Neregio iš Telšių istorija stebina: įkūrė verslą ir net padeda kitiems

Visuomenėje vis dar sklando nuomonė, kad negalią turintis žmogus yra silpnesnis ir juo reikia pasirūpinti. Tačiau šio interviu herojus, nuo vaikystės nematantis telšiškis Svajūnas Tunaitis (31 m.), laužo visus stereotipus – jis ne tik pats pasirūpina savimi, tačiau padeda ir kitiems žmonėms.

 S.Tunaitis laužo visus stereotipus – jis ne tik pats pasirūpina savimi, tačiau padeda ir kitiems žmonėms.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 S.Tunaitis laužo visus stereotipus – jis ne tik pats pasirūpina savimi, tačiau padeda ir kitiems žmonėms.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 S.Tunaitis laužo visus stereotipus – jis ne tik pats pasirūpina savimi, tačiau padeda ir kitiems žmonėms.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 S.Tunaitis laužo visus stereotipus – jis ne tik pats pasirūpina savimi, tačiau padeda ir kitiems žmonėms.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 S.Tunaitis laužo visus stereotipus – jis ne tik pats pasirūpina savimi, tačiau padeda ir kitiems žmonėms.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 S.Tunaitis laužo visus stereotipus – jis ne tik pats pasirūpina savimi, tačiau padeda ir kitiems žmonėms.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 S.Tunaitis laužo visus stereotipus – jis ne tik pats pasirūpina savimi, tačiau padeda ir kitiems žmonėms.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 S.Tunaitis laužo visus stereotipus – jis ne tik pats pasirūpina savimi, tačiau padeda ir kitiems žmonėms.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 S.Tunaitis laužo visus stereotipus – jis ne tik pats pasirūpina savimi, tačiau padeda ir kitiems žmonėms.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 S.Tunaitis laužo visus stereotipus – jis ne tik pats pasirūpina savimi, tačiau padeda ir kitiems žmonėms.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Gretė Maziliauskaitė

2021-06-12 21:23

Svajūnas – diplomuotas masažuotojas, kuris, pasinaudojęs Užimtumo tarnybos teikiama finansine parama, įgyvendino savo ilgametę svajonę ir įkūrė grožio ir kūno estetikos studiją Telšiuose.

Su Svajūnu kalbėjomės apie tai, kaip gimė idėja tapti masažuotoju, apie darbą ir nutikusias kuriozines situacijas jo aplinkoje, tačiau kartu nugrimzdome ir į ankstyvos jaunystės prisiminimus.

– Ar nuo pat gimimo nematote?

– Galima sakyti, kad nuo gimimo – aš iki penkerių metų vos vos mačiau viena akimi, bet to nesureikšminu, nes aš vis tiek nieko neprisimenu. Man tik sakė, kad aš mačiau.

– Esu girdėjusi daug pasakojimų ir įvairiausių priežasčių, dėl kurių žmogus prarado regėjimą, galbūt žinote savąją istoriją?

– Aš gimiau neišnešiotas, kaip sakoma, ankstukas, ir kai mane paguldė į inkubatorių, kiek žinau, gydytojai perdozavo deguonies, ir išėjo taip, kad nuo to visiškai atšoko tinklainė.

– Papasakokite, kaip atrodė jūsų vaikystė. Ar ji skyrėsi nuo kitų vaikų, kurie gali matyti, ar ji buvo lygiavertiška?

– Manau, kad tai buvo lygiavertiška vaikystė. Aš augau čia, Telšiuose, aplinkui buvo matantys bendraamžiai, bet jie niekada manęs neišskirdavo, kad aš nematau. Mes visi kartu žaisdavome, ir dėl to problemų nekildavo.

– Ėjote į kažkokią specialią mokyklą?

– Taip, ėjau į mokyklą Kaune.

– Esate iš Telšių, bet mokyklą lankėte Kaune?

– Taip, aš ten važinėdavau. Tėvai iš pradžių, kol dar lankiau pradines klases, pasiimdavo kiekvieną savaitgalį namo. Ten buvo kaip internatinė mokykla – apgyvendindavo. Iš pradžių kiekvieną savaitgalį pasiimdavo, o paskui, kai apsipratau, pasiimdavo kas antrą. Kai paaugau, jau pats važinėdavau namo.

– Tikrai ne kiekvienas toks mažučiukas atsiskiria nuo tėvų. Nebuvo sunku?

– Iš pradžių taip – tikrai nebuvo lengva, nes pasiilgdavau tėvų, sesės. Būdavo, kad trūkdavo, bet su laiku apsipratau.

– Ar yra tekę kada nors išgyventi dėl savo negalios? Galbūt sulaukdavote patyčių mokykloje ar kitoje aplinkoje?

– Mokykloje tikrai ne, nes vis tiek daugiau ar mažiau visi moksleiviai buvo arba neregiai, arba silpnai matantys, todėl tų patyčių tikrai nebūdavo.

Yra tekę labai trumpai lankyti ir normalią mokyklą Vilniuje, tai, kiek pamenu, klasės draugai per pertraukas ragindavo kartu eiti žaisti su kamuoliu, bandydavo įtraukti į žaidimą, nepaisant to, jog nematau.

Su kiemo draugais visko būdavo, bet aš tuoj kibdavau į atlapus, jeigu man kažkas nepatikdavo (juokiasi).

– Atrodo, kad tikrai gan sklandžiai praėjo vaikystė ir paauglystė.

– Taip, mes su draugais ir dviračiais važinėdavomės...

– Oho! O kaip?

– Vienas važiuodavo priekyje, kaip orientyras, o aš tiesiog iš galo. Važinėdavom ir dviračiais, ir riedučiais, ir pačiūžomis ne kartą – tikrai problemų dėl to nekildavo.

– O kaip atrodė jūsų paauglystė? Tokia pati, kaip ir daugumos – su „paaugliškomis“ šėlionėmis?

– Paauglystė praėjo gana ramiai, nes namuose praleisdavau nedaug laiko – atostogas ir kai kuriuos savaitgalius, – o mokykloje buvo režimas ir savos taisyklės, tad tikrai tokių dalykų nepasakyčiau, kad buvo. Bet, kai baigiau mokyklą, tai kokius metus ar dvejus taip ir „prasiautėjau“.

Vėliau susigriebiau, pasakiau sau – stop, reikia kažką daryti. Ir galų gale ėmiau įgyvendinti savo svajonę, kurią turėjau nuo šeštos klasės – tapti masažuotoju. Išvažiavau į Vilnių ir ėmiau mokytis šio amato.

– O kaip dabar, iki karantino, po karantino, atrodo jūsų laisvas laikas?

– Kol kas jis atrodo dar vis išsibalansavęs. Tačiau, tikriausiai, kaip ir didelė dalis šiuolaikinių žmonių, savo laisvalaikį leidžiu prie kompiuterio.

Kitas mano hobis – nuo vaikystės MP3 formatu klausausi knygų. Skaityti knygas Brailio raštu tikrai tingiu, atvirai pasakysiu (juokiasi).

Taip pat dabar mokausi groti gitara, tačiau esu šiek tiek pristabdęs šį reikalą, nes nuo stygų pirštai tampa šiurkštūs, o tai kenkia mano darbui.

– Ar jaučiatės, kad gyvenate visavertį jauno žmogaus gyvenimą?

– Žinoma, gyvenu visiškai visavertį gyvenimą.

– O kaip su romantiniais santykiais? Ar jų jūsų gyvenime netrūko?

– (juokiasi) Čia toks subtilus klausimas, iš tikrųjų. Gal ne, netrūko.

– Ar jūsų draugės taip pat būdavo nematančios?

– Jei atvirai, man nėra tekę turėti neregės merginos.

– O ar jūsų negalia netrukdydavo santykiams?

– Jeigu pradėdavome eiti į artimesnius santykius su žmogumi ir jis mane norėdavo labiau pažinti, tada tikrai netrukdydavo. Merginos pamatydavo, kas aš esu per žmogus, kokia asmenybė – ką aš galiu ir ko negaliu. Negalėčiau tikriausiai net ir sugalvoti, imant buitį, kaip pavyzdį, ko aš negaliu daryti – visur galiu padėti.

– Kokios yra darbo galimybės žmogui su negalia?

– Iš savo asmeninės patirties neturėčiau daug ką papasakoti, nes, prieš įsteigdamas savo saloną ir prieš pradėdamas užsiimti masažais, dirbau socialinėje įmonėje, kurioje surinkinėjau kištukinius lizdus. Tačiau išdirbęs porą metų nusprendžiau, kad šis darbas tikrai ne man. Tik rankas gadinausi (juokiasi).

Kiek yra tekę bendrauti su kitais neįgaliais žmonėmis, ypač toje pačioje socialinėje įmonėje, tai ten yra dirbančių žmonių ir su keliais aukštaisiais, nes jiems su įsidarbinimu labai sunku. Pamato, sužino įmonės direktorius, kad turi neįgalumą, esi neregys, ir tavęs jam nebereikia. Na ir kas, kad esi baigęs kelis aukštuosius.

– Minėjote, kad pats jau šeštoje klasėje sumąstėte būti masažuotoju. Kaip pribrendo ši mintis?

– Pamenu, mūsų mokyklos direktorė klausė, ką mes galvojame veikti po mokyklos baigimo. Ji pakalbėjo apie galimybes ir papasakojo apie masažuotojo profesiją plačiau, nei jau buvau žinojęs, ir mane tai užkabino. Be to, atsirado galimybė mokytis Vilniuje, tad aš ilgai ir nesvarsčiau – susidėjau daiktus ir išvažiavau.

– Kas būtent jus užkabino?

– Greičiausiai tai, kad dirbi su žmogumi ir tu jam gali padėti.

– Kaip įkūrėte savo grožio ir kūno estetikos studiją „Ema“?

– Man ją įkurti padėjo Užimtumo tarnyba 2019 m. Iš pradžių studiją buvau įkūręs Kėdainiuose, tačiau kitaip susiklosčius gyvenimo aplinkybėms gruodžio mėnesį grįžau į gimtuosius Telšius ir viską perkėliau čia. Kaip studija atidaryta, tai tikriausiai dar ir mėnesio nėra.

– O kodėl ne į kokį didmiestį?

– Gal dėl to, kad konkurencija didelė, ir aš kažkaip visuomet galvojau grįžti į Telšius.

– Įkurti savo verslą yra gana didelis ir drąsus žingsnis, kaip nusprendėte ir nepabijojote jo žengti?

– Aš tiesiog nebenorėjau dirbti kažkam, norėjau dirbti sau. Pradžioje tikrai nebuvo lengva, nes klientai nebyra juk iš dangaus. Daug padeda sesė, ypač su reklamomis – ji pati dirba šioje srityje, daug anksčiau jau yra atidariusi savo grožio saloną Klaipėdoje.

– Kaip reaguoja jūsų klientai, sužinoję, kad nematote?

– Dabar sesė administruoja mano salono puslapį, todėl dažniausiai ji jau įspėja klientus, ir man nebereikia to daryti.

Tačiau Kėdainiuose būdavo visokiausių variantų. Vienas dalykas kelia daugiausiai problemų, ir aš niekaip jo neišsprendžiu. Tai – šviesa (juokiasi). Man tos šviesos visiškai nereikia ir aš ją pamirštu įjungti. Klientai ateina, pamato, kad tamsu, ir pasimeta – tu ir jauti, ir girdi iš balso, kad kažkas negerai. Tik paskui susivoki (juokiasi).

– Kokių dar kuriozų ištinka darbo aplinkoje su klientais?

– Sunku dabar taip greitai prisiminti, bet būna, klientas klausia manęs – čia gulti? Ir rodo pirštu (juokiasi). Galiausiai išsiaiškinam.

– O kaip, pavyzdžiui, su prisilietimais? Ar nebūna, kad ranka nuslysta ne ten, kur reikia?

– Supratau mintį (juokiasi). Anksčiau tikrai pasitaikydavo. Galiausiai nusprendžiau, kad reikia kažkaip su tuo susidoroti. Pavyzdžiui, kai darau viso kūno masažą, apsibrėžiu ribą – uždedu rankšluostį ir stengiuosi tos ribos neperžengti.

– Kaip pats neprarandate jėgos judėti į priekį ir nesižvalgyti į įvairius nusistovėjusius stereotipus visuomenėje, kad neįgalieji yra silpnieji?

– Aš, iš tiesų, net nežinau, kodėl išvis tokia nuomonė yra gaji visuomenėje ir iš kur tokios mintys kyla. Galbūt tie žmonės, kurie laikosi tokios nuomonės, patys yra silpni. Bet, tiesą pasakius, pats daug apie tai negalvoju, nes man tai nėra aktualu – esu dažniausiai visada pozityviai nusiteikęs.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: kodėl iškrėsta Darbo partijos būstinė?
Gyvai
Gyvai: komentarai apie Vilniuje kilusį gaisrą ir situacijos suvaldymą