Operatorius M.Alekna prisimena, kad daugiau nei prieš dešimtmetį lankėsi atleto V.Aleknos namuose ir filmavo jo šeimos gyvenimą televizijos laidai. Dar vienas sutapimas vyresniųjų Aleknų gyvenime – disko metikas ir kino operatorius yra bendraamžiai.
Tad jei nekreiptume dėmesio, kad tarp šių Aleknų nėra giminystės ryšių, Virgilijaus sūnų Mykolą būtų galima vadinti Mykolu Alekna jaunesniuoju.
„Mykolą filmavau tik kartą, kai jis buvo mažas berniukas. Buvo ūgio sulig stalu. Ir kai pasakė, kad jo vardas Mykolas, pamaniau: „Na, štai koks sutapimas. Gyveni ir manai, kad esi vienas Mykolas Alekna, bet, pasirodo, yra ir kitas.
Tačiau nepuoliau prisistatinėti, kad ir aš esu Mykolas Alekna. Net pačiam Virgilijui nesakiau, kad mūsų pavardės sutampa“, – praeitį prisiminė kino operatorius M.Alekna.
Disko metiku tapusio savo bendravardžio ir bendrapavardžio kino operatorius daugiau nebuvo susitikęs ir su juo nebendravo. Mažasis Mykolas užaugo, pasekė tėvo pėdomis ir jau sužibėjo tarptautinėje sporto arenoje – šiemet tapo disko metimo Europos jaunimo čempionu ir pasipuošė pasaulio jaunimo lengvosios atletikos pirmenybių aukso medaliu.
Nors abiejų Mykolų profesijos skirtingos ir jų nesieja giminystės ryšys (bent jau operatorius jo nežino), abu vienija aistra sportui.
„Esu daug sportavęs. Vaikystėje lankiau biatloną, kol būdavo snieguotos žiemos, paskui sugundė akademinis irklavimas. Disko nemėčiau, bet kamuoliuką išmokau mėtyti tiksliai ir staigiai žaisdamas tuo metu egzotišką beisbolą. Ir dabar kartais susirenkame mėgėjiškai pažaisti“, – kalbėjo kino operatorius.
Kita vertus, ir darbe Mykolui tenka su svoriu pasigalynėti – filmavimo kamera nėra lengva.
Šią vasarą M.Alekna dalyvavo ištvermės žygyje. Per tris savaites jam teko įveikti 500 kilometrų. „Camino Lituano“ keliu per svilinantį karštį Mykolas ėjo rankose nešdamas 6 kilogramus sveriančią kamerą. Per dieną keliautojai įveikdavo apie 30 kilometrų.
Nors operatoriai beveik visada sugeba likti už kadro, iniciatyvos „Draugystė veža“ projekto „Mums pakeliui“ komanda per tris savaites trukusį žygį įsitikino, jog be Mykolo kompanijos, jo režisuojamų linksmų situacijų, traukiamų dainų ir pasakojamų istorijų kelionė būtų praradusi daug žavesio. Mykolo nufilmuoti išskirtiniai kadrai papuošė projekto vaizdo dienoraštį ir ateityje galbūt pateks į dokumentinį filmą.
„Sportinė ištvermė padeda ilgesnėse distancijose. Nevengiu ir dviračiu pralėkti. Neretai pėsčiomis tolimesnes vietas pasiekiu. Gyvenu Vilniaus senamiestyje ir, pavyzdžiui, jei ko nors prireikia tolimesniame prekybos centre, užsidedu ausines, įsijungiu garsinę knygą ir iškeliauju. Ir knygos įrašą paklausau, ir pasivaikštau. Nevengiu fizinio krūvio, todėl sunkumų „Camino Lituano“ kelionėje nepatyriau“, – savo ištvermingumo žygyje nesureikšmino M.Alekna.
– Ar specialiai rengėtės 500 kilometrų žygiui?
– Nesirengiau, nes man nebuvo duota užduotis eiti su žygio dalyviais. Privalėjau du ar tris kartus per dieną nuvažiuoti ten, kur tuo metu keliauja žygio dalyviai, ir juos pafilmuoti.
Po pirmos dienos mane anksčiau grąžino į stovyklavietę ir aš dykinėjau. Pamaniau, kam čia vienam nuobodžiauti, juk daug įdomiau eiti. Kitą dieną jau visą etapą nuėjau. Man tai profesine prasme buvo suprantama – dokumentiniame filme visada turi būti šalia įvykių. Jei praleisi svarbias akimirkas, kino nebus.
– Kokie didžiausi iššūkiai tykojo kelionėje?
– Negaliu skųstis, nes kitiems keliautojams buvo sunkiau. Vieni nepakelia karščio, kitiems trūksta ištvermės. Tarp pakeleivių buvo ir neįgaliųjų – jie judėjo vežimėliuose.
Kai lankiau biatloną, visas vasaras pralakstydavome. Kartą treneris, kuris buvo ką tik grįžęs iš tarnybos armijoje, sugalvojo iššūkį – turėjome bėgti geležinkelio bėgiais nuo Ignalinos iki Pakretuonės malūno apie dešimt kilometrų.
Buvo labai karšta diena, nuo bėgių garavo mazutas, o mums – 12–13 metų. Po tokios treniruotės supranti, kas yra sunku. Aš, augęs be tėvo, nebuvau lepūnėlis, bet ir treneris Kęstutis Šaparnis man įskiepijo, kad vyras negali skųstis, dejuoti. Esu jam dėkingas – norėčiau susitikti, paspausti ranką ir padėkoti, kad kadaise vyriškumo išmokė.
Norint pakelti didelius fizinius svorius reikia nuolat judėti. Kamerą viena ranka paneši, jauti, kad ji pavargo, perimi kita. Jeigu nuolat judi, organizmas prisitaiko prie sunkumų. Ir labai svarbu per tokius karščius gerti daug vandens.
– Viena moteris, žygį nukeliavusi ratukuose, su nuostaba pasakojo, kad sugebėdavote vienoje rankoje laikyti kamerą, o kita pastumti jos vežimėlį į kalną.
– Aš stengiuosi įkvėpti, ypač tuos, kuriems iš tiesų sunku. Humoras yra gal vienintelis išsigelbėjimas, kai padėtis beviltiška, jis – geriausias vaistas nuo visokių sunkumų. Kelyje pasitaiko visko: karšta, lyja, visokie mašalai, bimbalai, uodai giraitėse puola. Jei dėl to surūgsi, bus tik sunkiau.
– Gal bėgimo maratonuose dalyvaujate?
– Maratonų nebėgu, nors nesu nusiteikęs prieš bėgimą, bet jį renkantis reikia pagalvoti apie kūno svorį. Po pirmo karantino Vingio parke nubėgau gal aštuonis kilometrus. Bet vėliau tęsiantis pandemijai žiūrėdamas filmus papilnėjau.
Tačiau norint bėgioti svarbu svoris – jį galima apskaičiuoti iš ūgio atėmus 110. Kai sversiu kokius 85 kilogramus (mano ūgis – 192 centimetrai), vėl bėgiosiu. Dabar man užtenka laisvalaikiu palakstyti su draugais žaidžiant beisbolą, futbolą ar tenisą.
Šiaip esu priklausomas nuo darbo. Net motociklo atsisakiau, nors kadaise labai mėgau juo važinėti.
Išvažiuodavau į keliones po Lietuvą, Latviją. Su gyvenimo drauge vokaliste Giedre Paukštyte auginu septynerių metų dukrą Anelę. Jai reikia dėmesio, o pomėgiams, jau supratau, reikia antro gyvenimo.
– Kiek trunka jūsų, kaip operatoriaus, karjera?
– Po mokslų, praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje, laikai buvo sunkūs ir net aukštąjį mokslą baigę žmonės uždarbiaudavo Gariūnuose. Verslui visai neturėjau uoslės, gyvenimo vizija irgi buvo miglota.
Tuo metu su draugais svaigome apie muzikinę karjerą metalo grupėse, bet dirbti vis tiek kur nors reikėjo nors ir už nieko vertus „žvėriukus“ – tokie tada buvo pinigai Lietuvoje.
Mama, vienoje televizijoje dirbusi grimuotoja, įtaisė mane dekoracijų statytoju. Kol būdavo filmuojamos laidos, buvo daug laiko dykinėti. Žaisdavome domino, bindzinėdavome po dekoracijų angarą su vienminčiu kolega Arūnu Bugvilioniu, aptarinėdavome naujus metalo albumus. Ir iš to dyko buvimo kartais pražiopsodavome laiku nurinkti dekoracijas.
Po kelių tokių neapdairumų gavau įspėjimą, kad būsiu išmestas. Ir tuo metu, kai darbo vieta kabėjo ant plauko, serialo „Giminės“ operatorius Jonas Gurskas pasiūlė man išbandyti kameros asistento darbą.
Net sapnuose to negalėjau įsivaizduoti. Tai buvo esminis mano gyvenimo posūkis į kelią, kuriuo einu iki šiol jau beveik trisdešimt metų.
Mano senelis buvo tapytojas, laisvalaikiu fotografuodavo. Vasaras praleisdavau jo studijoje Kaune. Jis išmokė kompozicijos pagrindų, kadro pusiausvyros, o kai jau pribrendau, padovanojo senuką „Zorki 4“, kuriuo ir dabar mėgstu fotografuoti.
Tad kai į rankas paėmiau profesionalią vaizdo kamerą, nesijaučiau naujokas. Galiausiai pajutau, kad operatoriaus profesija mane įsiurbia vis giliau.
Tai buvo tarsi nulemta likimo. Dabar tai – mano gyvenimo būdas.
– Ar savo darbe esate atsidūręs pavojingose situacijose?
– Prieš daug metų man buvo patikėta filmuoti Kauno džiazo festivalį. Nedos Malūnavičiūtės koncertas vyko tuo metu restauruojamame Kauno sobore, viduje buvo prikalta medinių pastolių. Pamaniau, kad būtų gražu pafilmuoti iš viršaus. Turėjau didelę, sunkią kamerą. Užlipau į viršų, pradėjau eiti judančioms lentomis, nuo jų ėmė byrėti statybinės dulkės, žmonės sužiuro užvertę galvą, net dainuojanti Neda pakėlė akis.
Man buvo kokie 23 metai, nepaisydamas nieko buvau nutaręs padaryti gerų kadrų. Atsukdamas laiką atgal sakyčiau, kad tai buvo neapgalvotas poelgis, nors ir nenukritau. Dabar prieš kur nors lipdamas pirmiausia įsitikinčiau, ar saugu.
Kartą turėjau iš lėktuvo nufilmuoti važiuojantį traukinį. Pilotas tą dieną buvo prastokai nusiteikęs, ėmė mane skubinti. Kai ėmiau filmuoti, supratau, kad kamera blogai įjungta. Paprašiau piloto dar prasukti ratą, bet jis nesutiko. Ne viską nufilmavau. Tokių nesėkmių pasitaiko.
Kai važiuodavome žiemą į žirgų lenktynes Sartuose, kartais būdavo 20 ar net 30 laipsnių šalčio. Lipi ant kilnojamosios televizijos stoties, stovi prie kameros, pirštai taip suledėja, kad jų nebejauti. Per pertraukas tarp lenktynių nusileidi, pasišildai ir vėl lipi, vėl stovi.
Juokingiausias iššūkis buvo, kai su kolegomis gavome užduotį su didelėmis filmavimo kameromis plaukti baidarėmis Minija. Buvo kovo pabaiga, šalta, snigo. Laikiau sunkią kamerą ant peties, baidarė nestabili. Daug gražių gamtos kadrų padariau, bet galėjau ar pats įkristi į upę, ar kamerą įmesti.
– Kiek ilgiausiai yra tekę filmuoti be pertraukos?
– Latvijoje pusantros paros esu filmavęs muzikinį klipą kazachams. Baigėme visai be jėgų.
– Ką dažniausiai filmuojate?
– Jau seniai supratau, kad prisirišti prie vieno beprasmiška. Kai reguliariai turėjau darbo reklamos srityje, du trys filmavimai per savaitę – ir atlygis geras, ir įdomu.
Ištikus ekonominei krizei darbai reklamoje apstojo, tada staiga privalėjau turėti planą B. Pavyzdžiui, filmuoti televizijai. Nebijau pokyčių. Taip ir sukuosi: vieną dieną reklamą filmuoju, kitą – reportažą, dokumentiką, serialą ar muzikinį klipą.
Teko ir prie kino filmų padirbėti. Arba filmuoti kiną apie kiną, kai atvažiuodavo į Lietuvą tokių galingų projektų kaip „Černobylis“, „Jekaterina Didžioji“ kūrėjai. Pernai teko filmuoti visiškai biudžeto neturinčių jaunuolių filmą „Aš ne viena“ – norėjosi padėti įgyvendinti idėją. Gal po metų filmas pasieks ekranus.
Mano profesijoje universalumas yra didelis privalumas. Visada turi turėti kelis planus: ką darysi, jei švies saulė, o ką, jei lis ar bus apniukę.
– Gal turite planų imtis režisūros?
– Jau seniai operatoriai pradėjo montuoti, o režisieriai filmuoti – to anksčiau nebūdavo. Gal vieną dieną tapsiu žmogumi orkestru.
Rugsėjį vyko trumpametražių filmų festivalis „Odisėja 72“. Burtais išsitraukusi temą per 72 valandas komanda turi sukurti, nufilmuoti ir sumontuoti nuo 4 iki 6 minučių filmuką. Šįmet debiutavau kaip idėjos autorius, režisierius, pats filmavau ir montavau.
Tačiau kad ir koks visapusiškas būtum, be asistentų, nuovokių prodiuserių ir atsidavusių aktorių sunkiai ką nors sukurtum.
Mūsų filmukas, mano akimis, išėjo nuostabus. Pavadinome jį „Notikis“, nes buvo ištrauktas nuotykių žanras.
– Ar mėgstate filmuoti šeimos narius, šventes?
– Laisvalaikiu labiau mėgstu fotografuoti juostiniu fotoaparatu. Kol neišryškini juostos, virpa paslapties jauduliukas. Kiekviena nuotrauka brangi. Mano mūza – dukra Anelė.
Ji kameros nebijo, mėgsta pozuoti. O aš žinau, kad tik šiose nuotraukose ji liks tokia, kokia yra dabar, po metų ūgtelės ir nebebus septynmetės.
– Ar įamžinate savo atostogas?
– Atostogų nesuprantu. Aš nepavargstu, kad reikėtų kelias savaites poilsiauti. Man atostogos yra savaitgalis draugų sodyboje netoli Dubingių Molėtų rajone, Graužinių kaime. Ten pailsiu, pasimėgauju grynu oru, tyla, žvaigždėmis, laužu. Pašnekame, padainuojame – man tai atgaiva.
Važiuoti prie jūros nematau tikslo. Aš nepailsiu nieko neveikdamas. Ir į užsienį nesiveržiu turistauti. Man mieliau keliauti dėl darbo. Tuomet ir pafilmuoju, ir šalį pamatau.
O už savo pinigus važiuoti ir išlaidauti – ne man. Jeigu atitrūksiu, o paskambins, kad filmavimas laukia, pradėsiu graužtis, kodėl poilsiauju, bet ne dirbu. Tas pat ir dėl švenčių. Lengvai jas aukoju. Pirmiausia – profesiniai reikalai, o šventės gali ir kitu metu įvykti.
