Košmariška naktis Baltarusijoje pakeitė vilniečio gyvenimą

Netrukus penkiasdešimtmetį švęsiantis vilnietis Aleksandras Pacevičius mėgsta sportuoti – žaidžia tenisą, krepšinį, slidinėja, dažnai keliauja pažvejoti, ir visa tai – nepaisant to, kad sėdi neįgaliojo vežimėlyje.

 Susitaikyti su užgriuvusia lemtimi Aleksandrui labiausiai padėjo žmona Valentina ir sūnus Erikas.<br>  T.Bauro ir asmeninio archyvo nuotr.
 Susitaikyti su užgriuvusia lemtimi Aleksandrui labiausiai padėjo žmona Valentina ir sūnus Erikas.<br>  T.Bauro ir asmeninio archyvo nuotr.
 Aleksandras Pacevičius gyvena aktyviai ir kitus neįgaliuosius ragina nesėdėti namie.<br>T.Bauro nuotr.
 Aleksandras Pacevičius gyvena aktyviai ir kitus neįgaliuosius ragina nesėdėti namie.<br>T.Bauro nuotr.
 Labiausiai Aleksandrui širdį skaudėjo dėl to, kad negalėjo sūnaus palydėti į pirmą klasę.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Labiausiai Aleksandrui širdį skaudėjo dėl to, kad negalėjo sūnaus palydėti į pirmą klasę.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
  Susitaikyti su užgriuvusia lemtimi Aleksandrui labiausiai padėjo žmona Valentina ir sūnus Erikas.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
  Susitaikyti su užgriuvusia lemtimi Aleksandrui labiausiai padėjo žmona Valentina ir sūnus Erikas.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
  Susitaikyti su užgriuvusia lemtimi Aleksandrui labiausiai padėjo žmona Valentina ir sūnus Erikas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
  Susitaikyti su užgriuvusia lemtimi Aleksandrui labiausiai padėjo žmona Valentina ir sūnus Erikas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
  Susitaikyti su užgriuvusia lemtimi Aleksandrui labiausiai padėjo žmona Valentina ir sūnus Erikas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
  Susitaikyti su užgriuvusia lemtimi Aleksandrui labiausiai padėjo žmona Valentina ir sūnus Erikas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
  Susitaikyti su užgriuvusia lemtimi Aleksandrui labiausiai padėjo žmona Valentina ir sūnus Erikas.<br>T.Bauro nuotr.
  Susitaikyti su užgriuvusia lemtimi Aleksandrui labiausiai padėjo žmona Valentina ir sūnus Erikas.<br>T.Bauro nuotr.
 O jūs manėte, kad nevaikštantys žmonės negali slidinėti?<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 O jūs manėte, kad nevaikštantys žmonės negali slidinėti?<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Aleksandro iniciatyva tarp Lietuvos neįgaliųjų išpopuliarėjo lauko tenisas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Aleksandro iniciatyva tarp Lietuvos neįgaliųjų išpopuliarėjo lauko tenisas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Aleksandro iniciatyva tarp Lietuvos neįgaliųjų išpopuliarėjo lauko tenisas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Aleksandro iniciatyva tarp Lietuvos neįgaliųjų išpopuliarėjo lauko tenisas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (10)

Lrytas.lt

2021-10-12 21:07, atnaujinta 2021-10-13 09:46

Vežimėlyje jis atsidūrė būdamas 26-erių po autoavarijos. Tada, 1999 m., jis su draugu keliavo verslo reikalais iš Maskvos, važiavo per Baltarusiją. Buvo naktis, vairavo Aleksandras, paskui draugas pasiūlė pasikeisti, ir jis sutiko. Keleivio sėdynėje prisnūdo – ir atsibudo jau lauke, gulėdamas ant žemės.

Draugas automobilio nesuvaldė ir šis išlėkė į šalikelę, kelis kartus vertėsi. Aleksandras, kuris buvo neprisisegęs diržo, išskriejo į lauką – jam dar pasisekė, nes automobilio korpusas buvo visai sutraiškytas iki pat sėdynės, kurioje jis sėdėjo.

Draugas didesnių sužalojimų nepatyrė, o Aleksandras atsidūrė Minsko ligoninės reanimacijoje. Iš viso baltarusiškoje gydymo įstaigoje praleido 4 mėnesius – anuomet pargabenti į Lietuvą sunkų ligonį buvo pernelyg sudėtinga.

Už gydymą vėliau sulaukė didžiulės, maždaug 25 000 dolerių, sąskaitos, bet pats Aleksandras Lukašenka suteikė malonę ir jį nuo mokesčių atleido.

Tačiau džiaugsmo šalies vadovo bendravardis lietuvis dėl to nejuto – jį buvo apėmusi neviltis, juk buvo labai sunku suvokti, kad dėl lūžusio stuburo turės sėdėti neįgaliojo vežimėlyje. Tais laikais neįgaliųjų gatvėse beveik nebūdavo matyti, jaunas vyras nė nesusimąstydavo apie tai, kad jie egzistuoja – ir štai pats vieną akimirką tokiu tapo.

„Aš turėjau žmoną ir 6 metų sūnų, kuris turėjo tuoj iškeliauti į pirmą klasę – man ypač sunku buvo galvoti apie tai, kad negalėsiu sūnaus lydėti į mokyklą, kaip kad įsivaizdavau. Tačiau žmona manęs nepaliko, būtent ji ir sūnus man labiausiai padėjo nepalūžti ir prisitaikyti prie kitokio gyvenimo“, – prisiminė Aleksandras.

Pradžioje jis dar turėjo vilties, kad, nors oficialūs medikai padėti negali, padės alternatyvi medicina – kelis metus vis ieškojo naujų galimybių, daug ką išbandė, išleido šeimos santaupas.

„Atsimenu, ruošiausi į Maskvą pas garsų gydytoją Valentiną Dikulį, kuris, kalbama, buvo daug beviltiškų ligonių po stuburo traumų pastato ant kojų. Jo paslaugos būtų kainavusios labai brangiai. Jo klinikos atstovų paklausiau, kiek procentų ligonių pas juos pradeda vaikščioti – galvojau, kad jei ir pasakys, kad 2-3 proc., vis tiek norėsiu mėginti, juk gal būtent aš tarp tų procentų pakliūsiu. O jie atsakė, kad tokios statistikos neveda, ir tada pamaniau – na, ar gali būti rimta gydymo įstaiga, kuri negali pateikti jokios statistikos“, – šitaip palengva Aleksandras susitaikė su mintimi, kad yra situacijų, kur net ir brangiausias gydymas niekuo nepadės.

Bijojo, kad sūnus sulauks patyčių

Išsijundinti ir džiaugtis tokiu gyvenimu, kokį turi, jį labiausiai įkvėpė mintys apie sūnų Eriką. „Buvau realistas ir bijojau, kad sūnus dėl mano būklės mokykloje patirs patyčių – na, kiti vaikai sakys, kad jų tėčiai – policininkai ar lakūnai, o jis turės sakyti, kad jo tėtis neįgalus, sėdi užsidaręs namie... Ir pasiryžau stengtis, kad jis to nepatirtų – ėmiau sportuoti, išmokau būti savarankiškas, pradėjau aktyviai dalyvauti mokyklos veikloje, eidavau į tėvų susirinkimus, įvairius renginius, per varžybas padavinėdavau kamuolį – norėjau visiems parodyti, kad, nors ir sėdžiu vežimėlyje, savo vaiku tikrai rūpinuosi“, – pasakojo Aleksandras.

Vėliau sūnus tėčiui savotiškai atsidėkojo – jis lankė pramoginius šokius, ir pradėjo šokti su negalią turinčia vežimėlyje sėdinčia mergaite. Jų pora užsienio šalyse pelnė įvairių apdovanojimų (taip, užsienyje organizuojamos ir varžybos šokėjams, iš kurių vienas sėdi vežimėlyje).

Dabar Erikui jau 28 m., jis vedęs, bet su tėčiu puikiai sutaria. O Aleksandro žmona Valentina ir dabar šalia, jie taip pat gerai sutaria, tik žmona kartais paburba, kad Aleksandras be reikalo veliasi į įvairias ekstremalias veiklas.

„Toks jau esu, išgirdęs apie naują pramogą, tinkamą žmonėms vežimėliuose, labai užsinoriu ją išmėginti. Pavyzdžiui, slidinėjimas – ir Druskininkų arenoje, ir įvairiose užsienio šalyse yra speciali monoslidė su vežimėliu ant viršaus, kuria galima nusileisti nuo kalno. Tik man kartą nepasisekė, patyriau traumą, tad kuriam laikui teko padaryti sporte pertrauką“, – pasakojo Aleksandras.

Būtent jo dėka Lietuvoje buvo įkurtas klubas ir neįgaliesiems atsirado galimybė žaisti lauko tenisą – tam reikalingi specialūs vežimėliai, kurių dabar yra Vilniaus „SEB arenoje“, ir norintieji jais gali naudotis nemokamai.

Likimo draugus ragina judėti

Prieš keletą metų pašnekovas susigriebė, kad mokytis niekada nevėlu, ir šiemet VDU baigė socialinio darbo bakalaurą (iki tol turėjo aukštesnįjį išsilavinimą, buvo baigęs policijos mokyklą).

Vyras stengiasi bent du kartus per savaitę pažaisti tenisą ir kartą per savaitę pažvejoti.

Seniau su bičiuliais dar žaisdavo akmenslydį („kerlingą“) – patikina, kad ir vežimėliuose sėdintys žmonės kuo puikiausiai gali ledu stumdyti akmenis į taikinį. „Akmenslydis dar vadinamas šachmatais ant ledo, nes svarbi strategija, reikia planuoti, kur tą akmenį nukreipti, kokie bus sekantys varžovų ėjimai. Gaila, kad dabar pritrūko norinčiųjų žaisti ir veiklą teko pristabdyti“, – sakė pašnekovas.

Jis yra žaidęs ir vežimėlių krepšinį, šaudęs lankais, prie jūros važinėjęs vėjaračiu – tokias veiklas siūlo išmėginti ir likimo draugams.

Maždaug prieš septynerius metus Aleksandras tapo Lietuvos aktyvios reabilitacijos asociacijos (LARA) vadovu. Asociacija organizuoja įvairius sportinius, ir ne tik, renginius neįgaliesiems, rengia jiems stovyklas ir kitokius nemokamus užsiėmimus – kitaip sakant, siūlo įvairios veiklos, kad nereikėtų sėdėti namuose ir liūdėti.

LARA turi apie 100 narių bei atstovybes visose Lietuvos apskrityse. „Pats gyvenu aktyviai ir norisi kartu ištempti kitus – užsisėdėjus namuose būna nelengva išsijudinti, bet kai žmogus pagaliau kažkur išsiruošia, tikrai jaučiasi patenkintas“, – pastebėjo pašnekovas.

Pridūrė, kad dabar žmonėms vežimėliuose judėti daug paprasčiau nei prieš 20 metų, aplinka jiems jau daug kur pritaikyta, galima be didesnio vargo pakliūti į daugelį gydymo įstaigų, prekybos centrų, kavinių. Tiesa, kliūčių vis dar pasitaiko, tačiau Aleksandras į aplinką žiūri optimistiškai ir niekuo skųstis nelinkęs.

Tačiau tam, kad išsiruošti į įvairius renginius būtų lengviau, dabar Aleksandras su kitais LARA nariais prašo gerų žmonių paramos – jie renka pinigus specialiam pritaikytam autobusiukui. Seniau į renginius važinėdavo savu arba išsinuomotu transportu, tačiau tai gana sudėtinga, reikdavo sveikų bičiulių pagalbos, be to, su savimi dažnai tenka gabentis palapines, stalus, kitus reikmenis, taigi priėjo išvados, kad tikrai reikalingas savas autobusiukas.

„Apie tai paskelbę feisbuke jau sulaukėme aukų – apie 5000 Eur. Ir juos paaukojo vien fiziniai asmenys, paprasti geri žmonės – pervedė kas 2, kas 5 ar 9 Eur. Tačiau kad nusipirktume tinkamą neblogos būklės autobusiuką, reikia dar bent tokios pačios sumos“, – sakė Aleksandras.

Kaip galima prisidėti prie autobusiuko pirkimo, sužinosite čia. 

 

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.