Lengvaatletei rekordą primena telefono ir automobilio numeris

Vilhelmina Augustinavičiūtė-Bardauskienė (67 m.) išgarsėjo kaip pirmoji moteris pasaulyje, nušokusi į tolį septynis metrus. Nors nuo triumfo akimirkų prabėgo 42 metai ir rekordas buvo pagerintas, sportininkei tai tapo ne tik džiugiu įvykiu, bet ir paskata puoselėti šeimos verslą.

 Nuo sportininkės triumfo akimirkų prabėgo jau 24 metai.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Nuo sportininkės triumfo akimirkų prabėgo jau 24 metai.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Akimirkos pasiekus rekordą – Vilhelmina į tolį nušoko 709 centimetrus.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Akimirkos pasiekus rekordą – Vilhelmina į tolį nušoko 709 centimetrus.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Akimirkos pasiekus rekordą – Vilhelmina į tolį nušoko 709 centimetrus.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Akimirkos pasiekus rekordą – Vilhelmina į tolį nušoko 709 centimetrus.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
V.Augustinavičiūtė-Bardauskienė užaugino sportiškus ir išsilavinusius sūnus Mantą (kairėje) ir Tomą.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
V.Augustinavičiūtė-Bardauskienė užaugino sportiškus ir išsilavinusius sūnus Mantą (kairėje) ir Tomą.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Jul 20, 2021, 7:13 PM, atnaujinta Jul 20, 2021, 7:13 PM

Vilnietei V.Augustinavičiūtei-Bardauskienei nebūdinga gręžiotis į šlovingą praeitį, jai daug labiau rūpi ši diena. Moteris dabar džiaugiasi aktyvia veikla, gražia šeima, pavasario žingsniais.

Bet ir šuolio rekordas – 7,09 metro – smagiai įsipina į buvusios sportininkės kasdienybę.

Šie skaičiai kartojasi ir jos telefono, ir automobilio valstybiniame numeriuose. Gali būti, kad šie skaičiai Vilhelminai išties laimingi.

– Ar dažnai prisimenate dieną, kai pasiekėte pasaulio rekordą? Kokius prisiminimus šis įvykis kelia dabar?

– Mielas sutapimas – pirmas pasaulio rekordas pasiektas per brolio gimtadienį, antras – per draugės, tad pačius faktus, troškimą parodyti šuolių galimybes, pastangas, tą laikotarpį kai kuriomis progomis vis prisimenu.

Ir šurmulį, specialistų, žiniasklaidos iš įvairių pasaulio šalių susidomėjimą, nes tai buvo pirmą kartą pasaulio moterų šuoliuose į tolį įveikta 7 metrų riba.

Šiuo metu viskas aprimę, tuo džiaugiuosi, nes praeitis, kad ir kokia šlovinga būtų, truputį ne mano peizažas.

Juk svarbiausia ir gražiausia diena – šiandien!

– Įdomu, jog anuomet Sovietų Sąjungos lengvosios atletikos rinktinės psichoterapeutai ir fizikai ištyrė, kad jūsų biolaukas rugpjūtį, kai pasiekėte rekordą, būna aktyvus.

Tačiau ar vėliau tiek sporte, tiek asmeniniame gyvenime rugpjūtis jus apdovanodavo fantastiška sėkme?

– Tikiu mokslo tyrimais pagrįstomis išvadomis, norisi tikėti ir šiomis, nes maksimaliems sporto rezultatams svarbi kiekviena smulkmena: darbo proceso sustyguota sportinė forma, tos dienos savijauta ir susitelkimas, oro sąlygos, stadiono vieta, danga, pagaliau Fortūna.

Be to, pastebėjau, kad kai beveik visas pasaulis rugpjūtį lepinasi atostogomis, man kyla kažkoks darbinis entuziazmas. Gal todėl, kad tai vasaros pabaiga, organizmas kupinas natūralių vitaminų, judėjimo, saulės.

– Jums iki šiol skaičiai 709, reiškiantys Europos čempionate Prahoje pasiektą šuolio rekordą – 7 metrus 9 centimetrus, – atrodo magiški? Teko girdėti, kad ir automobilio, ir mobiliojo telefono numeriuose yra šis skaičių derinys. Ar vis dar tebėra ir niekas nepasikeitė?

– Numerologai gal turėtų savo paaiškinimų, kodėl ties šiais skaičiais sustojau, šuolių veiksme norėjosi jų tolimesnių. Bet šiais man skirtais skaičiais kartais pažaidžiu, o automobiliai su tokia numeracija per ilgus vairavimo metus dar neatnešė autoavarijų dėl mano kaltės.

– Kaip finansiškai buvo atlyginta už pagerintą pasaulio rekordą ir Europos čempionės titulą? Prisimenate, kam išleidote pinigus?

– Už du pasaulio rekordus buvo skirta po 1500 rublių, tiek pat ir už Europos čempionės titulą, dar kažkiek už pergalę varžybose „Eight Nation Athletic Games“, vykusiose Tokijuje.

Kadangi jau turėjome vyresnįjį sūnų, norėjosi, kad vaikas augtų ne tiktai ant asfalto, tad išleidau labai lietuviškai – nusipirkome seną sodybą prie Trakų ežerų.

– Kodėl jūs, tokio aukšto meistriškumo šuolininkė, nesate dalyvavusi olimpinėse žaidynėse?

– Turbūt tokia lemtis, kažkaip vis prasilenkdavau.

Todėl dėjau visas pastangas kaip mama ir sporto patarėja, kad olimpiečiu taptų sūnus Tomas, ir jis dalyvavo Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse šuolių į tolį rungtyje.

O man dėl politinių priežasčių nepatekus į Maskvos žaidynes artimiausias kaip sportininkės prisilietimas prie jų buvo ikiolimpinės savaitės tarptautinės varžybos Miunchene prieš pat 1972 metų olimpiadą. Kaip perspektyvi devyniolikametė buvau įtraukta į SSRS rinktinę, bet dar ne olimpinę komandą, tad nors tiek džiūgavau šokinėdama Olimpiniame stadione.

– Kada baigėte sporto karjerą ir kas privertė padėti galutinį tašką šuolių sektoriuje?

– Atsigavusi, kai nepatekau į Maskvos olimpines žaidynes, dar nemąsčiau apie karjeros pabaigą, juk buvo pati branda sporte – 27 metai.

Treniruotes beveik metus tęsiau įvairiose vietose viena, nors mano treneris patarė didįjį sportą pamažu paleisti.

Pirmąją žinią – straipsnį Vokietijos laikraštyje, kad taip ir pasielgiau, mano nuostabai, atsiuntė draugai vokiečiai. Antroji – prieš kurią galutinai kapituliavau, kai pajutau besilaukianti antrojo sūnaus Manto.

– Ar buvo sunku psichologiškai susitaikyti su karjeros pabaiga ir pereiti į naują gyvenimo etapą?

– Nuo ilgesio gelbėjo rūpesčiai gimus antrajam sūnui, be to, kažkaip greitai sekėsi įsilieti į naują veiklą.

Tikrai paveiki žinomo čekų kilmės britų dramaturgo sero Tomo Stoppardo įžvalga, kuri ir šiuo pandeminiu laikotarpiu mums visiems aktuali: „Pažvelkime į kiekvienas išėjimo duris kaip į įėjimą kažkur kitur“, o jei dar matome langus, daug langų!

– Kaip klostėsi jūsų gyvenimas atsisveikinus su sportu – ar dirbote trenere, geografijos ir fizinio lavinimo mokytoja, nes tokią specialybę įgijote tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute?

– Kadangi per sportines keliones buvau sukaupusi nemažai įdomios medžiagos, užrašų iš įvairių pasaulio šalių, dvejus mokslo metus padirbėjau geografijos mokytoja mokykloje.

Labai smagu buvo dėstyti smalsiems moksleiviams, tačiau norėjosi ir didesnės erdvės.

Apie dešimt metų dirbau vadovaujamą darbą sporto srityje, buvau prisilietusi prie leidybinės veiklos, turizmo sektoriaus. Vėliau, susiklosčius šeiminėms aplinkybėms, pasukau privataus verslo link, teko įdėti nemažai pastangų jį pradedant, auginant, atsirado kitų verslo etapų, kur atsakomybių turiu iki šiol.

– Ar sutuoktinis Antanas buvo susijęs su sportu? Kaip tuomet jaunystėje su juo susipažinote?

– Susipažinome gana tradiciškai, tuometiniame „Palangos“ restorane Vilniuje, kur su drauge užsukome papietauti. Kartu prisėdo buvusios Statybų ministerijos darbuotojas, ir aš, dvidešimtmetė, neatlaikiusi žemaitiško atkaklumo, mažiau nei po pusmečio ištekėjau.

Šiuo metu Antanas, turintis ilgametę statybų vadovo patirtį, paekspertuoja sportą, o aš – statinius. (Juokiasi.)

– Ar savo vaikus ugdėte sportiškai?

– Sūnūs lankė daug ir įvairių būrelių. Kadangi augo berniukai, akcentavau sportiškumą, užsienio kalbų mokėjimą ir laisvą profesijos pasirinkimą.

Tomas buvo profesionalus sportininkas, šiuo metu – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto dėstytojas ir verslininkas, Mantas – IT specialistas Šveicarijos kompanijoje, abu užaugo sportiški, kalbantys 3–4 užsienio kalbomis, suvokiantys sveikatingumo prasmę.

– Kuo šiuo metu daugiausia rūpinatės ir kokia veikla dabar svarbiausia?

– Tebeturime kaimo turizmui ir sveikatingumui skirtą kompleksą ant ežero kranto, kurį visi šeimos nariai aktyviai kūrėme, triūsėme. Čia vykdavo įvairios konferencijos, teniso turnyrai ir kiti laisvalaikio renginiai.

Šiuo metu tai puikus prieglobstis giminaičiams, draugams nuotoliniams darbams vykdyti ar patiems atsipūsti.

Jau nemažai metų užsiimu nekilnojamojo turto ir investiciniais projektais. Esu mama, močiutė, stengiuosi dėmesį padalinti ir patiems artimiausiems.

– Ar pasportuojate laisvalaikiu? Kokių pomėgių turite?

– Neįsivaizduoju dienos be judėjimo, rytinės mankštos ar tikslinio fizinio krūvio bėgiojant, važinėjant dviračiu, plaukiojant, tiesiog vidus kviečia.

Judinu ir drauges, aplinkinius, juk tiek daug turime įvairių būdų, galimybių jaustis sveikesni.

Iki pandemijos po keletą kartų per sezoną vykdavau į kalnus slidinėti, tikiuosi tęsti ir toliau.

Esu skaitukė, mėgstu pasinaudoti kompiuterio galimybėmis, stengiuosi nepamiršti anglų, vokiečių kalbų. Norisi neužleisti pasaulio pažinimo ne tik kaip geografei, bet ir pakeliauti, o gal ir į Antarktidą pavyks?

– Kam dabar dažniausiai pasakojate apie rekordinį šuolį? Pavartote albumą su sportinės karjeros nuotraukomis ar parodote draugams, anūkei?

– Šie metai Lietuvos lengvajai atletikai išskirtiniai, sukanka 100 metų nuo pirmųjų lengvosios atletikos pirmenybių Kaune.

Turbūt daugelis, pažinę šią įdomią, daugiafunkcę, karališkąją sporto šaką, pavartysime albumus, suskaitmeninsime savo archyvus, dalinsimės prisiminimais su visais besidominčiais.

Sovietmečiu pasiekė įspūdingus rekordus

Vilhelmina Augustinavičiūtė-Bardauskienė – šuolių į tolį Europos čempionė, pasaulio rekordininkė (1978 m.). Rezultatai – 7,07 m ir 7,09 m.

Pirmoji moteris pasaulyje, 1978 m. rugpjūčio 18 d. Kišiniove (Moldova) nušokusi į tolį 7 metrus.

1977 m. ir 1978 m. SSRS čempionė uždarosiose patalpose ir stadione.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.