Iš Jonavos kilusi, bet Kaune gyvenusi 27-erių farmacininkė buto VI forto rajone duris užvėrė pusvalandis po vidurnakčio rugsėjo 10-ąją.
Vaizdo kameros užfiksavo, kaip prieš kelias dienas motina tapusi moteris neša pledu apgaubtą naujagimę. Ji nepasiėmė jokių asmeninių daiktų – nei rankinės, nei mobiliojo telefono, nei vežimėlio kūdikiui. Ryte prabudęs vyras namus rado tuščius.
Bendrasis pagalbos centras (BPC) pirmąjį skambutį apie dingusią jauną moterį su naujagimiu gavo rugsėjo 10 d. 7 val. 41 min. Skambino moters mama, kuriai apie dingusią žmoną su kūdikiu pranešė jos vyras. Pats vyras tuo metu, kaip sakė pranešėja, buvo išbėgęs ieškoti žmonos.
Po 10 min. BPC numeriu paskambino ir pats vyras. Abu pranešėjai buvo apklausti ir visa surinkta informacija nedelsiant perduota policijai.
Tos pačios dienos popietę moters kūnas buvo rastas Nemune prie Trijų Mergelių tilto, o vakare už kelių šimtų metrų narai aptiko ir vaikišką pledą.
Rugsėjo 12-ąją apie vidurdienį netoli tos vietos, kur Nemunas atidavė motinos kūną, įstrigusi žolėse rasta ir negyva naujagimė.
Su dukterimi išėjusios ir Nemunui abi gyvybes atidavusios moters artimieji gali tik spėlioti, kas galėjo ją paskatinti žengti šį baisų žingsnį.
Šio atsakymo niekada nerado ir italas Luca Valbusa – praeityje žinomos dviratininkės Zitos Urbonaitės vyras.
Pagimdžiusi dukterį Gretą lietuvė gyvenimą baigė po traukiniu Montebelūnos miestelio Šiaurės Italijoje apylinkėse.
Nors kūdikio gimimas šeimai dažnai yra šventė, nauja gyvybė jos tėvų pasaulį pakeičia neatpažįstamai.
Didžiausias krūvis pirmus mėnesius, o neretai – ir kelerius metus tenka motinai, nuo kurios naujagimis yra visiškai priklausomas.
„Dukters labai laukiau, gimdymas buvo sklandus, ir aš, ir naujagimė buvome sveikos, bet gimus Marijai ėmiau jausti nepaaiškinamą nerimą.
Net šeimos gydytoja tai pastebėjo ir pasakė, kad man – lengvos formos depresija. Kai tai išgirdau, pasistengiau suimti save į rankas“, – sakė aktorė Valda Bičkutė-Valiukienė.
O socialinės pedagogės išsilavinimą turinti mentorė Kristina Busilaitė tik prabėgus ne vieniems metams padarė išvadą, kad susilaukusi pirmagimio sūnaus ji sirgo depresija po gimdymo.
Tačiau išsikapstė pati – tikros pagalbos psichologinių bėdų turinčioms ką tik gimdžiusioms moterims trūksta ir dabar, o tada apie tai iš viso nebuvo kalbama. Dabar K.Busilaitė pati stengiasi padėti tokioms motinoms.
Nepasitraukė nuo traukinio
Dukart Lietuvos dviračių plento čempionė Z.Urbonaitė pati užvertė savo gyvenimo knygą. 2008 m. gegužės 26 dieną tuomet 34-erių moteris Trevizo provincijoje žuvo po traukiniu. Jos vyras italas verslininkas L.Valbusa liko ant rankų su dviejų mėnesių kūdikiu.
Tą rytą Z.Urbonaitė atsidūrė prie geležinkelio linijos Trevizas–Paduva.
Nors ilgus metus profesionaliai mynė dviračio pedalus, paskutinę gyvenimo distanciją moteris baigė pėsčiomis – lėtai žingsniavo geležinkelio bėgiais, kol išgirdo iš už posūkio atlekiantį traukinį.
Pamačiusi jį privažiuojant stabtelėjo, užsidengė rankomis veidą ir liko stovėti iki galo. Gražų Alpių priekalnių peizažą nudažė lietuvės kraujas.
L.Valbusa praėjus metams po nelaimės dar nebuvo atsigavęs, nors stengėsi nepasiduoti nevilčiai, nes dėmesio reikėjo be motinos likusiai dukteriai.
Tuomet „Lietuvos rytui“ italas pasakojo, kad pirmuosius ženklus, jog žmona nesijaučia gerai, jis pastebėjo likus maždaug trims savaitėms iki nelaimės.
„Iš pradžių buvome pas šeimos gydytoją, kuris davė lengvų antidepresantų, nes Zita maitino krūtimi ir negalėjo gerti stiprių vaistų.
Gydytojas pasiūlė vaistus vartoti savaitę. Sakė, jei Zita išsimiegos, pasijus geriau, o jei ne, reikės imtis ko nors kito.
Tą rytą, kai įvyko nelaimė, Zita turėjo eiti pas gydytoją, norėjo jam pasakyti, kad dar nesijaučia gerai. Ji vylėsi, kad jai bus pasiūlyta psichologo konsultacija, gal gydytojas imsis ko nors rimtesnio“, – prisiminė L.Valbusa.
Prieš tragediją Luca paliko žmoną prie gydytojo kabineto durų. Bet atsakymo, kas nutiko paskui, jis taip ir nesužinojo.
„Nesuprantu, kas atsitiko. Zita buvo šauni. Namuose, sporte, darbe – visur ji susitvarkydavo.
Kartais pagalvoju: Dieve, pilna moterų, kurios nieko nesugebėdamos, gyvendamos su alkoholiku, neturėdamos pinigų užaugina du ar tris vaikus. O Zita buvo stipri ir puiki moteris.
Nėštumas praėjo tobulai, be jokių fizinių problemų, nuovargio.
Atrodė, kad viskas ir toliau taip pat lengvai klosis.
Tačiau susidūrėme su dideliais sunkumais. Juk dažnai būna, kad, ką nors išbandęs, pasakai: „Velnias, nemaniau, kad bus taip sunku.“ Galbūt taip mums ir nutiko, kai gimė Greta.
Savaitę iki nelaimės Zitą aplankė daug žmonių ir visi ją ragino: „Nagi, pasistenk, susiimk, maitink toliau, prižiūrėk mažylę.“
Daug jaunų mamų jaučiasi pavargusios, kamuojamos lengvos depresijos.
Tačiau vienoms tai praeina, jos nurimsta, o kitas tai taip išsekina, kad jos nebegali valdytis.
Tada ateina pamišimo akimirka. Tai buvo akimirka, kurios, manau, ir pati Zita nenorėjo“, – pasakojo L.Valbusa.
Po svajonių – neviltis
2000-aisiais dviratininko mėgėjo Lucos ir profesionalios sportininkės Zitos keliai susikirto gatvėje, kai lietuvė po treniruotės su drauge mynė pedalus namo.
Italo ir lietuvės draugystė toliau mezgėsi minant dviračių pedalus, o 2006-aisiais Luca ir Zita atšoko vestuves – ir Montebelūnoje, ir gimtuosiuose Z.Urbonaitės Šiauliuose. Tais metais ji ir baigė dviratininkės karjerą.
Apie pasitraukimą iš dviračių sporto Z.Urbonaitė mąstė kelerius metus, o paskui nėrė į vyro L.Valbusos verslą – dirbo nedidelėje jam priklausančioje alkoholinių gėrimų gamykloje.
Taip pat vertėjavo su Lietuvos įmonėmis prekiaujantiems italams verslininkams.
Vos prieš metus iki tragedijos Z.Urbonaitė neslėpė svajojanti ir apie atžalas: „Noriu vaikų. Man – 33-eji. Nenorėčiau kūdikio supti jau pražilusi.“
Buvusi dviratininkė kūrė svajones ir laukdamasi – apie tai, kokia motina bus, kaip augins savo vaiką.
Bet džiaugsmas dėl ilgai laukto kūdikio netrukus virto neviltimi.
Tvirto ir atkaklaus charakterio sportininkę Z.Urbonaitę, įveikusią tūkstančius kilometrų dviračių trasose, po gimdymo paklupdė ūmi sunkios depresijos forma.
„Nors jautėmės laimingi, neslėpsiu, kilo sunkumų. Mes buvome įpratę gyventi dviese. Gyvenome kaip du balandėliai, kai esi tik tu ir ji, apie nieką daugiau nereikia galvoti. Toks gyvenimas gimus Gretai baigėsi“, – po tragedijos pasakojo L.Valbusa.
Netekęs mylimos moters italas nutraukė visus ryšius su jos šeima Lietuvoje – Greta augo apsupta tik tėvo italo artimųjų.
Paauglystėje sirgo
38 metų K.Busilaitė dabar – sėkmės lydima dviejų vaikų vieniša motina.
Knygų „Svajonių kūrėjas“ ir „Kaip stiprinti ryšį su savo vaiku?“ autorė save vadina sąmoningos tėvystės mentore, padedančia motinoms ne tik rasti bendrą kalbą su savo atžalomis, bet neretai ir išplaukti iš niūrių minčių liūno.
„Iš motinų dažnai išgirstu prisipažinimą: „Aš nekenčiu savo vaiko.“ Tie žodžiai baisūs net pačioms motinoms, tad jos bijo kam nors daugiau pasipasakoti apie savo savijautą, apie tas gąsdinančias mintis.
O aš esu ta, kuri gali ne tik išklausyti, – pati per visa tai perėjau ir radau būdų išsikapstyti.
Dabar daug dirbu su mamomis, kurios, augindamos mažus vaikus, patiria krizių.
Man kraupu, kad moterys vis dar jaučia tai, ką jaučiau aš prieš 12 metų, kai susilaukiau pirmagimio“, – teigė K.Busilaitė.
Kristina augina 12-metį Ąžuolą ir 10 metų Mėtą.
Iš Ukmergės kilusi moteris vaikystėje ir paauglystėje patyrė daug psichologinių ir fizinių traumų: smurto, patyčių, jos tėvai išsiskyrė, o patėvis buvo žiaurus.
Galiausiai tuomet dar 16-metę paauglę palaužė nelaiminga meilė – mergina į ją dėjo daug vilčių, tačiau mylimas vaikinas draugystę nutraukė.
K.Busilaitė susirgo depresija, pradėjo galvoti apie savižudybę.
„Jaučiausi taip, kad neturiu nieko, į ką galėčiau atsiremti ar kam būčiau svarbi“, – pasakojo moteris.
Motina, pastebėjusi, kad duktė jaučiasi prastai, vogčiomis vesdavo Kristiną pas psichologę – tais laikais buvo gėda kam nors papasakoti apie tai, jog žmogus turi psichologinių problemų.
Maždaug metus K.Busilaitė gėrė antidepresantus ir ieškojo kitų būdų išsikapstyti iš beviltiškos būsenos.
Pasveikti nuo depresijos pavyko, tačiau skaudūs praeities išgyvenimai Kristiną vis pasivydavo.
Girdėdavo nurodymus
K.Busilaitė karštligiškai norėjo sukurti šeimą, naiviai tikėdama, kad ji bus ideali – tokia, kokios augdama pati neturėjo, tad ištekėjo būdama vos 22-ejų.
Jaunavedžiai troško vaikų, tačiau kelerius metus niekaip negalėjo jų susilaukti dėl Kristinos sveikatos problemų.
Kai galiausiai gimė Ąžuolas, viskas, atrodė, turėtų būti idealu. Bet K.Busilaitė jautėsi taip, lyg vaikščiotų skustuvo ašmenimis.
„Iš šalies žiūrint viskas lyg ir buvo gerai – nėštumas lengvas, vaikas ir aš sveiki, bet sūnus buvo labai neramus. Tačiau ir aš pati savimi nepasitikėjau, ir visa aplinka man rodė, kad nesugebu būti savarankiška motina.
Tik ir girdėdavau nurodymus daryti tą ar aną, duoti kūdikiui žinduką ar buteliuką, kūdikį migdyti taip ar kitaip.
Prie savivertės neturėjimo ir kitų žmonių spaudimo prisidėjo ir nuovargis, tad galiausiai tapau viskam abejinga.
Jaučiausi taip, lyg neveikčiau nieko kita – tik žindyčiau. O ir žindymas buvo sudėtingas – speneliai žaizdoti ir kraujuojantys. Pati buvau nepavalgiusi, nenusipraususi, neišsimiegojusi“, – prisiminė K.Busilaitė.
Pailsėti ji visiškai neturėjo laiko, nes aplinkiniai įrodinėjo, kad migdyti vaiką šalia savęs yra didžiausia klaida, todėl pažindytą kūdikį guldydavo į lopšį, migdydavo, o po valandos vėl imdavo žindyti.
„Baisiausias momentas, kurį prisimenu, kaip ką tik užmigdytą sūnų dedu į lopšį ir trinkteliu jo galvą į kraštą.
Kūdikis prabunda ir pradeda rėkti, man irgi byra ašaros, kokia aš netikusi motina, kad net vaiko negaliu paguldyti.
Bet tuo momentu manyje kažkas tarsi nutrūko. Tarsi pakilau virš savęs ir pamačiau prie sūnaus lovos stovintį zombį. Tada supratau, kad turiu ką nors daryti, nes kitaip blogai baigsis“, – kalbėjo K.Busilaitė.
Pagaliau atsigręžė į save
Kreiptis profesionalios pagalbos Kristinai net nekilo minties, nes apie depresiją po gimdymo tais laikais apskritai nebuvo kalbama.
Juolab kad ir ištaikyti laiko pokalbiui su psichologu ar psichiatru būtų buvę sunku, o gal net neįmanoma, nes reikėjo rūpintis bejėgiu kūdikiu.
Tačiau paauglystėje jau patyrusi, ką reiškia depresija, moteris iš visų jėgų bandė susiimti pati.
Ji ryžosi žengti sudėtingą žingsnį ir visiškai atsiribojo nuo aplinkinių – išjungė telefoną ir ėmėsi rūpintis sūnumi taip, kaip jai pačiai atrodė esant tinkama.
Pradėjusi žindyti kūdikį lovoje ir migdyti jį šalia savęs pagaliau pirmąkart išsimiegojo ir pati.
Pamažu ramesnis darėsi ir Ąžuolas. Kristina vis dažniau išeidavo pasivaikščioti į lauką – stumdama vežimėlį ilsėjosi ir pati, ir sūnui leisdavo pamiegoti.
Taip palengva jauna motina atgavo vidinę ramybę.
„Dabar, kai kalbuosi su panašius jausmus išgyvenančiomis motinomis, visada pabrėžiu, kad pirmiausia jos turi žiūrėti savęs, o ne aplinkos.
Moterys vis dar yra šeimininkės, ant kurių pečių gula visi buities rūpesčiai, net vyro savijauta. Jos nerimauja, ar vyras pavalgęs, ar gerai jaučiasi, ir pamiršta, kad pirmiausia turi pagalvoti apie save“, – teigė K.Busilaitė.
Prabėgus dvejiems metams po sūnaus gimimo Kristina susilaukė Mėtos.
Dar po poros metų, kai Ąžuolui buvo ketveri, o Mėtai dveji, K.Busilaitė išsiskyrė su vaikų tėvu.
„Bet tuo metu aš jau buvau stipresnė. Buvo sunku, bet susidėliojau prioritetus, kad pailsėčiau, tad nekreipdavau dėmesio į netvarką namuose ar nelygintus skalbinius, gilinausi į save ir bandžiau rasti sau mielų užsiėmimų.
Pavyzdžiui, kurdavau rankdarbius, nes nevalia atsidėti tik vaikams ir buičiai. Kai moteris praranda save, viskas ritasi žemyn“, – įsitikinusi K.Busilaitė.
Bet Kristina neslepia, kad tikrąjį džiaugsmą motinystė jai pradėjo teikti tik prieš trejus ar ketverius metus, kai vaikai jau buvo ūgtelėję, o ji pati visiškai nusikratė pančių, kurie buvo apraizgę dėl aplinkinių primetamų standartų, kad motina ir žmona esą turi būti tobula.
„Moterys, su kuriomis dabar dirbu, man irgi pasakoja apie tai, kad vis stengiasi kam nors įtikti.
Tai – tarsi amžina kova su vėjo malūnais. Bandai būti tokia kaip tavo mama ar kaimynė – ideali moteris ir motina.
Bet vaikas vis tiek nelaimingas, vis tiek nuolat serga, nes nelaiminga yra jų mama – artimiausias žmogus“, – teigė K.Busilaitė.
Net nenutuokė, kas laukia
41 metų aktorė V.Bičkutė-Valiukienė pirmagimės susilaukė 2020 m. sausį.
Marija buvo lauktas ir mylimas kūdikis, nėštumas buvo sklandus, gimdymas lengvas, o motina ir naujagimė jautėsi puikiai.
Pirmosiomis dienomis po gimdymo ligoninėje V.Bičkutė-Valiukienė tarsi skraidė padebesiais, o pirmąją naktį net išsimiegojo, nes naujagimę stebėti išsinešė medikai.
Sunkumai prasidėjo su kūdikiu grįžus namo. Pirmosiomis dienomis Valdai nepavykdavo dukters žindyti gulint – tai ji darydavo tik sėdėdama.
Po žindymo motina užsnūsdavo, bet netrukus turėdavo vėl keltis maitinti Marijos.
„Po tokių kelių nesąmoningų naktų, spėju, kad tiesiog iš nuovargio, nuo emocinio išsekimo, pradėjau keistai jaustis.
Pamenu, išgirsdavau, kaip ryte pravažiuoja pirmasis troleibusas ir pagalvodavau, kad išgyvenau dar vieną naktį“, – pasakojo V.Bičkutė-Valiukienė.
Prie nuovargio prisidėjo ir padidėjęs nerimas dėl to, kad dukteriai viskas būtų gerai.
Be to, aktorės gyvenimas, gimus Marijai, visiškai pasikeitė – iki tol aktyvi, veikli moteris užsidarė namuose.
„Ėmiau nebesuprasti, kas aš esu ir ką veikiu gyvenime. Atrodė, kad visą likusį gyvenimą taip ir sėdėsiu ant sofos ir žindysiu vaiką. Negalėjau nei į tualetą nueiti, nei galvos išsiplauti.
Tapau labai nervinga – net nesuprantu, kaip aplinkiniai mane pakentė“, – atviravo V.Bičkutė-Valiukienė.
Nuėjusi pas šeimos gydytoją Valda net nesugebėdavo baigti sakinio – mintys trūkinėdavo.
Medikė iš karto įtarė, kad aktorei – lengvos formos depresija po gimdymo, bet nuramino, kad jei toliau žindys kūdikį, ši būsena po kurio laiko baigsis, nes moters organizme liausis hormonų audros.
„Taip ir buvo – specifinės psichologinės pagalbos neieškojau, nes pagalbos augindama kūdikį namuose ir taip turėjau pakankamai: padėjo ir vyras, ir mano mama, ir anyta.
Kai gydytoja pasakė, kas man darosi, ėmiau ieškoti informacijos internete, gilintis į save ir galiausiai sugebėjau atsiriboti nuo niūrių minčių“, – sakė V.Bičkutė-Valiukienė.
Vis dėlto, aktorės įsitikinimu, tokią būseną labiausiai lėmė tai, kad ji net nenutuokė, kas laukia po to, kai gims vaikas.
„Besilaukiančios motinos gauna pakankamai informacijos apie gimdymą – kaip išnešioti, kaip gimdyti, kaip elgtis, kad kūdikis būtų sveikas, bet apie tai, kas vyksta vaikui gimus, nėra beveik jokios informacijos.
Draugams, kurie vaikų susilaukė anksčiau, netgi priekaištaudavau, kad jie neįspėjo, kaip bus sunku. Ypač – jei tai pirmas vaikas.
Niekas nepasakė, kad jei norėsiu žindyti, tai būsiu tarsi suaugusi su vaiku.
Juolab kad mano Marija nemiegodavo niekur kitur – tik man ant rankų. Tai tarsi tas pats nėštumas, tik kūdikį nešioji ne savyje, o išorėje. Aš nebuvau tam pasirengusi“, – neslėpė V.Bičkutė-Valiukienė.
Moterys dažnai bijo pasipasakoti
Aušra Mockuvienė
Klinikinė psichologė, Depresijos įveikimo centro įkūrėja
„Depresija po gimdymo – daug dažnesnė liga, nei manome. Po tragiško įvykio Kaune socialiniuose tinkluose pasklido žinutės daugybės moterų, kurios patyrė depresiją po gimdymo ir iki šiol nėra apie tai kalbėjusios.
Būseną, kuri apima moteris po gimdymo, jos neretai slepia, nes ji netinka prie gražios motinystės paveikslo.
Depresijos po gimdymo specifiškumas – pati situacija, nes atsiranda jausmų, susijusių konkrečiai su kūdikiu. Tai gali būti agresija vaiko atžvilgiu, pojūtis, kad sunku jausti meilę, sunku pasirūpinti vaiku ar užmegzti su juo santykį.
Po gimdymo gali išryškėti ir įprastų depresijos simptomų, kurie būna dvejopi: emociniai ir fiziologiniai.
Emociniai – tai pyktis, negebėjimas patirti malonumą, menkavertiškumo, kaltės jausmas, mintys apie savižudybę, o fiziologiniai – sutrikęs apetitas, miegas, žmogus tampa lėtesnis arba kaip tik greitesnis. Depresija susideda iš daugelio komponentų, ne tik tų, kurie geriau atpažįstami – tiesiog liūdesio ar prislėgtumo.
Moteriai gali būti ir nėštumo laikotarpis sudėtingas, ir laikotarpis po gimdymo labai jautrus, nes keičiasi ir jos kūnas, ir pati gyvenimo situacija, kai ir kūdikis yra priklausomas nuo mamos, ir mama priklausoma nuo kūdikio.
Tai – didžiulis iššūkis, nes reikia pasirūpinti ir savo kūnu, ir emocine savijauta, ir kūdikiu.
Moterys dažnai patiria sudėtingas būsenas, bet gali to gėdytis ir nedrįsti niekam pasipasakoti.
Juolab kad kai kuriais atvejais ta vidinė būsena stipriai prasilenkia su buvusiais moters lūkesčiais.
Tarkime, vaikelis buvo labai lauktas, daug pastangų įdėta, kad jis apskritai atsirastų, ir staiga kūdikiui gimus moteris nejaučia su vaiku ryšio, negali jo mylėti, labai stipriai pyksta ar net jaučia agresiją, yra tokia išsekusi, kad negali niekuo pasirūpinti, ir nenori, kad tas vaikas iš viso būtų.
Tai mintys, kurios pačią moterį labai gąsdina.
Bet partneriui irgi gali būti labai blogai. Vyrai taip pat serga depresija po gimdymo. Jie tai gali išgyventi kitaip, bet jiems irgi būna labai sunku.
Blogai tai, kad nėra sistemos, kuri suteiktų pagalbą tokiems žmonėms.
Ne tik įstaigose, pavyzdžiui, gimdymo namuose, bet ir artimoje aplinkoje, kur visas dėmesys dažniausiai skiriamas kūdikiui, nes matomas tik jis ir manoma, kad tik juo reikia pasirūpinti. Tačiau pasirūpinti tuo kūdikiu paprastai privalo mama. Bet iš kur paimti jėgų, kai esi išsekęs?
Moterys apskritai daug dažniau serga depresija nei vyrai ir tai neretai siejama su hormoniniais pokyčiais moters organizme.
Tačiau yra ir daugiau veiksnių, galinčių lemti depresiją ir nesusijusių nei su kūnu, nei su matomu nuovargiu ar buitiniu krūviu, kurį moteris patiria. Tai yra ir santykiai su partneriu, su artimaisiais, ankstyvosios santykių patirtys, kiek apskritai moteris turi palaikymo, kaip į ją reaguoja kiti žmonės.
Pavyzdžiui, vis dažniau skamba frazė „akušerinis smurtas“, kai kalbama apie tai, kaip aplinka reaguoja ar nereaguoja į gimdančią moterį, kaip ja rūpinasi.
Rizikos susirgti depresija veiksnys – ir anksčiau buvę depresijos epizodai, ir moters savivertė.
Depresija apskritai pavojinga būsena, labai suprastinanti žmogaus gyvenimo kokybę, neretai paskatinanti mintis apie savižudybę.
Bet su depresija po gimdymo dar sunkiau susidoroti, nes neužtenka pasakyti motinai, kad išsimiegotų, – net tai padaryti nėra lengva, nes moteris, ypač žindanti, privalo rūpintis vaiku.
Ištikus kritinei būsenai reikia įvairios pagalbos.
Neužtenka pasakyti, kad gal nueik pas psichologą, nes mamai su vaikučiu ir nueiti kur nors nėra paprasta.
Pasitaiko, kad kreipiasi ir moterys su kūdikiais, bet juk būna situacijų, kai ta motina turi ieškoti, kur kitus vaikus palikti, tad ji fiziškai priklausoma nuo jų.
Tam, kad mama nueitų pas psichologą, šalia turi būti žmonių, kurie surastų, padėtų, nuvežtų – suorganizuotų visą procesą, pasirūpintų kūdikiu ir kitais vaikais, jei jų yra.
Pagaliau siekiant, kad moteris pasijustų geriau, reikia ir buitinės pagalbos, kad ji galėtų pamiegoti ir pavalgyti, – sutvarkyti namus, prižiūrėti kūdikį, leisti pabūti vienai ar kaip tik drauge išeiti pasivaikščioti ir palaikyti už rankos.
Nes ta būsena gali būti tokia sunki, o buitinės naštos tiek daug, kad žmogaus matymas labai susiaurėja.
Jei žiūrėdamas iš šalies matai bent kelias išeitis, tai tam žmogui tuo metu gali atrodyti, kad tų išeičių visiškai nėra.
Kaip apsisaugoti nuo tragedijos? Klausti, stebėti. Jei tai žmogus, kurį pažįsti, galima pamatyti, kad jis ir jo būsena pasikeitė. Šiuo atveju labai svarbus tas žvilgsnis ne tik į kūdikį, bet ir į mamą: kaip ji atrodo, kaip jaučiasi.
Būtina atsikratyti iliuzijos, kad gimus kūdikiui viskas yra nuostabu, o motinystė yra švytinti. Tad labai svarbu tiesiog dėmesys ir supratimas, kad tėvai gali jaustis visaip.
Po tragedijos Kaune žmonės ieško kaltų.
Šalia buvę žmonės patys jaučiasi kalti ir šimtus kartų pergalvoja, ką galėjo padaryti kitaip. Norisi ištaisyti tai, kas įvyko.
Tačiau to ištaisyti jau nebegalime. Vienintelis dalykas, kurį dabar galime, tai kalbėti apie tai, kad mamos po gimdymo gali blogai jaustis, kad joms gali reikėti pagalbos.“
