Raudonojo Kryžiaus savanorių koordinatorė apie ukrainiečius: jie ateina kaip pabėgėliai, o lieka kaip savanoriai

Austėja Ramuckytė – aktyvi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) studentė, visą savo gyvenimą siejanti su savanoryste. Austėjai teko nemenkas iššūkis – atradus trokštamą savanorių koordinatorės darbą Kauno Raudonajame Kryžiuje, už dviejų savaičių teko susidurti su kritine situacija. „Nebuvau spėjusi apsiprasti naujose pareigose, kai prasidėjo Rusijos karas prieš Ukrainą ir teko pradėti spręsti didžiausią humanitarinę krizę, su kuria Lietuva iki šiol nebuvo susidūrusi“.

 Austėja Ramuckytė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Austėja Ramuckytė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Savanorių darbas. <br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Savanorių darbas. <br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Paramos rinkimas ir skirstystymas.<br> E.Žygės nuotr.
 Paramos rinkimas ir skirstystymas.<br> E.Žygės nuotr.
 Pabėgėlių registracijos centras. <br> A.Aleksandravičiaus nuotr.
 Pabėgėlių registracijos centras. <br> A.Aleksandravičiaus nuotr.
 Austėja Ramuckytė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Austėja Ramuckytė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Austėja Ramuckytė su savanoriais. <br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Austėja Ramuckytė su savanoriais. <br>Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Lrytas.lt

Apr 5, 2022, 4:23 PM

Pasak. A. Ramuckytės, ukrainiečiai – nuostabūs žmonės ir mes, lietuviai, privalome jiems padėti. „Jie krizėje. Lygiai taip pat, jeigu mes būtume – jie irgi padėtų. Tai matosi iš jų inciatyvos – jie bėga nuo karo, bet vis tiek nori padėti kitiems, prašo priimti savanoriauti. Visada yra lengviausia badyti pirštais ir sakyti: „Kodėl čia padedame tiems ukrainiečiams, jie patys gali“... Kai kurie pikti žmonės sako: „Ar jie padėtų mums“ – tikrai žinome, kad padėtų. Jeigu mes, lietuviai, patektume į tokią situaciją, visas pasaulis, ir tuo labiau Ukraina, padėtų, ukrainiečiai patys pirmi atvertų savo duris, ištiesę rankas. Tai matome iš šių žmonių gerumo, dėkingumo – atvažiavę pasiimti humanitarinės pagalbos ar į registracijos centrą, patys nieko neturėdami, klausia, kaip gali prisidėti, padėti mums. Jie ateina kaip pabėgėliai, o lieka kaip savanoriai“, – pasakoja Raudonojo Kryžiaus atstovė.

Pokalbyje su A. Ramuckyte – apie savanorystės fenomeną ir vieningumą agresijos akivaizdoje.

– Papasakokite, kaip pati atradote savanorystę ir galiausiai tapote savanorių koordinatore?

– Savanoriauti pradėjau būdama 15 metų, savanoriavau įvairiose organizacijose. Ilgiausiai esu savanoriavusi Lietuvos moksleivių sąjungoje (LMS), kurioje ryškiausiai patyriau tikros savanorystės skonį.

Iki tol neturėjau jokios savanorystės patirties ir sunkiai įsivaizdavau, kaip tai vyksta. Į savanorystę mane atvedė draugai, kurie ir parodė, kas tai yra. Na o susipažinusi ir pajutusi, kiek tai suteikia pilnatvės, pradėjau pati aktyviai savanoriauti ir kitose veiklose, renginiuose, maratonuose, žygiuose. Kur tik randu kokį kvietimą ar galimybę – užsiregistruoju ir savanoriauju.

Į Raudonąjį Kryžių pakliuvau, nes nusprendžiau, kad noriu tai daryti toliau, ir pajutau, kad savo sukaupta patirtimi jau galiu dalytis ir su kitais. Esu susidariusi vaizdą, kaip turėtų atrodyti savanorystė, darbas su savanoriais, komanda ir organizacija. Todėl man labai pasisekė, kad Raudonasis Kryžius kaip tik ieškojo savanorių koordinatorės Kaune.

Tarptautinės politikos ir vystymo studijos anglų kalba VDU taip pat yra ganėtinai artima tam, ką darau Raudonajame Kryžiuje. Žinoma, čia stengiamasi nepolitikuoti. Studijos ir universitetas prideda iškalbingumo, įgūdžių dirbti su žmonėmis, auditorija, su koordinavimu. Suteikia diplomatinių įgūdžių. Turiu paskaitas, kuriose mokomės apie nevyriausybines organizacijas – labai įdomu ir labai naudinga išgirsti apie tai iš teorinės pusės ir vėliau pritaikyti tai praktikoje, pažiūrėti, kaip tai realiai veikia. Džiugu, kad studijos neprasilenkia su dabartiniu mano darbu.

– Kaip galvojate, kas apskirtai žmogų veda ir išlaiko savanorystėje?

– Iš pradžių tai gali būti išorės veiksniai – privalomos savanorystės valandos mokykloje, draugų įtaka ar kiti faktoriai. Tačiau vėliau ateina stipri motyvacija iš vidaus ir naudingumo jausmas, kiek ir ką gali padaryti – tai suteikia dvasinę naudą, savotišką pasikrovimą, tuomet ir ieškai galimybių, kaip pasilikti ilgiau ar kur dar galėtum prisidėti. Visą laiką yra prestižas būti kokioje nors savanoriškoje organizacijoje ir eiti savanoriauti, ypač kai vyksta tokie siaubingi dalykai.

Visada žmonės nori jaustis taip, kad kažkur priklausytų – savanorystė tai puikiausiai gali suteikti. Tai ypač pasireiškia krizinėmis situacijomis, tiek asmeninėmis, tiek ir globaliomis. Kai atsitinka tokios tragedijos, kaip Ukrainos karas, humanitarinė karo pabėgėlių krizė ar pandemija, tai mobilizuoja ir pritraukia naujus žmones, kurie iki tol „ramiomis sąlygomis“ net nesusimąstė apie savanoriavimą, tačiau, esant nepaprastai situacijai – nori vieningumo. Tokios organizacijos, kaip Raudonasis Kryžius, maltiečiai ir „Caritas“, sukuria bendrijos ir susivienijimo jausmą.

Artimoje aplinkoje turiu tikrai daug žmonių, kurie užsiima savanoryste. Mano grupiokai taip pat savanoriauja Raudonajame Kryžiuje ir būna labai smagu, kai skaitau savanorių sąrašus ir pamatau žmones, kuriuos pažįstu. Galiu pasidžiaugti, kad nesulaukiu spaudimo iš aplinkinių bendraamžių, kad po paskaitų skubu kažką daryti, neužsiimu tik studijomis ir pramogomis, nes ir jie gyvena kur kas plačiau ir, tikiu, prasmingiau. Vienas kitu labai didžiuojamės ir sulaukiam daug gražių žodžių, kad tokių žmonių reikia.

– Papasakokite, kaip sekasi dirbti tokiu įtemptu laiku?

– Kaunas humanitarinės krizės akivaizdoje laikosi labai gerai ir stipriai, savanoriai – nuostabūs. Kaip juokauju, labai laiku atėjau dirbti į Raudonąjį Kryžių, nes visi žmonės yra tokie „užsivedę“, pilni motyvacijos. Mano telefonas nenustoja skambėti, kiekvieną dieną gaunu begalę skambučių iš žmonių, kurie nori savanoriauti, plūsta el. laiškai su pagalbos siūlymais. Visi padedantys labai geranoriški ir draugiški, todėl dabar yra labai lengva daryti tai, ką darau. Be savanorių būtume niekas.

Pagrindiniai mūsų savanorių resursai dabar – registracijos centre Kaune, kuris dirba visą parą. Yra sudaromi savanorių budėjimo grafikai, darbas vyksta dvidešimt keturias valandas, septynias dienas per savaitę. Iššūkis užpildyti tvarkaraštį, kad jame nebūtų „skylių“. Padėti norinčių daug, tačiau į registracijos centrą kviečiame rusiškai kalbančius žmones, nes reikia bendrauti su ukrainiečių pabėgėliais ir suteikti visą reikiamą informaciją. Kitose veiklose – humanitarinės pagalbos rinkime, jos rūšiavime, dalinime – rusų kalba nėra būtina.

Žinoma, kai matau kritiškus komentarus socialiniuose tinkluose, kam čia padedame ukrainiečiams, bandau nežiūrėti ir neskaityti, nes tikrai labai pikta. Kas stebina – tai yra pakankamai jaunų žmonių komentarai, kurie tokio dalyko kaip karas nėra matę ir net negali įsivaizduoti, kokie žmonės čia atvažiuoja ir kokia jų vidinė būsena. Su kolegomis kiekvieną dieną susigraudiname bent po kelis kartus, būna ir paverkiame kartu su ukrainiečių šeimomis, kurios ateina prašyti pagalbos.

– Kokie ukrainiečiai atvyksta ir kaip vertina mūsų šalį, kokios pagalbos jiems reikia?

– Prasidėjus karui, pirmi pabėgėliai iš Ukrainos atvyko į Lietuvą, nes čia turėjo giminių ar pažįstamų, turėjo kur apsistoti. Tiems, kurie atvyksta dabar, Lietuva nebūtinai yra tiesioginis pasirinkimas, tačiau skirstant srautus, tarkim, Lenkijoje, jie nukreipiami į mūsų šalį. Todėl dabar atvykstantys ukrainiečiai neturi kur apsigyventi ir mūsų užduotis – kartu su „Stiprūs kartu“ duomenų baze surasti laikinus namus karo pabėgėliams.

Lietuva ukrainiečiams tikrai nėra svetima – jie gerai mus žino, girdi, kiek mes, lietuviai, stengiamės ir padedame Ukrainai, ir yra labai dėkingi. Todėl atvažiuoti į Lietuvą jie nebijo ir iš dalies jaučiasi kaip namie, kultūrinio šoko nepatiria. Žinoma, juos įkvepia ir mūsų šalies istorija, kovos už laisvę.

Kaip minėjau, žmonės nori kažkur priklausyti, todėl mes turime stengtis tą jausmą kuo labiau sužadinti ir padėti ne tik su apgyvendinimu ar humanitarine pagalba, bet ir su įvairiomis įtraukties, kultūrinėmis programomis ir ne tik.

Besikuriantiems ukrainiečiams Lietuvoje tikrai reikia ne tik pirmos būtinybės daiktų. Pavyzdžiui, šiandien su manimi susiekė ukrainietė mama, kuri savo sūnui ieško akustinės gitaros, kadangi jis vis tiek ruošiasi artėjančiam egzaminui ir nori repetuoti... Žinoma, viskuo neaprūpinsime, bet būtų gerai turėti kokią nors platformą, kurioje ir patys ukrainiečiai individualiai galėtų klausti ir ieškoti įvairių daiktų, paslaugų, laisvalaikio praleidimo būdų, galų gale, ieškoti draugų, šalia gyvenančių kitų ukrainiečių.

Norisi kurti bendrystės ir namų jaukumo jausmą, nes tikrai yra ukrainiečių, kurie namo negrįš net ir pasibaigus karui, kadangi, kaip matome vaizdus, kai kuriuos miestus teks atstatyti nuo pamatų. Žinoma, tie ukrainiečiai nesiskaitys kaip karo pabėgėliai, jie integruosis ir bus Lietuvos gyventojai, todėl kuo greičiau jie adaptuosis čia, tuo geriau bus ir mums, kaip šaliai.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.