„Lietvuoje aš tiesiog „kaifuoju“. Pavyzdžiui, einu per Vilniaus senamiestį ir susižavėjusi fotografuoju visokias ant namų esančias statulėles, kurių seniau, kai čia nuolat gyvenau, nė nepastebėdavau. Ir lietuviška gamta dabar žaviuosi daug labiau negu iki išvykimo – tada jos taip nevertinau“, – prisipažino Aistė.
Jos sūnūs, šešiolikmetis Dominykas ir keturiolikmetis Gabrielius, ypač laukia maudynių Balžio ežere prie Vilniaus ir po jų sekančio grybavimo Nemenčinės miškuose – atsimena, kad gyvendami Vilniuje vasarą tuo užsiimdavo, o štai JAV grybauti nepriimta. Tik trečiasis sūnus Davidas, gimęs jau Amerikoje, su grybavimu dar beveik nesusidūręs.
Į JAV Aistė išvyko, kaip manė, neilgam. Lietuvoje ji dirbo Užsienio reikalų ministerijoje, prieš išvykimą ėjo pareigas prezidentės protokolo tarnyboje. Ministerijai pavaldūs pareigūnai turi galimybę pretenduoti į darbo vietas užsienio diplomatinėse atstovybėse, tad Aistė užpildė paraišką dėl darbo Lietuvos konsulate Čikagoje.
Labai to nesitikėjo, bet naujas pareigas gavo. Ir su dviem mažais vaikais išskrido užkariauti Amerikos. Tiksliau, tikėjosi, kad atidirbs konsulate trejus metus – tiek trunka kadencija – ir grįš namo, bet likimas lėmė ką kita.
Iškeliauti buvo kiek jaukiau, kadangi Čikagoje turėjo giminių. Kadaise, tuoj po Antrojo pasaulinio karo, į JAV buvo išvykęs jos senelio brolis. Beje, jis – buvęs Valdo Adamkaus kaimynas Leonas Narbutis (85 m.), prieš keliolika metų grįžęs gyventi į Lietuvą. JAV liko jo vaikai ir anūkai, Aistės antros eilės pusbroliai ir pusseserės.
„Ryšius mūsų šeimos palaikė, nors susitikę niekuomet nebuvome. Bet kai Čikagoje pirmą kartą susitikome, iš karto puikiai sutarėme ir susibendravome – manau, kraujo ryšys tikrai yra reikšmingas“, – pastebėjo pašnekovė. Ir pridūrė, kad jos antros eilės pusbrolis, kuriam jau virš 50 metų, nors gimęs ir augęs Amerikoje, puikiai kalba ir rašo lietuviškai (tik be nosinių raidžių ir varnelių).
Greitai po to, kai atvyko į Ameriką, Aistė sutiko ir savo būsimą vyrą Davidą (56 m.). Susipažino su juo tiesiog vaikštinėdama miesto gatve – amerikiečiai pažintis mezga lengvai, na, o jai, atvykėlei, norėjosi turėti vietinių bičiulių. Tad kurį laiką jie ir buvo bičiuliai, be to, pažintis moteriai pravertė – Davidas vadovauja statybų įmonei, o jos darbovietė tuo metu kraustėsi į naujas patalpas ir jai reikėjo tvarkyti dokumentaciją, tad su nauju draugu galėjo pasikonsultuoti jai kylančiais klausimais.
Netrukus jiedu tapo pora, 2015 m. susituokė ir 2017 m. susilaukė sūnaus, kuriam suteikė tėčio vardą. Ar jai nebuvo baisu dėl to, kaip vyras sutars su jos dviem vaikais iš pirmosios santuokos? „Ne, susidariau įspūdį, kad amerikiečiai nesureikšmina tokių dalykų ir vyrai labai natūraliai priima moterį kartu su jos vaikais“, – sakė Aistė.
Galbūt vedybas paspartino ir tai, kad ji Davidui pasipasakojo apie itin komplikuotus santykius su buvusiu sutuoktiniu ir nesibaigiančius teismo procesus. Amerikietis labai nustebo, kad Lietuvoje vyksta tokie dalykai, ir pasiūlė tuoktis – gal manė, kad moteris šitaip pasijus saugesnė.
Keliai išsiskyrė
Aistė prisipažįsta su advokatu Albertu Bandžiumi susituokusi, būdama jauna, vos perkopusi per 20, o jis buvo gerokai vyresnis. Ji buvo antroji jo žmona. Vėliau Alberto vardas nuskambėjo žiniasklaidoje, kai buvusi jau trečioji žmona apkaltino jį tuo, kad nemokėjo pinigų judviejų vaikų išlaikymui, ir kai audringai skyrėsi su nauja sužadėtine, kuri turėjo tapti ketvirtąja jo žmona. Taip pat A.Bandžius buvo krepšininko Simo Jasaičio advokatas šio skyrybų su Oksana Pikul, kurios visgi neįvyko, byloje, ir žiniasklaidoje buvo nuolat cituojami jo pasisakymai.
Pažinties pradžioje Aistei vyresnis vyro amžius nekliuvo. Jai atrodė ypač svarbu, kad būtų galimybė susituokti bažnyčioje, ir tokia galimybė buvo, kadangi pirmoji vyro santuoka buvo civilinė.
„Po kurio laiko susigriebiau, kad aš sėdžiu namie su mažais vaikais, o jis dalyvauja televizijos šokių projekte bei visokiuose vakarėliuose, ir apskritai jam rūpi visai kiti dalykai, nei man. Na, o galutinį tašką skyrybų byloje padėjo jo neištikymybė...“, – pasakojo moteris.
Kurį laiką po 2009 m. įvykusių skyrybų ji gyveno ramiai – jei manytume, kad ramiai gali gyventi mama, likusi viena su dviem mažais vaikais, kuri dar ir turi grįžti į darbą (visa laimė, kad darželį pradėjęs lankyti mažylis beveik nesirgo). Tada Aistė sakosi iš visų jėgų pasinėrusi į darbą, kad neliktų laiko mintims apie nenusisekusią santuoką.
Drama po skyrybų
Konfliktas su buvusiu vyru prasidėjo tada, kai moteris išsiruošė į Ameriką ir paprašė jo leidimo išsigabenti vaikus. „Norėjosi sutarti gražiai, o jis mane apkaltino kone vaikų pagrobimu ir padavė į teismą. Bylinėjimas tęsėsi ilgai, buvo daug bereikalingo streso ir išlaidų, o galiausiai viskas baigėsi tuo, nuo ko ir turėjo prasidėti: kai jis visus teismus pralaimėjo, pasirašėme taikų susitarimą dėl bendravimo su vaikais tvarkos. Sutarėme, kad jokio išlaikymo aš iš jo neprašau, vasarą 6 savaites vaikai leidžia su juo Lietuvoje (kelionės išlaidas apmoku aš), taip pat jie su tėčiu būna kas antras Kalėdas“, – sakė pašnekovė.
Pridūrė, kad, kai vykstant teismams buvo itin sunku, ją ramindavo tikėjimas, taip pat – nauji santykiai, kurie galbūt ir suteikė jėgų neparodyti vaikams, kaip tuo metu širdo ant jų tėvo.
Dabar paaugliai su savo tėvu sutaria gerai, o ir Aistė su juo pabendrauja be nuoskaudų – apskritai sakosi esanti toks žmogus, kuris pykčio savyje nelaiko.
Kitoms besiskiriančioms poroms ji norėtų palinkėti negadinti nervų teismuose, o dėl visko sutarti žmoniškai. „Jei visgi skyrybos vyksta nemaloniai, siūlyčiau atminti, kad viskas baigsis. Įpykus gali kilti noras padaryti kažką negražaus – bet verta sustoti, kad emocijoms atslūgus netektų gailėtis. Ir tikrai nereikia velti į savo reikalus vaikų, nuteikinėti jų prieš buvusį sutuoktinį“, – pastebėjo moteris, dabar besidžiauginti gražia šeima.
Pridūrė, kad ji pati savotiškai pasikeitė ir gyvenimiškos stiprybės įgavo po savo motinos netekties. Ši mirė, kai Aistei tebuvo 20 m. Vėžys jai diagnozuotas per vėlai, ir per 3 mėnesius po diagnozės jos neliko.
„Nuo tada pradėjau nesureikšminti smulkmenų – jei kažkas ir atrodo negerai, primenu sau, kad kol niekas neserga ir nemiršta, tai – tik laikini sunkumai, o ne rimtos problemos“, – atkreipė dėmesį moteris.
Lietuva Čikagoje
JAV Aistė atrado ne tik lietuvius giminaičius bei būsimą vyrą, bet ir, kaip pati sako, tikrą Lietuvos dalelę. Čikagoje gyvena daug lietuvių, yra ir lietuviškų parduotuvių, restoranų, iki pandemijos vykdavo įvairūs mūsų atlikėjų pasirodymai.
„Juokauju, kad cepelinus ir silkę čia valgau dažniau, nei Lietuvoje – čia jie, taip pat ir baltoji mišrainė, per šventes būtinai bus ant kiekvieno lietuvių stalo“, – nusišypsojo moteris.
Ji yra tikinti, tad lankosi lietuviškoje bažnyčioje ir sekmadieniais lietuviškai gieda bažnyčios chore. Jos sūnūs lanko amerikietiškas mokyklas, bet savaitgaliai keliauja į lietuvių mokyklėlę. „Man labai gražu, kad daugybė tėvų sąžningai šeštadieniais vaikus vežioja į tą mokyklėlę, nors Čikaga didžiulė, tad kelionė pirmyn gali užtrukti valandą, o atgal, per kamščius – visas tris valandas“, – pasakojo moteris, pati neseniai tapusi tos mokyklėlės istorijos mokytoja.
Į mokyklėlę keliauja ir keturmetis Davidas, kuriam, gimusiam JAV, lietuvių kalbos pramokti nelengva, juk ir šeimoje, kai tėtis šalia, tenka bendrauti angliškai. Užtat šią vasarą Lietuvoje Aistė rado galimybę jaunėlį, nors ir trumpam, leisti į privatų lietuvišką darželį ir tikisi, kad jis, pabuvęs su bendraamžiais, kalbos pramoks geriau.
Netoli Čikagos veikia pora Lietuvos jaunimui skirtų stovyklų (jų tėvai ar seneliai neretai viliasi, kad jaunuoliai ten susipažins, susidraugaus ir sukurs lietuvišką šeimą). „Gamta JAV labai įvairi, bet stovykloms parinktos tokios vietos, kurių peizažas visiškai lietuviškas – matydamas tą miškelį ir pievą paežerėje, tikrai patikėtum, kad veiksmas vyksta Lietuvoje“, – pasakojo pašnekovė.
Septynerius metus praleidusi Amerikoje ji visai nesijaučia nuo Lietuvos atitrūkusi – dauguma jos draugų lietuviai, didelė jos laisvalaikio dalis pralekia lietuviškoje mokykloje ar bažnyčioje, o namie skaito lietuviškus naujienų portalus. Kai liepos 6-ąją susirenka didžiulis būris lietuvių giedoti Lietuvos himno, norisi verkti iš džiaugsmo.
Apskritai Čikagoje gyvenantys lietuviai labai patriotiški ir nenutolę nuo Lietuvos, labai mylintys tėvynę ir aktyviai dalyvaujantys lietuviškose šventėse bei bendruomenės veiklose.
Prašo nesmerkti emigrantų
Kai Aistės tarnyba konsulate baigėsi, ji gavo nekilnojamojo turto agentės licenciją ir dirba vyro įmonėje su būstų nuoma. Taigi jai įsitvirtinti buvo lengviau, bet ji pastebi, kad Amerikoje apskritai palankiai žiūrima į žmones, kurie, sulaukę 40-ies ar 50-ies, nori imtis visiškai naujos veiklos, nei iki tol.
Prie gyvenimo Amerikoje įpratusiai moteriai patinka ir nuolatinis amerikiečių klausimas „How are you?“ („Kaip sekasi?“). „Pradžioje kiek pasimesdavau, nežinodama, ar pradėti nepažįstamam žmogui pasakoti, kaip man sekasi, ar ne. O dabar matau, kad šis klausimas (į jį pakanka atsakyti „gerai“), užduodamas kad ir pardavėjos ar kirpėjos, padeda užmegzti ryšį su aplinkiniais ir pasijusti jaukiau“, – tvirtino Aistė.
Taigi ji jaučia įleidusi šaknis Amerikoje, nors būdama joje vis ilgisi Lietuvos ir sau kiekvieno gimtadienio proga pasidovanoja bilietus į gimtinę (pernai, deja, jais pasinaudoti nepavyko). „Tik man skaudu, kad Lietuvoje į emigrantus neretai žiūrima neigiamai. Patarčiau į juos žiūrėti palankiai, juk jie gali būti savo šaliai naudingi ir apsigyvenę svetur“, – sakė moteris.
Dar jai apmaudu, kad Lietuvoje, skirtingai nei daugelyje kitų pasaulio šalių, nėra leidžiama turėti dvigubos pilietybės. „Tikrai norėčiau, kad ji būtų leidžiama. Juk ilgai gyvenant kitoje šalyje išlikti Lietuvos piliečiu sudėtinga, nes taip sunkiau tvarkytis įvairius reikalus. Bet panorėjus vėliau grįžti į Lietuvą patiems emigrantams ar jų vaikams, nebeturint pilietybės, jau gali būti sunku pritapti joje ir dirbti jos labui“, – aiškino Aistė.
Jos pačios vaikai neatmeta galimybės užaugę grįžti į Lietuvą. Vyresnėlis jau dabar nekantriai laukia, kol baigs mokyklą ir atvyks į Lietuvą atlikti privalomos karinės tarnybos – jam tai atrodo labai smagus iššūkis.
