Kol bitės miegojo, puolė mokytis
Kupiškietė 37 metų Sandra Šilaikė yra sėkminga verslininkė ir ūkininkė. Jauna moteris valdo keleivių vežimu užsiimančią transporto įmonę ir dar bitininkauja. Jos ūkyje net 100 avilių.
Abi veiklas ji perėmė iš savo tėvų, yra jiems dėkinga, kad nuo mažumės buvo mokyta darbštumo, tad dabar sugeba aprėpti dvi visiškai skirtingas sritis.
Karantino metu moteriai šioks toks atokvėpis, nes apribojus judėjimą keleivinis transportas tarp miestų nebekursuoja.
Žiemos karantino metu, kol bitės dar miegojo ir nereikėjo triūsti bityne, kupiškietė mokėsi, baigė naujos veiklos srities kursus, tik dar nenori atskleisti kokius.
„Tai, ko išmokau, pirmiau išbandysiu savoje aplinkoje, o jau paskui, jei seksis, eisiu į žmones“, – paslaptingai šypsosi veiklioji verslininkė.
Kieme yra kalnas ir tvenkinys
Pas S.Šilaikę į Aukštupėnus, Kupiškio priemiestį, važiuojame lietingą dieną, tik tokiu metu ji būna namie, o saulėtomis dienomis dirba bityne, po žiemos ten darbų galybė.
Šeimos mūrinukas stovi gatvės gale, jis pradėtas renovuoti, teritorijoje aplink namą vyksta aplinkos tvarkymo darbai.
Jau dabar matyti, kad sodybą sups ypatingas kraštovaizdis: iškastas tvenkinys, vienas jo krantas užpiltas kumščio dydžio akmenimis, kitas prarečiui nusėtas dideliais laukų rieduliais. Čia pat supiltas ir nedidelis kalnas su spirale besileidžiančia terasa. Pieva papėdėje nuožulni, besileidžianti iki upeliuko.
„Vyras tą visą grožį sukūrė per pusantrų metų“, – paaiškina S.Šilaikė.
Jos sutuoktinis Donatas Šilaikis yra statybų inžinierius, šiuo metu dirbantis landšafto srityje.
Gyveno prezidentės kaimynystėje
„Mūsų namas senesnis, nei atrodo, jis buvo rąstinis, bet ankstesni šeimininkai prieš kelis dešimtmečius jį apmūrijo“, – pasakoja šeimininkė apie prieš keletą metų pirktą būstą.
S.Šilaikė gimė ir augo Kupiškyje, o kai Kauno technologijos universitete baigė tarptautinę ekonomiką ir prekybą, gyventi persikraustė į sostinę, ten gavo pelningą darbą krovinių gabenimo bendrovėje.
Trumpai pagyvenusi bendrabučio tipo nuomojame kambarėlyje ji greit sau galėjo leisti persikelti į būstą Vilniaus senamiestyje. Ten irgi neilgai užtruko, išsinuomojo kotedžą Turniškėse, pušyne, netoli prezidentės Dalios Grybauskaitės.
„Rytais matydavau, kaip prezidentė pakrante su apsauga bėgioja“, – šypteli prisiminusi kaimynystę.
Įmonę prižiūrėjo gyvendama sostinėje
Jaunos merginos planuose nė iš tolo nebuvo vietos mintims grįžti į tėviškę ir, padėjus diplomą į stalčių, užsiimti ūkio darbais, tačiau prieš 7 metus būtent taip ji ir pasielgė.
Gyvenimas pasuko netikėta vaga tuomet, kai ėmė progresuoti tėvo Aloyzo Andriūno širdies liga.
„Tėtei buvo padaryta sudėtinga operacija, gelbėjant širdį kraujagyslės imtos iš rankų ir kojų, kraujui bėgti daryti aplinkkeliai, dėti stentai. Tačiau atėjo laikas, kai organizmas su problemomis nebepajėgė susidoroti. Ir tai jis gyveno ilgiau, nei gydytojai buvo prognozavę“, – pasakoja moteris.
Kai tėvas pasiligojo, reikėjo kažkam prižiūrėti jo verslą. Iš pradžių S.Šilaikė tai darė gyvendama Vilniuje, tvarkė įmonės dokumentus, rūpinosi transporto remontu, pirko atsargines dalis, ieškojo meistrų remontui. Vėliau taip plėšytis tapo sudėtinga.
„Tėtis silpsta, mamos sveikata dėl streso ir įtampos irgi nestipri, šeimoje aš likęs vienintelis vaikas“, – pasakoja, kodėl vieną dieną apsisprendė viską mesti ir kraustytis gyventi į Kupiškį.
S.Šilaikė turėjo vyresnę seserį, bet jos gyvybė užgeso dar anksčiau nei tėčio. Sesuo mirė nuo gripo komplikacijos, infekcija pakenkė širdžiai.
Pati sėdo prie autobuso vairo
Grįžusi gyventi į Kupiškį jauna moteris jau nebebuvo vien tėvo verslo prižiūrėtoja, ji išsilaikė autobuso vairuotojo kategorijos teises ir pati sėdo prie keleivius vežančio transporto vairo.
„O ką daryti, kai kažkas atsitinka ir nėra darbuotojo? Problemą išsprendžiau taip, kaip mokėjau“, – linksmai pasakoja ji.
Į reisus išriedėdavo ne kasdien, tik kai kuriomis savaitės dienomis, pakaitomis su samdomais vairuotojais.
Autobusu žmones į Kauną S.Šilaikė vežiojo iki karantino pradžios. Dabar toji veikla sustabdyta.
Iš pradžių vairavo ir didelį autobusą, dabar įmonė tokių nebeturi, keleivius vežioja nedidukais 19 vietų moderniais autobusais.
„Jums keista, kad moteris vairuoja autobusą? Tėvelis mokė, kad reikia dirbti viską, ką gali. O man tas darbas dar ir patinka, smagu bendrauti su keleiviais, visokių istorijų prisiklausai, įdomiai pasikalbi, nors yra buvę ir įtemptų situacijų, kai susiduri su konfliktiškais keleiviais“, – pasakoja kupiškietė.
Abu buvo tikri darbštuoliai
Persikrausčiusi į gimtinę energingoji dukra dalį naštos nuėmė ir nuo motinos Vladislavos Andriūnienės pečių.
„Mano mama visą gyvenimą buvo labai darbšti ir versli moteris, ilgus metus ūkininkavo. Dabar jai jau 80 metų, po tėčio mirties jokiais dideliais darbais nebeužsiima“, – aiškina pašnekovė.
Rodo tėvelių nuotraukas. Vienoje jų tėtis pasipuošęs dangaus mėlynumo kostiumu.
„Jis turėjo išskirtinį skonį ir mokėjo madingai ir įspūdingai rengtis“, – šalia darbštumo pamini dar vieną tėvo savybę.
S.Šilaikė pasakoja apie savo vaikystę.
Kasmet, vaikams tik užvėrus mokyklos duris, visa šeima iš Kupiškio vasarai persikeldavo į sodybą kaime, kur buvo 40 hektarų žemės. Augino parduoti gausybę įvairių daržovių ir uogų.
„Mokiniai laukdavo atostogų, o mano atostogos – nuolatinis daržų ravėjimas. Vienintelis poilsis būdavo pora savaičių pajūrio stovykloje rugpjūčio gale“, – apie sunkius darbus pasakoja be kartėlio.
S.Šilaikė sako, kad jei ne toks vaikystėje ir jaunystėje tėvų diktuotas darbų ritmas, vargu ar būtų išmokusi savarankiškumo, darbštumo ir daugybės gyvenime praverčiančių dalykų.
Degė iš nevilties, kad gyvenimas neteisingas
„Kai mečiau darbą sostinėje ir grįžau namo, tėtis buvo dar gyvas, bet jau sunkiai sirgo. Baisus dalykas kasdien matyti, kaip mylimas žmogus gęsta, ir žinoti, kad jam niekaip nebegali padėti. Išgyvenau nesibaigiantį stresą, degiau iš nusivylimo, kad gyvenimas neteisingas“, – prisimena sunkiausią metą.
Perėmusi žemę kaime, ji iš mamos gavo 12 bičių avilių. Jų priežiūra tapo savotišku gelbėjimusi nuo streso.
„Bitės labai ramina, kai esi tarp dūzgiančių avilių, jautiesi lyg atsidūręs kažkur kitur. Ramina ir dūzgesys, ir kvapas. Būna, po darbo bityne vakare vos kojas pavelki, bet dvasiškai jautiesi gerai, pasikrovęs energija“, – pasakoja apie savo pojūčius.
S.Šilaikė prisimena, kad tėvui merdėjant jai norėjosi kasdien lįsti į avilį, kilnoti korius, matyti zujančius vabzdžius, tik suprato, kad šitaip save ramindama pražudys bites, bičių nevalia taip dažnai judinti.
Išeitis buvo viena – didinti bityną. Nusipirko 30 apleistų avilių su bičių šeimomis. Medunešių vabzdžių nameliams sutvarkyti prireikė gausybės laiko.
Kupiškėnė įsitikinusi, kad bitės jai gerokai palengvino gedulą.
Dabar jau 4 metai, kai ji prižiūri visą šimtą avilių.
„Vyras padeda avilius paremontuoti, anyta talkina tvarkant medų, o prie avilių aš dirbu pati viena“, – sako, kad su milžinišku bičių ūkiu kuo puikiausiai susidoroja.
Patirties vis dar gali semtis iš mamos
Didžiulio bityno šeimininkė prie namų neturi nė vieno avilio. Iš pradžių buvo keletą spalvotų namelių pastačiusi ir čia, bet paaiškėjo, jog kaimynų vaikas alergiškas, tad geliančius vabzdžius iš kiemo tuojau pat išgabeno.
Dabar aviliai sustatyti keliose skirtingose vietose, pamiškėse.
Šalia kaimo sodybos, kurioje yra pagrindinis bitynas, 7-iuose hektaruose auga specialiai bitėms pasodinti nektaringi augalai.
„Barkūnas užauga iki 2,5 metro aukščio, iš vieno jų hektaro bitės prineša apie toną nektaro, iš to kiekio būna apie 400–500 kilogramų medaus“, – šiek tiek praskleidžia ūkininkavimo virtuvę.
Į tą pačią kaimo sodybą bitininkauti atvažiuoja ir S.Šilaikės dėdė, dar šiek tiek prie bičių pasisukioja ir jos motina.
„Bitininkauti man net nereikėjo mokytis, mama visad bites laikė, seneliai. Tiesiog bitynuose augau, nuo mažumės mokėjau visus medaus tvarkymo ir avilių priežiūros darbus“, – labai vertina tą perduotą patirtį.
Bitės tikrai gelia, ypač jų paniškai bijančius
Ir iš tėvo, ir iš motinos pusės bites laikė seneliai, proseneliai ir proproseneliai.
„Dėdė iš tėtės pusės sudarinėjo giminės medį. Rado, kad 1863 metais čia gyveno mūsų proprosenelis Ignotas, jis buvo laisvas valstietis, pamiškėje turėjo žemės ir bitininkavo. Nuo to laiko giminė ir bitininkauja“, – atskleidžia įdomų faktą.
S.Šilaikei ne vienas žmogus yra sakęs, jog norėtų bitininkauti, bet bijo, nes bitės gelia.
„Ir mane gelia, štai vakar gavau į nosį“, – juokiasi ji.
Dar priduria, kad bitės gerokai smarkiau puola bijantį. Žmogaus organizmas išskiria adrenaliną, o bitės geriau nei šunys užuodžia, tad greit pajunta streso metu išsiskiriantį hormoną.
Pasak kupiškietės, bitininkaujant reikia nemažos fizinės jėgos ir ištvermės. Pakelti visą rėmą su koriu ne kiekvieno jėgoms. Paprastai į tradicinį avilį dedamas rėmas su 16–18 korių, kiekviena jų su medumi sveria apie 2 kilogramus, tad vienu metu turi pakelti daugiau nei 30 kilogramų.
„Nežinau, kas turėtų nutikti, kad bičių atsisakyčiau, tokios situacijos neįmanoma įsivaizduoti“, – užtikrintai kalba ji.
Esame rašę, kad prieš 2 metus vagys iš S.Šilaikės bityno bandė išboginti du avilius. Betempiant vienas jų prakiuro ir laukan išsiveržė ne laiku sujudinti ir dėl to įniršę vabzdžiai.
„Matyt, gerai vagišius sugėlė, nes to avilio nebeišsinešė, numetė pusiaukelėje“, – prisimena.
Net ir šuniui kaime smagiau
Gal diplomuotai ekonomistei gaila miesto?
„Nė dienos nesigailėjau, kad palikau Vilnių“, – nedvejodama sako ji.
Dabar svarsto, jei ne tėvo liga, gal būtų radusi kitą priežastį palikti didmiestį.
„Vilnius su kamščiais mane žudė. Kasdien į darbą 1,5 valandos pirmyn ir tiek pat atgal. Graužė mintys, kad per daug laiko praleidžiu kamščiuose. Aš juk kaimo vaikas, nemėgstu didelio srauto žmonių, centro, parduotuvių. Gedimino prospektu paeidavau tik kartą per metus, ir tai draugės įkalbėta, man nepatinka mūrai ir triukšmas“, – peikia tai, kas kitam būtų siekiamybė.
Dar pasijuokia, kad numylėtiniam šuniui Čakui gyventi arčiau gamtos labiau patinka nei didmiestyje.
„Jis senas, 13 metų, serga diabetu ir epilepsija, bet pažiūrėkit, kaip džiaugsmingai laigo“, – rodo ratais aplink tvenkinį skuodžiantį augintinį.
O ir namą jie su vyru įsigijo ne svetimoje vietoje, o tiesiai prieš sutuoktinio tėvų langus, kaimynystėje. Dabar abu kiemai kaip vienas, jų neskiria tvoros. Visai netoliese, už kelių namų, gyvena ir vyro brolis su šeima.
Anot S.Šilaikės, yra didelė vertybė būti artimųjų apsuptyje.
