Šiandien ji tyliai gyvena Akademijos miestelyje ir ruošiasi pagaliau beveik po 60 metų į amžino poilsio vietą paguldyti partizano Lapės palaikus.
Pradinių klasių mokytoja T. Ritikaitė-Balsevičienė pati puikiai atsimena visą pokarį taip šviesiai, kad tenka pavydėti. Net mažos detalės nepasiklydo jos atminty ir šiandien gula į nuoseklų pasakojimą.
Senutėlė kalba lyg smuikuotų. Stryku pirmyn atgal per dešimtmečius, bet nepamesdama pagrindinės temos: „Jie taip mylėjo Lietuvą, kad mes dėl jų turime viską padaryti“.
Ji dėl jų tikrai viską padarė
Sekmadienį – liepos 18 dieną – moteris dalyvaus partizano Pranciškaus Prusaičio-Lapės laidotuvėse Gudžiūnų miestelio kapinėse.
„O jei bus labai karšta?“, − provokuoju.
„Tegul būna! Tegul ir akmenimis lyja, aš vis tiek eisiu“, − visą pokalbį labai jautriai kalbėjusi ir nė karto nepakėlusi balso, šį sakinį pasako gana įsakmiu tonu. Kaip nukirsdama.
Po sekundės suprantu, kad taip griežtai jį sako ne man, o sau. Taip yra išugdytas mūsų tėvų pareigos jausmas − liepti sau, o ne kitam.
Jau pačioje pokalbio pabaigoje beveik vienu metu Teklė ir jos dukra Dalia užsiminė, kad žodis „partizanai“ nėra teisingas Lietuvos gynėjų pavadinimas. Niekas jų taip nevadino. Žmonės išėję ginti Lietuvos nuo rusų buvo miškiniai. Jos ir pačios sakosi nepajutę, kada miškiniai tapo partizanais. Dabar jau priprato. Na, o protokoluose sovietai rašė „banditai“.
Savo pasakojime, kad labiau jaustumėte laiko dvasią naudosiu žodį − miškiniai.
Vieni apie kitus nekalbėjo
Miestelyje žmonės apie miškinius nekalbėdavo. Vyrai, kaimynai sueidavo, bendraudavo ir alaus kartu išgerdavo, bet vienas kitam niekada nė žodeliu neužsiminė, kad padeda ar palaiko į mišką išėjusius kraštiečius.
„Mes juk kartu vakaruškaudavome“, − pasakoja T. Balsevičienė, bet niekada nei apie tai, kad nešėm mėsos, nei kas duonos iškepdavo, kas apskalbdavo − jokiu žodeliu vienas kitam“.
Dar labiau tylėjo per sovietmetį.
Teklės dukra Dalia paliudija, kad jos su seserimi Rita dar nuo vaikystės tas istorijas žinojo, augo su jomis kartu, nes šeimoje vieni kitais pasitikėjo, bet daugiau niekam nepasakojo.
Pati Ridikų giminė labai drąsi ir atkakli, sakyčiau. Juk miškiniai neateidavo pas skystablauzdžius.
„Jis (P. Prusaitis-Lapė) vaikščiodavo po Gudžiūnus, Pilionius, Mantviliškį ir ateidavo pas mus į Gudžiūnus, nes mus pažinojo, mat mano brolis Adolfas buvo miškinių ryšininkas“, − pasakoja Teklė.
Miškiniai eidavo pas tuos, kuriuos gerai pažinojo ir kuriais pasitikėjo. Žinojo, kad jų neišduos ir dar pasirūpins.
Kai iš miško ateidavo vyrai, namie šviesos nedegdavo. Todėl ne visus juos ir įsidėmėdavo, nes veidų nematydavo. Dėl tos pačios priežasties ir slapyvardžius keitinėdavo.
Pranciškus buvo ne tik „Lapė“, bet ir „Kiaunė“, „Kęstutis“. Per laiką žmonės jau šiek tiek jausdavo kuris yra kuris, jei pastoviau lankydavosi. Geriau pažinojo tik savus.
Po daugybės metų Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro T. Ritikaitė-Balsevičienė gavo P. Prusaičio tardymo bylą ir skaitydama parodymus taip pat nerado nei žodeliu užsiminta apie jokius žmones, pas kuriuos lankydavosi, kurie rėmė.
Paminėjo tik tuos, kurie jau išmirę, kad niekam nepakenktų. Tikėjimas ir pasitikėjimas Lietuvos kaime buvo vertybė. Mokytojos Teklės manymu, Lapė tik dėl to taip ilgai ir išsislapstė, kad turėjo jį palaikančių žmonių. Anot pasakotojos, jis gyveno daugelyje šeimų.
Tarnavo pas ūkininkus
Prusaitis buvo labai darbštus. Ir besislapstydamas stengdavosi padėti šeimininkams tuo, kuo galėjo.
Buvo labai sumanus, gabus, gudrus, draugiškas ir labai linksmo būdo. Gražus. Teisingas − dar pabrėžia asmeniškai jį pažinojusi Teklė. Be to ir meniškas. Darydavo kryžiukus iš kiečių, kad tik nesėdėti. Ir Balsevičienei yra sakęs: „Darau tau kryžių. Kaip tu ten mokykloje pamokas prie ruso be kryžiaus vedi?“. Taip su humoru mokėjo pasakyti svarbius dalykus ir primindavo įskiepytas vertybes.
Pakliuvo jis į Kėdainių rajoną pas pasiturinčius Adomaičius, ūkininkavusius Padotnuvyje po didelės nelaimės. Pranciškaus tėvas Matas gyveno Grinkiškyje. Bet ten jo žemės buvo nederlingos, o ir nedaug jų teturėjo.
Po pirmos žmonos mirties liko su dukra Elena. Našlys Prusaitis vedė antrą kartą moterį su sūnumi Broniumi. Šeimoje gimė dar keturi vaikai: Zofija – 1920 metais, Stefanija – 1923 metais, vėliau –Jonas ir 1938 metais – Pranciškus.
Kai mirė mama, kaip Zofija pasakojo savo vaikams, ji ėjo 10-uosius metus, Pranukas tuomet tebuvo apie du metukus. Po žmonos mirties vyresnieji vaikai jau patys stovėjo ant kojų.
Vyras pardavė žemę ir visus gyvulius, o keturis mažuosius atidavė tarnauti arba augti pas žmones, nes aiškiai suprato, kad likęs vienas nepajėgs tvarkytis nei su vaikais, nei su ūkiu, nei su savimi. Vyrą palaužė neviltis ir silpnybės.
P. Prusaičio-Lapės dukterėčia, sesers Zofijos dukra Bronė Zaliauskienė įsitikinusi, kad Pranciškui didelę įtaką turėjo pasiturinti ūkininkų šeima, kuri jį ir išaugino.
„Jų buvo kitoks požiūris į viską. Juos trėmė, atimdavo turtą. Ūkininkai tą kitokį požiūrį jam į Lietuvą ir rusus, į gyvenimą ir įdiegė. Ir į tą rusų armiją jis todėl nenorėjo eiti“, − sako, gyvo savo dėdės taip ir nemačiusi Bronė Zaliauskienė, dabar su savo šeima gyvenanti Biržų rajone.
Pranciškui tikrai švietė graži ateitis. Adomaičiai turėjo apie 20-30 ha žemės. Vaikų neturėjo ir sumaniam vaikinui, kuris net valdė jų naująją kuliamąją mašiną, pažadėjo ir ūkį užrašyti. Tačiau kaip pasiturinčius ūkininkus juos vieną dieną išvežė į Sibirą. Tada ir atėjo jo į mišką kviesti.
„Nebepaveldėsi tu ūkio ir nieko vis tiek neturėsi, jei Lietuvos neapginsime. Matai, kad Amerikos balsas nepadeda, rusai daro savo tvarką“, − anot Teklės, taip jis buvo raginamas.
Tuo metu kai pradėjo slapstytis 1948 metais, Pranciškui buvo tik 20 metų.
Sušaudytas jis buvo tik 1963 metais, būdamas 35 metų amžiaus.
Išdavė, kad suimtų tyliai
P. Prusaičio-Lapės mirties istorija turi kelias versijas.
T. Balsevičienė pasakoja taip, kaip prisimena. Ji yra tikra, kad paminėjimas, jog jis suimamas atsišaudė, nėra teisingas. Toje istorijoje parašyta, kad jis atsišaudė iš antro aukšto langų, bet tame name nebuvo ir to antro aukšto. Teklė parodo net to namo nuotrauką.
Suimamas Lapė jau nesipriešino, nes paskutiniu metu buvo likęs vienui vienas. Slapstėsi visur. Tai pas Ritikus, tai pas kaimynus Gailiūnus, tai kur kitur.
Išsilaikęs iš viso apie 15 metų, buvo pavargęs. Ir dar daug anksčiau pokalbyje su Tekle buvo sakęs, kad žino, koks bus jo likimas.
Tą dieną, kai sutartu ženklu į namo duris pasibeldė du civiliai apsirengę vyrai, jis kuo ramiausiai atidarė duris galvodamas, kad parėjo šeimininkai, o jie tuo tarpu buvo kitur. Šeimininkė kasė bulvių derlių, o vyras išėjo kitais reikalais.
Stribus apeidavo gudrumu
Kad ant didelio ir aukšto molinio Ritikų ūkinio pastato saugiai užliptų miškiniai, buvo pagamintos specialios labai ilgos kopėčios. Vieną kartą miškinius stribai vijosi iki pat Ritikų sodybos, bet jie sušoko ant tvarto ir spėjo kopėčias užsitraukti.
Kaip beieškojo, ir tą kartą besislapstančio su kitais miškiniais Lapės, nerado. Išmėgino visas kopėčias sodyboje, bet jos buvo per trumpos, kad pasiektų.
Nors badė durklais visą stogą, tačiau miškiniai tą kartą kabėjo ant gegnių ir neišsidavė.
Teklė dar pasakoja ir kaip jie paslėpdavo pėdas. Turėjo pasidarę specialius antrus batus. Juos audavosi ant savo batų, kita puse, todėl pėdsakai nerodydavo tikro tako.
Kad miškiniai buvo dažni svečiai mane įtikina, nes Teklė mena labai daug istorijų. Visų ir neišpasakosi.
T. Ritikaitė-Balsevičienė negali patvirtinti, kad jie būtų ką nors nuskriaudę ar apgavę. Paklausiau jos to, nes tokie mitai egzistuoja. Tačiau ji liudija, kad mėsos, duonos imdavo tiek, kiek tuo metu reikėjo, žmonių negąsdino ir neskriaudė. Atvirkščiai, dar patardavo, kaip gudriau išsisukti.
„Visi kaime buvo labai geri žmonės, vienas kitą labai palaikė. Miškiniams, ir tuo pačiu Lapei, padėjo ir veterinarijos gydytojas, ir Gudžiūnų kolūkio ūkvedys, ir fermos vedėja. Visi tikėjo ir laukė Nepriklausomybės. Tėtė tai buvo prilipęs prie Amerikos balso“, − prisimena Teklė.
Teklė mena ilgo pokalbio detales
Pati Balsevičienė Lapę pirmą kartą pamatė savo sodyboje grįžusi į tėvų namus iš Grinkiškio, kur dirbo mokytoja.
Vos įžengusiai į namus dukrai mama Ona Bledytė Ritikienė pasakė: „Mes turime svečią“.
Kad tai Lapė, jauna mergina iš karto suprato, nes žinojo, kad namuose jis ir lankosi, ir pabūna. Antrą kartą akis į akį abu susidūrė, kai buvo jau ištekėjusi, po kelerių metų.
Tada mama paprašė kartu su ja į klojimą nunešti valgyti, nes vienai reikia kieme pasaugoti, kad kas nepamatytų. Tą kartą abu labai ilgai kalbėjosi. Tuomet ji klaususi: „Kodėl neini į miestą? Ten galėtum dirbti.“ Tačiau Lapė jai tada parodė plaštaką su nutrauktu didžiuoju pirštu.
„Aš niekur negaliu eiti, nes mane atpažins, manęs visur ieško“, − taip jai tada atsakęs Pranciškus. Ne visą jų pokalbio turinį Balsevičienė ir dabar pasakoja, bet sakosi, kad prisimena ir daugiau.
„Aš dar pagalvosiu, gal per laidotuves ir pasakysiu“, − sako T. Ritikaitė-Balsevičienė.
Teklės Ritikaitės-Balsevičienės išleistos knygos: Iš Gudžiūnų krašto istorijos (2001 metai), Mūsų gimtinė (2003 metai), Taip mes gyvenome Krakėse (2006 metai), Mūsų Gudžiūnai – mūsų gyvenimas (2010 metai), Prabėgę metai (2019 metai).
Moterys susidraugavo
T. Balsevičienė P. Prusaičio-Lapės seserį Zofiją susirado pati. Kad jis ją turėjo ir kur ji dabar gyvena moteriai pasakė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre.
Zofijos šeima ilgau gyveno nežinioje. Apie savo į mišką išėjusį brolį žinojo nedaug. Tačiau saugumas moterį tardė ir ramybės nedavė kol jo ieškojo.
Tuo metu kai Lapė nušovė išdaviką daktarą Remeiką, moterį taip pat tardė. 1962 metais jau suimtą brolį, reikėjo vykti atpažinti. Sesuo brolį pažino.
„Vytauto Rimkevičiaus pjesėje „Vandens lelija“ aprašyta istorija yra paremta faktu iš P. Prusaičio- Lapės gyvenimo. Tik joje atvirkščiai sudėti akcentai.
Daktaras Remeika buvo saugumo infiltruotas pas miškinius. Supratęs, kad vieną kartą jau jo buvo apsvaiginti kažko pridėjus į hematogeną, antrą kartą susidūrę su Remeika ir jo nuginkluoti ėmė lapišku gudrumu daktarą prašyti leisti troboje, kurioje viešėjo, suvalgyti sriubos po šaukštą. Tada kai jau visi pavargę palinko prie dubenų, Lapė išsitraukė ginklą, kurį visada turėjo užantyje užsikišęs, ir jį nušovė“, − apie atvejį su Remeika primena Teklės dukra Dalia.
Pranciškus Prusaitis–Lapė (1928–1963) – paskutinysis mirties bausme nubaustas partizanas
Gimė 1928 m. sausio 9 d. Grinkiškio miestelyje (dabar Radviliškio raj.), augo smulkaus ūkininko keturių vaikų šeimoje. Nenorėdamas tarnauti okupacinėje kariuomenėje Pranciškus Prusaitis-Lapė tarnavo pas ūkininkus.
1948 m. gegužę įstojo į partizanų gretas – Kudirkos rajono R. Šukio–Jogailos būrį.
1949 m. rugpjūtį dalyvavo Užpelkių kautynėse, po mėnesio pateko į okupantų pasalą, buvo sužeistas. Po šio įvykio jam buvo suteiktas grandinio laipsnis.
1950 m. rugpjūčio 9 d. buvo paskirtas Jaunučio būrio vadu, dar po metų – Prisikėlimo apygardos štabo ryšių įgaliotiniu.
1952 m. vasario 16 d. P. Prusaitis už drąsą kautynėse apdovanotas pirmos rūšies laisvės kovos 3 laipsnio kryžiumi, nuo gegužės mėnesio ėjo Kęstučio apygardos Povilo Lukšio rinktinės štabo aprūpinimo skyriaus viršininko pareigas. Dėl išdavystės žuvus rinktinės vadui J. Paliūnui–Rytui, pradėjo slapstytis – tai tęsėsi 10 metų.
1962 m. rugsėjo 25 d. P. Prusaitis–Lapė buvo apsuptas ir areštuotas. Po pusmečio tardymų okupantų teismas jam paskelbė mirties bausmę, o 1963 m. liepos 13 d. Vilniuje, KGB kalėjime jis buvo sušaudytas.
2001 m. sausio 19 d. jam suteiktas majoro laipsnis, 2004 m. lapkričio 17 d. P. Prusaitis apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (po mirties).
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras 2021 metų vasario 15 dieną pranešė, kad pavyko surasti ir atpažinti 11-os ginkluoto pasipriešinimo dalyvių ir jų rėmėjų palaikus. Tarp jų Vilniaus Našlaičių kapinėse buvo rasti ir identifikuoti Prisikėlimo apygardos štabo aprūpinimo skyriaus viršininko Pranciškaus Prusaičio–Lapės palaikai.
Į partizaninių kovų istoriją P. Prusaitis–Lapė įėjo ne tik kaip paskutinis mirties bausme nuteistas ir ilgiausiai besislapstęs, bet ir kaip labai patikimas partizanas. Jis tik vienas vos iš kelių, kurie buvo paimti dalyvauti svarbioje misijoje – saugoti visus partizaninio judėjimo vadus pasirašant 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio Tarybos deklaraciją. Be to, jis saugojo bidonus su apygardos štabo dokumentais. Tuo metu kai bendravo su T. Ritikaite-Balsevičiene, jai pasakė, kurioje sodyboje yra du bidonai su dokumentais. Vienas buvo užkastas klojime po šiaudais, o antras įleistas į šulinį ir yra po vandeniu.
Kėdainių krašto muziejuje saugoma P. Prusaičio-Lapės relikvija − jo baltiniai. Tai vienintelis asmeninis jo daiktas, kuris liko Ritikų šeimoje. Teklės mama Ona jam padavė švarius savo baltinius, o tuos pažadėjo išplauti ir būtų vėliau apsikeitę, bet Pranciškus jų jau nebeatėjo. Pačioje Nepriklausomybės pradžioje Teklė juos atidavė pačiam muziejaus direktoriui Rimantui Žirguliui į rankas.
Prisimena kratas
Pranciškaus dukterėčiai Bronei Zaliauskienei įsirėžęs faktas, kaip į jų namus, į didelį malūną, kuriame tuo metu šeima gyveno, įsiveržė saugumas su policija. Kaip darė kratą per visus tris didelio malūno pastato aukštus.
„Mes abu su broliu dvyniu tupėjome pasislėpę. Palindome po stalu ir taip tada bijojome. Taip buvome išsigandę“, − iki šiol prisimena Bronė.
Dabar slogius prisiminimus veja šalin ir su dėkingumu kalba apie Teklę. Bronė pamena, kad ši moteris suteikė jos mamai, Pranciškaus seseriai taip rūpimų atsakymų ir žinių. Moterys susidraugavo. Ir dabar radus palaikus, Teklės patarimo klausė Bronė kur geriau būtų jį palaidoti.
„Jis mūsų žmogus, čia jo draugai palaidoti, ant paminklo jau yra vardas“, − sakė Teklė.
„Ar T. Balsevičienės knygose paskaitau, ar „Kario“ žurnale apie dėdę – visada graudinuosi, ir kai jo palaikus surado, ašaros riedėjo, taip stipriai susigraudinau. O kai „Tiesos“ laikraštyje 1963 metais tėtis perskaitė, kad Pranciškų nuteisė ir sušaudė, pamenu, kad mama labai verkė“, − pasakoja Bronė Zaliauskienė. 66 metų moteris pati užaugino keturis sūnus: Aurelijų, Saulių, Sigitą ir Mindaugą. Visi jie domisi šeimos ir Lietuvos istorija.
Vyriausiasis sūnus Aurelijus mamą labiausiai ir skatino kreiptis dėl dėdės palaikų, kai surado Adolfą Ramanauską Vanagą. Patys ir parašė į Genocido centrą.
Iš šeimos narių buvo paimti DNR tyrimai. Pastangos davė rezultatą.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras šeimai prieš 2020 metų Kalėdas pranešė, kad Vilniaus Našlaičių kapinėse pavyko surasti ir identifikuoti Pranciškaus Prusaičio–Lapės palaikus.
Visa Bronės šeima ruošiasi dalyvauti laidotuvėse. Deja, be jos brolio dvynio. Jis nesulaukęs 45 metų mirė prieš pat 2000-uosius metus. Ir Pranciškaus sesuo Zofija su vyru Vytautu jau yra mirę. Jie abu labai pergyveno, kad nėra Pranciškaus kapo.
„Mes vis šeimoje pasišnekėdavome – negi išmetė jų į kokią duobę. Žinojom, kad niekas nelaidodavo“, − sako Bronė, − „Mums garbės nereikia, bet didžiuojamės savo giminaičiu, o dabar žinosime, kad palaidotas kaip žmogus“.
Nepriklausomybės laikais, 1998 gegužės 5 dieną Bronės tėtis, įkvėptas Laisvės pokyčių, net parašė Pranciškui skirtą eilėraštį, kurį Bronė saugo ant jau po truputį blunkančio lapelio.
„Jau Nepriklausomybės laikais tėtė su mama surado Pranciškaus nuotrauką mažytę. Išdidino. Padarė portretą ir bute, kur su mama gyveno Kaune, jis salione kabėdavo. Pranciškus visada būdavo kartu su jais. Užmesdavau akį kai nuvažiuodavome ir man suspaudavo širdį. Jie taip kovojo už Lietuvą ir vis dėlto nuslopino, įveikė tą judėjimą“, − sako Bronė Zaliauskienė.
Dabar, kai abu tėvai mirę, nuotrauka kabo Bronės Zaliauskienės namuose Biržų rajone.
Inicijuotos ir kartu su gerų žmonių pagalba pastatyti paminklai:
1991 metais rugsėjo 15 dieną perlaidojant krašto partizanus Gudžiūnų kapinėse pastatyta Juozo Meškuočio skulptūra 1996 metais rugsėjo 15 dieną paminkliniame akmenyje Dotnuvėlės upelio šlaite, Gudžiūnų miestelyje kur 1946–1953 m. buvo užkasti Gudžiūnų apylinkėse žuvę Jungtinės Kęstučio apygardos (nuo 1948 m. balandžio mėn. – Kęstučio ir Prisikėlimo apygardų) partizanai iškaltas atminimo užrašas 1997 metų birželio 28 dieną surengta didelė šventė minint Gudžiūnų 450 gimtadienį ir 125 metus nuo parapijos įsteigimo ir buvo pastatyta skulptūra prieš Gudžiūnų seniūniją – „Lietuvaitė“, kuri skirta Kėdainių krašto garbės piliečio prof. dr. kunigui S. J. Povilui Rabikauskui jo kunigystės 50-osioms metinėms 1999 metais pastatytas koplytstulpis prie buvusios mokyklos Kėdainių krašto garbės piliečio prof. dr. kunigo S. J. Povilo Rabikausko 80 jubiliejui atminti. Genriko Galvanausko medinė skulptūra „Motina“ miestelyje pastatyta 2001 metais rugsėjo 16 dieną Dėl partizanų kančių išgyvena ir T. Ridikaitė-Balsevičienė.
„Kiek jie iškentėjo, paromis nei lašo vandens, nei gurkšnelio, nei kąsnelio, kiek jie dėl Lietuvos padarė. Žeminėse vos per sprindį nuo vandens miegodavo, miške vienui vieni“, − vėl iki ašarų graudinasi ponia Teklė.
Pirmą kartą ji ašaras nusibraukė kai pasakojo apie savo jausmus, kai į Kėdainių aerodromą buvo parvežti karstai su žmonių palaikais iš Sibiro. Minios žmonių, juodai apsirengusių moterų skausmas ir ašaros, ją tąkart labai sukrėtė. Tada ir nusprendė, kad garbingai palaidos ant Dotnuvėlės upelio krašto pakastus kovotojus. Taip ir padarė.
1991 metais išsikvietė ekskavatorių ir rausė toje vietoje žemes. Rado kaulelius, kuriuos tada reikėjo išrinkti iš srutų, mat toje vietoje per kūnus jos tekėjo iš šalia esančių fermų.
Plovė ir paruošė laidojimui. Laidojo 1991 metų rugsėjo 15 dieną.
Ant Juozo Meškuočio paminklo iškalė vardus ir tų, kuriuos pažinojo ir žinojo kaip to krašto kovotojus, bet neturėjusius kapų. Taip ant paminklo Gudžiūnuose prieš 30 metų atsirado ir Pranciškaus Prusaičio-Lapės pavardė.
Apie piktą stribą
Mokytojos Teklės atmintis saugo ir nemalonių prisiminimų apie vieną išdaviką, dirbusį mokykloje, kitą labai piktą ir labai bjaurų stribą iš „stribyno“ – taip vadino jų buveinę, bet labai prašo nerašyti jų pavardžių. Pagalvoju: kodėl? Bet atsiminusi visą pokalbį ir įvertinusi, kiek nedaug savo laiko ir žodžių ji skyrė paminėti blogiečiams bei kokiomis intonacijomis, suprantu, kad jiems reikšmės nesuteikia. Moters tikslas – skleisti žinią apie kraštiečių kovas už Lietuvą ir saugoti jų atminimą, o kitus tegul ištrina pats laikas.
Paraštėse lieka ir pasakojimai apie mokslus seminarijoje, jaunystę ir vakaruškas, jos mylimus mokytojus, jų ugdytą patriotiškumą, dorą, darną, darbštumą, atsakomybę, auką, jau Nepriklausomybėje išleistas knygas, savo Gudžiūnų kaime pastatytus paminklus, žmonių palaikymą, sovietmečiu išsaugotą tikėjimą, meilę poetui Bernardui Brazdžionui.
Suvokusi, kad prieš mane – žmogus, menantis beveik 100 Lietuvos istorijos metų, o pačios Teklės asmenybė tokia gili ir įdomi, suprantu, kad prasmegčiau, jeigu išsiplėsčiau rašydama. Jai vienai galėčiau paskirti visą knygą.
Negaliu niekam pažadėti, kad prie to grįšiu, bet labai norėčiau. O tai, kad teko pažinti žmogų per vieno miškinio istoriją, man buvo didelė likimo dovana.
LAIDOTUVĖS VYKS 2021 m. liepos 18 d., sekmadienį
9.00 val. Visuomenės atsisveikinimas su velionio P. Prusaičio-Lapės palaikais Gudžiūnų Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje, Gudžiūnų sen. Kėdainių r.
12.00 val. Šv. Mišios Gudžiūnų Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje. Šv. Mišias aukos vyskupas Jonas Kauneckas, dekanas kun. Norbertas Martinkus
13.00 val. Karsto su velionio palaikais išnešimas iš bažnyčios į Gudžiūnų kapines.
