Menininkas nesusikalbėjimo tema domisi seniai. Pasaulyje siaučianti pandemija ir priverstinis užsidarymas Dominykui atvėrė naujų kūrybinių kelių. Jis nutarė, kad raktą, leisiantį geriau žmonėms susikalbėti žodžiais, gali duoti kurtieji.
Kad galėtų prisiliesti prie kurčiųjų bendravimo ypatumų, D.Vaitiekūnas tris mėnesius mokėsi lietuvių gestų kalbos.
– Kaip susidomėjote kurtumo tema?
– Kai 2020 metais prasidėjo pirmas karantinas, per televizorių stebėjau tuomečio sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos surengtą spaudos konferenciją. Žiūrėjau ir galvojau, kiek ilgai ji trunka, kiek daug kalbama, kiek daug pateikiama informacijos, ir man pačiam kilo daug klausimų, į kuriuos tuomet neturėjau atsakymų: ką daryti su gyvenimu, pasauliu, karjera?
Nusprendžiau, kad ilgo kalbėjimo problema man, kuriančiam žmogui, galėtų būti įdomi patyrinėti. Aš pats esu plepys.
Svarsčiau, kas galėtų atsakyti į klausimus, kaip mažiau šnekėti. Televizoriaus ekrane šalia ministro pamačiau vertėją, kuris vertė į gestų kalbą.
Pasidarė smalsu, kaip kurtieji bendrauja? Ar muzikos tekstai irgi verčiami į gestų kalbą?
Gal kurtieji galėtų papasakoti, kaip girdintiems žmonėms geriau susikalbėti tarpusavyje? Nes kartais išgirstame visiškai ne tai, ką žmogus mums sako ir kokią žinutę siunčia. Subūriau komandą ir taip atsirado projektas „Mes taip nesitarėm“.
– Kaip įgyvendinate muzikinį projektą su kurčiaisiais?
– Projektas ypatingas tuo, kad „girdėjimo“ fenomenas tiriamas analizuojant kurčiųjų santykį su muzika ir domintis, ar egzistuoja technologinės priemonės, padedančios žmonėms, turintiems klausos sutrikimų, išgirsti ir pajusti muziką.
„Mes taip nesitarėm“ kūrybinės komandos pagrindinis tikslas – sukurti muzikinį albumą apie žmonių komunikavimo paradoksus. Kad į vienas kito įsiklausymo ir išgirdimo procesą pažvelgtume netradiciniu žvilgsniu, nutarėme susipažinti su kurčiųjų pasauliu ir jų bendruomenės kultūra ir kartu apsvarstyti, ko girdintieji gali pasimokyti iš tylos pasaulyje gyvenančios bendruomenės ir, atvirkščiai, – kaip girdintiesiems skirta muzika galėtų mėgautis ir ją patirti kurtieji.
Prieš kelias dienas baigėsi beveik metus trukęs pirmasis kūrybinio proceso etapas – muzikinių eskizų kūrimas.
Projekte bendradarbiavome su Kauno kurčiųjų reabilitacijos centro imituojamosios dainos kolektyvu „Skambanti tyla“ ir specialias pamokas bei laboratorijas vykdžiusiais profesionalais.
Garso režisierius Laurynas Kamarauskas tyrimo metu tiek kurčiųjų bendruomenės narius, tiek girdinčiuosius kvietė išklausyti vibraciniais įrenginiais skleidžiamos specialiai projektui sukurtos mano ir Jokūbo Tulabos muzikos, aprašė ir analizavo jų įspūdžius ir jų skirtumus, choreografė Agnietė Lisičkinaitė Judesio laboratorijoje kūrė choreografiją remdamasi gestų kalbos estetika.
– Paradoksalu, kad dažnai kalbantys neranda bendros kalbos. Gal turėjote skaudžių ar komiškų patirčių?
– Man atrodo, kad tai kasdienybė. Esu turėjęs ne vieną patirtį, kai susitari dėl ko nors su žmogumi, praeina kiek nors laiko ir jis sako: „Ne, mes taip nesitarėme.“ Ir tada bandome atsiminti, ką gi mes susitarėme. Ir labai dažnai toje mūsų atmintyje susitarimai pasikeičia.
Tą pačią kalbą mokantys žmonės dažnai nesusikalba tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime. Tuomet ima vieni kitiems priekaištauti: „Aš ne taip noriu pasakyti, tu manęs nesupranti, tai tu manęs paklausyk.“
Aš daug laiko praleidau kurdamas apie ryšį su savimi, šiuo metu jau įrašinėju albumą „100 Aš“. Kai išleisiu jį, bus metas pasukti link kūrybos apie ryšį su kitu žmogumi.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Savaitgalis“.
