Fotografės gyvenimo istorija sukrečia: tą pačią tragediją patyrė du kartus

Vokiečių fotografė Bettina Flitner (60 m.) išgarsėjo ne tiktai dėl santuokos su kita moterimi. Menininkę, ko gero, dar labiau išgarsino itin atviri pasakojimai apie šeimos tragedijas – jos motina ir vyresnioji sesuo iš gyvenimo pasitraukė savo noru.

 Dėl savižudybės prarasti mylimą žmogų – tragedija, kurią B.Flitner išgyveno du kartus. <br> 123rf asociatyvi nuotr.
 Dėl savižudybės prarasti mylimą žmogų – tragedija, kurią B.Flitner išgyveno du kartus. <br> 123rf asociatyvi nuotr.
 B.Flitner.<br>„Wikipedia“ nuotr.
 B.Flitner.<br>„Wikipedia“ nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

2022-06-13 10:36

Daugybę apdovanojimų pelniusi fotografė B.Flitner daugiau nei 30 metų yra žurnalistės, feministinio žurnalo EMMA įkūrėjos ir leidėjos Alice Schwarzer (79 m.) gyvenimo partnerė, o prieš keletą metų pora susituokė.

Dėl savižudybės prarasti mylimą žmogų – tragedija, kurią B.Flitner išgyveno du kartus. Savo seseriai B.Flitner sukūrė literatūrinį paminklą. Fotografės knyga „Meine Schwester“ („Mano sesuo“) Vokietijoje tapo bestseleriu.

– Savo seserį mielai fotografavote. Kada buvo padaryta jos ir jūsų nuotrauka, tapusi knygos „Mano sesuo“ viršeliu?

– Vonios kambaryje beveik prieš 40 metų. Tuomet man buvo 21 metai, Susanne – 24-eri.

Žavėjausi savo vyresniąja seserimi, ją mylėjau. Ji buvo linksma, sukurdavo gerą nuotaiką, buvo graži princesė. Mane šeima laikė originalia nutrūktgalve.

– Paskui Susanne ir jūsų keliai išsiskyrė. Tapote žinoma, sėkmės lydima fotografe, o sesuo patyrė nesėkmių.

– Taip. Susanne užkėlė mane ant pjedestalo, o tai kartais nuteikdavo nemaloniai. Bet ji buvo mano vyresnioji didžiai gerbiama sesuo, o ne priešingai. Mano tėvas, universiteto rektorius, Susanne įsivaizdavo žymiųjų choreografų – vokietės Pinos Bausch ar amerikiečio Johno Neumeierio baleto šokėja. Bet ji tapo kūno rengybos trenere, o vėliau vadovavo mados verslui. Paskui šie vartai užsivėrė, ji daug kartų buvo atleista iš darbo. Su tuo Susanne nepajėgė susitaikyti, prarado pasitikėjimą savimi.

– Ar ji buvo įkliuvusi ir į moteriško žavesio spąstus?

– Taip, kuo vyresnė ji tapo, tuo siauresnis darėsi jos gyvenimo koridorius, kuriuo vaikščiojo. Susanne labai rūpinosi savo išvaizda, naudojo daugybę kremų ir makiažo priemonių. Ji buvo liūdnasis klounas, apgaulės meistras, po jos išoriniu džiaugsmo apvalkalu glūdėjo didelis liūdesys.

Tik iš Susanne vyro, kuris po jos mirties taip pat pasitraukė iš gyvenimo, sužinojau, kad pavasarį ją užklupdavo nuolatiniai sielvarto priepuoliai. Ji vis stipriau grimzdo į baimę.

Susanne pasuko mūsų mamos pėdomis. Virš mūsų šeimos jau ilgai sklandė juodi depresijos krankliai. Kartą savo mamą išgelbėjau, kai ji išgėrė migdomųjų. Tuo metu aš ką tik buvau baigusi vidurinę mokyklą.

– Vėliau ji nusižudė.

– Taip, būdama 47-erių pasitraukė iš gyvenimo savo noru. „Gyvensiu ne ilgiau nei 47 metus“, – tai mums ji tvirtino metų metus. Savo 47-ąjį gimtadienį švenčiau audringai, bet niekas nesuprato, kodėl. Buvau labai įniršusi, kai mama nusižudė. Iš pradžių labai pykau, kai taip pat pasielgė ir Susanne.

Pažadėjome viena kitai, kad susiskambinsime, jei ketinsime padaryti ką nors panašaus kaip mama. Tai buvo tarsi priesaika. Susanne to nepadarė – veikiausiai iš gėdos.

Ją kankino nerimas, ji bijojo, kad niekada neras darbo. Praėjus dviem dienoms po Susanne mirties paštu atėjo pasiūlymas dėl darbo. Per vėlai.

– Labai rūpinotės savo seserimi. Bet gal per emocijų sumaištį prasiveržė ir kaltės jausmas?

– Blaiviai vertinant, kaltės jausmas nėra pagrįstas, bet visiškai neišnyksta. Žinoma, į bet kokią situaciją stengiamasi dar kartą pažvelgti kitaip: gal per anksti baigiau telefono pokalbį, gal nepastebėjau nerimą keliančių signalų?

Pavyzdžiui, keturi mėnesiai iki Susanne mirties ji perdavė man raudoną lagaminą, kuriame buvo mūsų abiejų nuotraukos. „Kad prisimintum“, – tuomet pasakė ji. Tai buvo veikiausiai savotiškas testamentas.

– Ar Susanne pavydėjo jūsų gyvenimo, santykių?

– Ne, jai patiko Alice ir ji norėjo, kad būtinai susituoktume. Tai padarėme 2018-aisiais po mano sesers mirties.

Alice taip pat bandė padėti Susanne, daug bendravo paskutinėmis jos gyvenimo savaitėmis. Bet mano sesuo gyveno savo pasaulyje. Alice, kuri visada ką nors sugalvoja, buvo tokia pat bejėgė kaip ir aš.

– Ar po sesers netekties buvo svarbi žmonos parama?

– Alice visada buvo šalia. Ji nepaleido manęs iš akių nuo pirmųjų žinios apie Susanne mirtį sekundžių. Ir visur lydėjo tuo metu, kai užgriūva lavina įvairiausių jausmų.

Mirtis viską sulygina – ir tai, kas buvo gražaus. Apima bejėgiškumo, abejonių, įniršio jausmai, tik paskui užplūsta sielvartas. Po Susanne mirties man padėjo profesionali terapeutė.

– Ko siekėte paviešindama savo gyvenimo dramą?

– Norėjau aprašyti savo dvasinę būseną, bet dabar matau, kad knyga peržengė mano asmeninės istorijos ribas. Daugelis laiškų, kuriuos gaunu, byloja, kad „Mano sesuo“ suteikia jėgų tiems, kurie dėl savižudybės prarado artimus žmones. Juk knygoje, nepaisant liūdesio, labai daug humoro ir gyvenimo džiaugsmo.

Parengė Ona Kacėnaitė

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.