tikrą laiką ir per vargus, sunkumus pats iš jos išlįsti. Kažkur skaičiau, kad kartą žmogus stebėjo drugelio atsiradimą, o ten viskas vyksta lėtai, todėl nutarė pagreitinti procesą, prapjauti lėliukę, kad drugelis lengviau išsinertų.

Bet drugelis neišgyveno. Negali pagreitinti reikšmingų dalykų.

– Pirmoji didžiulė sniego lavina į jus trenkėsi sužinojus apie pirmojo vyro neištikimybę ir jo sprendimą palikti šeimą. Kaip vadavotės iš tos situacijos?

– Jaučiausi taip, kaip turbūt kiekviena tai patyrusi moteris. Man skaudėjo, kaltinau save, kad buvau kvaila, kad netinkamai pasirinkau.

Dar buvo siaubinga gėda, kankino kaltės jausmas. Palikta, kažko nepadariusi dėl šeimos, vyro. Tokioje situacijoje jausmai drasko iš vidaus.

Džiaugiuosi, kad įsiklausiau į vyresnių moterų patarimus neužsidaryti ir neapsimesti, kad viskas gerai. O juk mūsų karta buvo auginama, kad negalima suklysti, nes kitaip patirsi gėdą.

Tokioje situacijoje neretai artimieji dar įpila žibalo į ugnį, esą reikėjo pakentėti, nusileisti, gyventi dėl vaikų.

Vienareikšmiškai – reikia sau leisti liūdėti. Bet nepamiršti, kad laikas negydo, jis tik viską užneša dulkėmis. Gydo atleidimas sau, kitam, požiūrio pakeitimas.

– Jeigu atsuktumėte laiką atgal, ar ką nors darytumėte kitaip?

– Dabartinė aš būtų išgirdusi ir atkreipusi dėmesį į ženklus, kurie liudija apie būsimą krachą. Kad su vyru esame per daug skirtingi, nesutampa vertybės. Kiekvienuose santykiuose tai galima pamatyti. Bet maniau, kad mano meilė viską nugalės. Tai – duobė, kurios neperšokau ir niekas neperšoka. Meilė, pasirodo, ne viską nugali.

– Ar nebuvo sunku paaiškinti vaikams, kodėl tėčio nėra namuose?

– Stengiausi dukroms paaiškinti, kad mano santykiai su jų tėčiu nenusisekė, nutrūko, bet jų santykiai tęsiasi ir niekada nesibaigs.

Nieko negali būti žiauriau, kaip matyti, kai besiskiriantys suaugusieji ima vienas kitam kerštauti per vaikus. Juk jiems ir taip skauda, kad tėvai ne kartu. Nors mano vyriausioms dukterims, atrodytų, tai praeitis, Gabrielė yra pasakiusi: „Mama, tau skyrybos buvo, praėjo ir baigėsi, o aš visą gyvenimą būsiu išsiskyrusių tėvų vaikas.“

Poroms, kurios svarsto apie skyrybas, visada sakau, kad privalo galvoti apie vaikų gerovę. Ne kentėti kartu dėl vaikų, nes jie mato nedarną šeimoje, bet stengtis susidėlioti bendravimą taip, kad visi vėl būtų laimingi.

– Liūdėjimo dėl iširusios santuokos laikotarpiu jus sukrėtė dar vienas skaudus smūgis, kai jūsų vairuojamas automobilis pateko į avariją, o vyresnioji duktė dėl sunkios galvos traumos paniro į komą. Kaip tada savo širdį dalijote liūdesiui ir širdgėlai?

– Tas tragiškas nutikimas man aiškiai parodė, kad gyvenime svarbiausia yra gyvybė ir sveikata. Jei tai turi, jau yra pakankama priežastis būti laimingam. Visi kiti skauduliai yra tik gyvenimo detalės. Kitaip sakant, druska ant žaizdos.

Kai duktė atsidūrė prie mirties slenksčio, širdimi suvokiau, kad skyrybos – ne gyvenimo pabaiga, tik dalis patirties. Kartais mus likimas ant kojų pastato visai netradiciniais būdais. Privalėjau išlikti tvirta, nes reikėjo susitelkti į rūpinimąsi vaiku.

– Išgyvenimų sūkuryje svarbų vaidmenį suvaidino Mindaugo atsiradimas jūsų gyvenime. Su bendradarbiais ieškojote anglų kalbos mokytojo – taip atsirado pastorius Mindaugas. Kas lėmė, kad šis žmogus užkariavo jūsų širdį?

– Po skyrybų ima kankinti klausimai, kaip atleisti skriaudą? Kaip iš praeities pasilikti tik tai, kas gražiausia? Prisimenu, stovėjau prie Neries ir mėčiau į upę akmenis, tarsi bandydama nusimesti nereikalingą balastą. Mane, kaip ir kitas skyrybas išgyvenusias moteris, skaudino nuostatos – viena su dviem vaikais, nevykėlė. Kas tave ims?

Daug dirbau, kad šias frazes iš savo vidaus išmesčiau kaip kirmėles. Vos į galvą imdavo lįsti bjaurūs žodžiai, aš, įsivaizduodama, kad tai kirmėlės, mintyse tvodavau joms kauptuku. Supratau, jog niekas manęs net nepastebės ir su niekuo neužmegsiu santykių, jei netikėsiu, kad esu to verta.

Pradėjau maldoje prašyti, kad mano kelyje pasirodytų žmogus su man artimomis vertybėmis. Pamenu, kartą svarsčiau, jog norėčiau, kad žmogus ne tik mane mylėtų, manęs geistų, bet ir domėtųsi tuo, ką veikiu, kas man gyvenime svarbu.

Netrukus man paskambino Mindaugas ir paklausė: „Žinau, kad šiandien turėjai pradėti naują projektą, man įdomu, ar viskas pavyko, kaip tikėjaisi?“

Tada aplankė nušvitimas, kad pažįstu žmogų, apie kurį neseniai svajojau. Pradėjome susitikti prie arbatos, eidavome pasivaikščioti.

– Ar nebuvo baimės, kad nors jis dvasingas ir išsilavinęs, ar sutars su jūsų vaikais?

– Žinoma, turėjau baimės, bet po skyrybų, ar vėl neužlips ant to paties grėblio, nerimauja visos moterys. Vidinis balsas man ne kartą sakė, jog visi vyrai vienodi, bet tai ir vėl buvo viena iš baisių kirmėlių, kurią turėjau su šaknimis išrauti. Kaip mantrą kartodavau, kad ne visi vyrai vienodi, ir ta frazė ėmė vis giliau įsišaknyti.

Prisiminiau pasakas, kuriose princai ir princesės yra patikrinami trimis sunkiais darbais. Svarstydavau, kokius darbus reikėtų sugalvoti, kad patikrinčiau, ar šalia esantis žmogus yra mano bendrakeleivis.

Bet kai įvyko avarija, per kurią Gabrielė patyrė sunkią traumą, Mindaugas gavo ne tris, o visą tūkstantį darbų. Su dukra visą laiką praleidau Kauno klinikose, nuo jos lovos nesitraukiau nė per žingsnį. Buvau viena svetimame mieste.

Mindaugas pasiėmė atostogas ir pusantro mėnesio pas mane atvažiuodavo kiekvieną dieną.

Ne pabūti su manimi, o atsisėsdavo prie jam svetimo vaiko lovos ir sakydavo man: „Eik, pailsėk.“

Kiek žmonių taip gali pasiaukoti? Tai buvo rimtas patikrinimas. Juolab kad tuo metu Mindaugui nieko negalėjau duoti – nei apsikabinti, nei prisiliesti, nes akys, rankos, visa meilės jėga buvo skirta Gabrielei.

Tik praėjus trims mėnesiams po avarijos, kai buvo aišku, kad vaikas gyvens, vaikščios, grįš kalba, leidau sau šiek tiek atsipalaiduoti.

Mindaugas lengvai ir natūraliai susidraugavo su mano dukterimis, nesiekdamas užimti jų tikro tėvo vietos. Susituokėme 2008 metų žiemą, po avarijos buvo praėję gal pusantrų metų. Netrukus mūsų šeima pagausėjo. Pirma gimė Lėja, po metų – Timotiejus.

– Draugystės laikotarpiu viena Mindaugo sąlygų buvo neįprasta šiais laikais – seksas tik po vestuvių. Ar jus tai stebino?

– Iš pradžių nustebino. Bet mane įtikino jo filosofija, kad žmonės, besiruošiantys santuokai, turi gerai pažinti vienas kitą kaip asmenybes, nueiti intymumo kelią mažais žingsneliais: nuo žvilgsnių, prisilietimų, bučinių, ilsėjimosi vienas kito glėbyje.

Ir tada įteisinus santykius seksas jiems būtų kaip intymumo viršūnė, tarsi meilės užantspaudavimas. Dėkinga Mindaugui, kad galėjome patirti tokį stiprų fizinio artumo jausmą.

– Ar daug religijos jūsų šeimoje?

– Gyvenimas su pastoriumi neapsiriboja vien maldomis. Taip, namuose daug Biblijų, jų yra kiekviename kambaryje. Bet pas vyrą elektriką namuose neabejotinai bus daug lagaminėlių su elektros prietaisais, įrankiais.

– Kokių tradicijų laikotės šeimoje?

– Atsikeliu anksti, prigulu prie kiekvieno vaiko, apsikabinu ir pasimeldžiu, kad jam tą dieną pasisektų. Vaikai to visada laukia, niekada nėra atstūmę. Iš ryto apsikabinu ir Mindaugą. Padėkoju, palinkiu jam geros dienos, gerų darbų. Man tai – laimingiausios dienos minutės.

Mamos malda labai galinga. Kartą pasimeldžiau už Timotiejų, kai jis dar buvo pirmokas, kad susikauptų mokykloje, girdėtų mokytoją.

Atėjau į mokyklą pasiimti sūnaus, jis džiugus pribėgo: „Mama, aš gavau medalį kaip geriausiai klasėje mokytoją girdintis vaikas.“

Mokytoja papasakojo: „Pirmokai šurmuliuoja, dūksta, tad sugalvojau eksperimentą. Nupirkau šokoladinį medalį ir per pertrauką tyliai pasakiau, kad tam, kuris mane dabar išgirs ar prie manęs pribėgs pirmas, įteiksiu medalį. Timotiejus pribėgo.“ Tada mokytojai papasakojau apie savo ryto maldą, kad sūnus ją gerai girdėtų.

Esame pasiskirstę, kas kurią dieną atsakingas už vakarienę ir tos dienos maisto pirkinius. Vaikai mokosi planuoti, sužino, kiek kas kainuoja. Neseniai sugalvojome vienos dienos vakarienei skirti dešimt eurų. Jei pavyktų sutaupyti, tuos pinigus atidėsime penktadieniui, o tada jau vakarieniausime kur kas prabangiau su visokiais skanėstais.

Mudu su Mindaugu labai mėgstame skaityti, o vaikams tai neteikia džiaugsmo. Įvedėme kasdienę knygų skaitymo valandą. Visi sulipame į mūsų lovą miegamajame ir skaitome savo knygas. Po to apie jas pasakojame.

– Ar kovojate dėl to, kad vaikai nuolat nespoksotų į kompiuterio ar išmaniojo telefono ekraną?

– Mažieji neturi išmaniųjų telefonų. Jie jau nebesako, kad visi turi, o mes ne. Su vaikais dalijamės savo poelgių motyvais. Kartu žiūrime filmus, skaitome apie kompanijos „Apple“ įkūrėją šviesaus atminimo Steve’ą Jobsą arba „Microsoft“ įkūrėją Billą Gatesą.

Jie savo vaikams ilgai neleido naudotis išmaniaisiais telefonais, kompiuteriais arba griežtai ribodavo laiką. Tad savo vaikams sakome, kad jei tokie žmonės taip elgėsi, vadinasi, jie žino, kodėl taip reikia daryti, o mes juk mokomės iš geriausių. Lėja ir Timotiejus mūsų telefonus gauna kartą per dieną žaidimų pusvalandžiui.

Vaikams nėra kada nuobodžiauti: vakarieniaujame kartu, žaidžiame stalo žaidimus, einame pasivaikščioti, važinėjamės dviračiais, daug kalbamės.

– Tarp vaikų nemažas amžiaus skirtumas. Kaip suvaldote visus, kaip paskirstote dėmesį?

– Šiuo metu namuose vaikų sumažėjo. Gabrielė (21 m.) Vilniuje studijuoja slaugą. Patricija (18 m.) irgi sostinėje mokosi vienuoliktoje klasėje.

Ugdome savarankiškumą, juolab kad mergaitės nesuteikia pagrindo dėl jų nerimauti. Sostinėje joms padeda močiutė, mano sesuo. Prieš tai dvejus metus mergaitės gyveno pas savo tėtį Olandijoje ir ten mokėsi.

Žinoma, visų vaikų poreikiai šiuo metu skirtingi. Vieniems rūpi žaidimai, kiti jau renkasi gyvenimo kelią, išgyvena pirmąją meilę.

Sunkiausia šeimoje paskirstyti visiems laiką po lygiai. Šią dilemą išsprendėme sukurdami tradiciją vieną iš vaikų kartą per savaitę pasikviesti į pasimatymą.

Jie žino, kad Timotiejaus pasimatymo diena su tėvais yra ketvirtadienis, Lėjos diena – antradienis. Tai į namus atneša labai daug taikos, o vaikai gauna nedalomo dėmesio iš abiejų tėvų.

– Su Mindaugu jūsų santykiai atrodo gražūs, nes abu dėl jų stengiatės. O ar buvo kilę krizių, nesutarimų?

– Krizų pas mus būna kaip ir kiekvienoje šeimoje, abu turime pažeidžiamų vietų ir tvirtus charakterius. Kartais norime būti svarbiausi ir mylimiausi, tačiau vadovaujamės keliais dalykais, kurie labai padeda.

Pirma taisyklė, kurią priėmėme nusprendę susituokti, – kai įvyks krizė, mes apie tai kalbėsime ir problemas spręsime kartu. Duoto pažado laikomės, net jei labai nemalonu tą akimirką vienam kitą matyti ar laukia sunkus pokalbis.

Nesame nekalbadienių šalininkai. Net jei būname dėl ko nors vienas ant kito suirzę, vakare bandome susitaikyti ar bent jau apsikabinti. Taip pat sveika pabūti vienumoje, jei to norisi.

Pamenu, pagimdžius pametinukus vaikus po kiek laiko man stogas pradėjo čiuožti iš nuovargio. Mindaugas pasakė: „Viskas, skambink savo draugei į Ignaliną ir prašykis pas ją į sodybą. Mes čia be tavęs susitvarkysime.“

Man buvo sunku atsiriboti nuo šeimos, kiek tada į galvą lindo visokių kirminų: „Kas aš per mama, kad atsitraukiu nuo vaikų?“

O Mindaugas neklausydamas mano priekaištų sau užsakė taksi į stotį, lagaminą išnešė už durų. Aš stovėjau ir trypčiojau, kol taksistas pradėjo šaukti: „Tai jūs važiuojate ar ne?“

Esu dėkinga Mindaugui už tokį ryžtą, nes po to jau buvo daug lengviau, pati sakydavau: „Viskas, išvažiuoju, arba jei nori, tu važiuok.“ Labai vertinga leisti vienas kitam pabūti po vieną, grįžtame pailsėję ir pasiilgę vienas kito.

Trečias dalykas, kuris irgi labai svarbus, nesiliauti kviesti vienas kito į pasimatymą. Mindaugas be ilgų reveransų yra pasakęs, kad kiekvieną antradienį aštuntą valandą ryto kviečia mane į pasimatymą. Kol kavinukės buvo atidarytos, eidavome į jas gerti kavos, karantino metu užtenka ir pasivaikščiojimų.

Buvo ne vienas kartas, kai neateidavau į pasimatymą, esą nėra laiko. Kartą savaitės pabaigoje ėmiau vyrui skųstis, kad niekur neiname, mažai bendravome, man trūksta jo dėmesio. Mindaugas ramiai paklausė: „Aš tavęs antradienį laukiau aštuntą ryto, kur tu buvai?“ Pasidarė gėda.

Kartą per mėnesį stengiamės išvažiuoti kur nors parai dviese. Vaikai lieka su seneliais arba mūsų draugais. Santykius reikia nuolat puoselėti, neleisti apaugti kerpėmis.

Žinoma, viena meilės kalbų yra dovanėlės, staigmenos, gėlės. Vyras žino, kad man tai patinka, ir stengiasi nustebinti. O žodį „myliu“ pasakome kasdien, ir ne po kartą. Širdį tai palaisto kaip augalą vanduo.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.