Šioje Afrikos šalyje Aida gyvena jau penkerius metus. Jai tai yra daug, nes prieš tai dirbdama įvairiose valstybėse paprastai užtrukdavo trumpiau.
Iš Trakų kilusi moteris baigė teisės krypties studijas ir netrukus pradėjo dirbti su įvairiais ES projektais, dėl kurių ir keliaudavo po pasaulį. Tapusi tarptautinių organizacijų eksperte ji konsultavo Makedonijos, Armėnijos, Kirgizijos, Kazachstano valstybių tarnautojus ir aukštas pareigas einančius pareigūnus.
Iš Pietų Sudano, kur dirbo pustrečių metų, teko išvykti, kai šioje Afrikos šalyje kilo pilietinis karas. Galiausiai grįžusi atsipūsti į Lietuvą Aida susimąstė – darbas su projektais kiek pabodo ir norėtųsi imtis ko nors kito. „Turbūt ne veltui sakoma, kad reikia kas keletą metų pakeisti veiklos sritį, nes tik tada patobulėji“, – sakė buvusi trakiškė.
Bendraujant su lietuvių verslininkais jai kilo minčių pasidomėti galimybėmis iš Afrikos eksportuoti brangakmenius. Aida užmezgė ryšius su Kenijos verslininkais ir galiausiai išvyko į tą šalį pasidomėti galimybėmis iš jos eksportuoti brangiuosius mineralus – šalyje iškasama nemažai tanzanitų, deimantų, rubinų.
„Pasigilinus išaiškėjo, kad viskas labai sudėtinga, – visi vietos žmonės dedasi rimtais verslininkais ir žinovais, bet daugiau pabendravus pasirodo, jog kas antras mėgina tave apgauti.
Supratau, kad į tokį verslą lįsti būtų pernelyg rizikinga. Ir tada susimąsčiau apie turizmą – Kenijoje labai graži gamta, tad kodėl jos neparodžius didesniam būriui lietuvių?“ – sakė Aida.
Dabar ji – turizmo agentūros „East Africa Miles“ įkūrėja ir vadovė. Prie jos noro likti Kenijoje prisidėjo ir meilė.
Tvarkydama verslo reikalus lietuvė sutiko masajų genties vyrą, 15 metų jaunesnį Collinsą, ir su juo netrukus susituokė.
Tačiau po trejų kartu praleistų metų pora pasuko skirtingais keliais.
Savo nesusiklosčiusių santykių Aida nenori prisiminti, tačiau kitoms lietuvaitėms, kurios draugauja su afrikiečiais ar kitais užsieniečiais, patartų neskubėti ir nebūti naivioms.
Tad ar ji pati buvo naivi?
„Taip, o kaipgi... Jis buvo gana vakarietiškas, tad didelių kultūrinių skirtumų nejutau, nerodė noro vykti į Europą, tad tikėjau, kad mūsų santykiai rimti, ne iš išskaičiavimo, ir viskas bus gerai. Pradžioje viskas atrodė labai romantiška, įtikinamai skambėjo ir jo kalbos apie valdomas kavos ir arbatos plantacijas, tačiau tai, kaip vėliau pasirodė, nebuvo tiesa.
Galiausiai prasidėjo tokie dalykai, kad jis kažkur prapuldavo vėlai vakare ir net neatsiliepdavo telefonu, – štai tada ir pasakiau, kad gana. Aš ne iš tų, kurios leidžiasi vedžiojamos už nosies, ir ne iš tų, kurios mėgina lipdyti pašlijusius santykius ir prieš aplinkinius apsimeta, kad viskas gerai, kai gerai nebėra“, – neslėpė Aida.
Ir prasitarė, kad ji gal nesukurta santuokai, dėl to ateityje yra nusiteikusi gyventi viena. Ši santuoka jai buvo jau trečioji. Seniau buvo susituokusi su lietuviu, su juo susilaukė dukros, kuri dabar jau suaugusi, ir su vyru iš Gambijos.
Bet vieniša svetimoje šalyje po skyrybų lietuvė nesijaučia: „Turiu daug draugų ir pažįstamų. Būna, nė negaliu spėti paskambinti visiems, su kuriais norisi pašnekėti.“
Buvusiam vyrui moteris dėkinga už tai, kad padėjo jai apsiprasti Afrikoje ir negailėjo naudingų patarimų kuriant turizmo įmonę.
„Kol pripratau prie afrikietiško gyvenimo, prireikė gal trejų metų, o dabar turbūt Lietuvoje jausčiausi keistai“, – prisipažino Aida.
Pora išsiskyrė praėjusių metų balandį, netrukus po to, kai prasidėjo pandemija, – gal tai, kad daug laiko turėjo leisti kartu namuose, paspartino santuokos griūtį.
Karantinas Kenijoje nuo pat pradžių buvo labai griežtas, užtat dabar susirgimų šalyje sumažėję ir laisvės daugiau.
Šiuo metu per dieną šalyje fiksuojama kiek daugiau nei 1000 naujų COVID-19 atvejų, miršta keliolika žmonių.
Taigi statistika primena lietuviškąją, bet reikia turėti omenyje, kad Kenijoje yra 43 milijonai gyventojų.
Vien šalies sostinėje Nairobyje, kuriame apsistojusi Aida, jų 15 milijonų skaičiuojant su priemiesčiais.
„Dabar gyvenimo ritmas jau toks pat, koks buvo ir prieš karantiną, o kai kurių žmonių, bandančių atsigriebti už prarastą laiką, jis gal net spartesnis“, – sakė lietuvė.
Šiuo metu Kenijoje dirba ir turgūs, ir sporto klubai, ir įvairios įstaigos, neveikia tik barai. Kaip ir bažnyčios, trumpam atsidariusios, vėl buvo uždarytos, nors vietos gyventojai labai religingi. Nairobyje yra net 12 tūkstančių maldos namų.
„Girdėjau, kad kai kurios moterys džiaugiasi, jog barai neveikia – vyrai sugrįžta namo anksčiau, nes po darbo jie buvo linkę ten užsisėdėti su draugais iki vėlyvos nakties“, – nusišypsojo Aida.
Pernai nuo kovo iki gruodžio Kenijoje beveik viskas buvo uždaryta, taip pat įvesta komendanto valanda.
Moksleiviai nėjo į mokyklas ir vargu ar jie per tą laiką ko nors išmoko. Nuotolinis mokymas šalyje lyg ir vyko, bet daugelis mokyklų nepajėgė jo organizuoti tinkamai, be to, Kenijoje ne visi vaikai turi galimybę prisijungti kompiuteriu ar telefonu prie vykstančių pamokų.
Tėvams sunku ir todėl, kad daugelyje šeimų auga ne vienas ar du, o 4–6 vaikai. Netrukus jie turėtų sugrįžti į ugdymo įstaigas.
Komendanto valanda galioja ir dabar, tik jos trukmė nuolat keičiama. Šiuo metu ji trunka nuo 20 valandos iki 4 valandos ryto, kai žmonėms negalima niekur eiti.
„Neseniai vėl buvo diena, kai prasidėjus komendanto valandai geležiniais spygliais užblokuojami visi pagrindiniai miesto keliai. Nairobis – visos Afrikos finansinis centras, tad kai kurie verslininkai turi daug darbo, o kadangi miestas didelis, nelengva apskaičiuoti, kiek užtruksi kelyje. Tiems, kurie iki kelių užblokavimo grįžti namo nespėjo, teko miegoti automobiliuose“, – pasakojo Aida.
Kai masinis kelių blokavimas nevyksta, tuos žmones, kurie per komendanto valandą vaikšto lauke, gaudo policija. Gal pavyks išsisukti davus pareigūnui kyšį, bet jei ne, teks naktį praleisti areštinėje. Joje miegoti bus dar blogiau nei automobilyje – neretai nedidelėje patalpoje būna uždaryta keliolika žmonių.
Ypač sudėtinga situacija šalyje buvo pernai, kai karantino sąlygos buvo itin griežtos.
„Nemažai gyventojų čia gyvena, kaip įprasta sakyti, „from hand to mouth“ (išvertus iš anglų k. – nuo rankos iki burnos).
Tarkim, dieną prekiauja turguje, vakare už dienos uždarbį nusiperka to, ko reikės namuose, ir taip kiekvieną dieną.
Kai turgūs buvo uždaryti, neliko ir tų žmonių pajamų šaltinio. Bet gal šie įvykiai pamokys afrikiečius galvoti apie ateitį, ne tik apie šiandieną“, – vylėsi Aida.
Nemažai vietos gyventojų piktinosi ir tuo, kad ilgą laiką buvo sunku patekti pas medikus sergantiesiems kitomis ligomis nei COVID-19. Šalyje daug tuberkuliozės, maliarijos, ŽIV atvejų ir visi tie ligoniai jautėsi apleisti.
Nešiojančiųjų ŽIV šalyje yra 1,2 milijono ir dalis jų skundėsi, kad per pandemiją negalėjo gauti vaistų. Taip pat padaugėjo naujagimių mirčių – kai kurios gimdyvės iš atokesnių vietovių negalėjo pakliūti į gydymo įstaigas ir liko gimdyti savo trobelėse.
Dabar šalyje vyksta vakcinacija, tačiau afrikiečiai skiepytis neskuba – kelionės į užsienį tarp jų nėra paplitusios, be to, daugelis žmonių linkę pažiūrėti, kaip viskas klostysis toliau, ar skiepai apsaugos nuo viruso mutacijų.
Bet apskritai afrikiečiai – atsipalaidavę žmonės ir didelės įtampos dėl to, kas vyksta, jie nejaučia. Net ir per valstybines televizijos žinias pandemijai kasdien skiriama vos po porą minučių, išvardijami pagrindiniai įvykiai bei faktai ir pereinama prie kitų aktualijų.
Ir Aida nesiskundžia, kad jos atstovaujama turizmo sritis šalyje kol kas apmirusi. Ji mezga naudingus ryšius ir galvoja apie įvairias naujoves, kurias galės pasiūlyti būsimiems turistams.
„Kenijoje yra net 8 rezervatai, kuriuose puiki gamta. Dar atradau keletą naujų puikių vietų – paslaptingus ežerėlius, kur apsistoję būriai flamingų, ir Viktorijos ežero pakrantę su balto smėlio paplūdimiais. Taip pat ketinu žmonėms pasiūlyti aplankyti netoli esančias Etiopijos, Ugandos, Džibučio valstybes, gal ir Komorų salas“, – entuziastingai planavo Aida.
Anksčiau europiečiai vykdavo į Keniją tam, kad atsivežtų medžioklės trofėjų, tačiau nuo 1977 metų komercinė medžioklė šalyje uždrausta. Čia atvykę turistai pamato dramblius, žirafas, liūtus, gazeles, begemotus, o kur dar galybė margaspalvių paukščių ir drugių.
Leopardų ar raganosių savanoje sutikti kiek sunkiau, bet gidai, pamatę, kur tądien egzotiški gyvūnai apsistoję, per raciją praneša kitiems, kad turistai nenusiviltų ir pamatytų tai, dėl ko atvykę.
Tiesa, kad pamatytum liūtų ar dramblių, gali tekti keliauti duobėtais dulkančiais keliais. Aidos mėgstamiausias vietos gyvūnas – žirafa.
„Negaliu atsižiūrėti – jos visuomet tokios elegantiškos, didingos, tikros karalienės.
Ir gamtoje niekam nekenkia. Yra žirafų centras netoli Nairobio, kuriame visos jos turi vardus ir jas galima šerti tiesiog iš rankų – tikrai geras jausmas“, – pasakojo Aida.
Ji tikisi, kad turistų šalyje padaugės jau rugpjūtį. Šiuo metu jiems grožėtis gamta kliudytų ne tik karantinas, bet ir liūčių sezonas.
Laikoma, kad šalyje dabar žiema. Tiesa, lauke temperatūra dažniausiai būna apie 20 laipsnių šilumos, bet kai kurie gyventojai vilki kailiniais ir skundžiasi, kad labai šalta.
Liūtims atslūgus liepą ir rugpjūtį Kenijoje vyks didžioji antilopių migracija – šis įspūdingas reginys netgi vadinamas vienu iš pasaulio stebuklų.
