Ši darbšti, linksma 47 metų moteris vos tris mėnesius – nuo rugsėjo 1-osios, vadovauja Ukmergėje, Antakalnio gatvėje esančiai „Maxima X“ parduotuvei. Tačiau „Maximos“ tinkle ji dirba vos ne pusę savo amžiaus – kone 22 metus.
Teko laikyti egzaminus
„Buvo švenčių išvakarės, žmonės prekes graibstyte graibstė. Atrodė, kad dienos galo nebus. Pamenu, atsisukau kasoje, o man už nugaros – pirkėjų eilė, besidriekianti per visą parduotuvę“, – štai tokias Asta prisiminė 2001-ųjų Kalėdas.
„Ne ne, nesu karjeristė, – patikino A.Pavydienė, kuri būtent 2001-aisiais kasininke pradėjo dirbti tuometėje Ukmergės „Medijoje“. – Labai norėjau to darbo, bet ir labai bijojau. Maniau, kad nesugebėsiu, tad prašiau, kad pirmiausia mane paskirtų krauti salėje prekių, bet taip nenutiko, teko sėsti į kasą.
Esu baugšti. Mane kaskart kas nors stumtelėdavo – kas nors „pakeldavo“ aukštyn pratarę, kad rašyčiau prašymą užimti naujoms pareigoms. Galbūt dėlto, kad manyje įžvelgdavo tai, kas tam tikdavo“.
Ši rudenį parduotuvės direktore ji tapo turėdama solidžią pamainos vadovės patirtį. Tokias pareigas ji gavo 2018-aisiais, kai Ukmergės Žiedo gatvėje buvo atidaryta „Maxima XX“ parduotuvė, ir Astos pirmtakė perėjo ten dirbti.
Atsirado daugiau įtampos? „Be abejo, – patikino Asta. – Neįmanoma išvengti jaudulio keičiantis pareigoms, nes didėja atsakomybė, sustiprėja ir klaidų baimė.
Turėjau pasimokyti, todėl važinėdavau į „Maximos“ parduotuvę Širvintose ir stebėjau, kaip dirba jos vadovė. Prireikus bet kada jai skambinu, kad pasikonsultuočiau.
Teko mokytis ir kitų dalykų, pavyzdžiui, darbų saugos bei medicinos. Išlaikyti egzaminus tikrai nebuvo paprasta“.
Įsimylėjo prekybą
2001-ieji buvo paženklinti Rusijos finansų krizės. Nedarbas Lietuvoje tuo metu buvo didelis, ir Astai, baigusiai prekybos mokslus Ukmergės aukštesniojoje verslo mokykloje, nebuvo paprasta rasti darbo. O ir be jo moteris negalėjo likti – augino dukrytę.
„Po mokslų trumpam buvau įsidarbinusi Ukmergės pieno perdirbimo įmonėje, lydytų sūrių gamybos ceche. Ten man buvo fiziškai labai sunku. Tekdavo paeiliui dirbti keturias ilgas darbo dienas, tad atgulus nakčiai man atrodydavo, kad miegu su guminiais batais ir apsirengusi taip, kaip ceche. Visa ta darbo apranga tarsi lipte prilipdavo prie kūno“, – pasakojo A.Pavydienė.
Sūrių ceche ji ištvėrė neilgai, o po to porą metų dirbėjo nedidelėje, privačioje parduotuvėlėje – tol, kol ši buvo visam laikui uždaryta. Ir jauna moteris vėl liko be pajamų.
„Man patiko prekyba, ne šiaip sau jos mokiausi. Pamačiusi, kad „Medijai“ reikia darbuotojo, išdrįsau nueiti į ją darbo pokalbio ir buvau priimta.
Tuo metu mano pačios dukrytei buvo vos 10 metų, taigi nebuvo paprasta prisitaikyti prie kitokio darbų ritmo, nes dirbdavome po septynias ilgas darbo dienas, o po to savaitę ilsėdavomės.
Neramu buvo ir dėl nežinios. Buvau įsitikinusi tuo, kad dirbsiu tol, kol moteris, kurios vietoje įsidarbinau, grįš iš motinystės atostogų. Be to, darbo sutartys anuomet būdavo apskritai sudaromos metams“, – pasakojo Asta.
Tačiau būgštavimai, kad po metų ji vėl liks be darbo, nepasitvirtino.
Prie kasų – knygelės
Tuomet, kai „Medijoje“ Asta ėmėsi kasininkės darbo, kasos aparatai jau buvo išmanūs – apskaičiuodavo, kiek pirkėjui reikia atiduoti grąžos. O visa kita priklausė nuo kasininkų gebėjimo skaičiuoti.
Pirkėjai, tikėtina, prisimena prie kasų sukabintas „knygeles“, kurias kasininkai vartydavo, kai reikėdavo pasitikslinti kurios nors prekės kodą, nes būtent jis būdavo nurodomas kasos aparate. Po to tekdavo „įmušti“ skaičius – pirkėjų duodamų grynųjų kiekį.
„Kasoje dirbti nebuvo lengva. Reikėdavo atidumo – reikėjo sužiūrėti, kiek pinigų duoda pirkėjas, kiek atiduodama jam grąžos.
Dabar dirbti gerokai lengviau, nes kasos aparatus pakeitė kompiuteriai bei naujos jų programos, dažniausiai už pirkinius atsiskaitoma mokėjimo kortelėmis. O ir kodų nebereikia mintinai mokėti, nes juos kasoje nuskaito skeneriai“, – apie pokyčius kalbėjo A.Pavydienė.
Kasoje ji ilgai neužsisėdėjo. Grįžus kolegei iš motinystės atostogų gabi prekybininkė buvo paskirta vyriausiąja kasininke. Taigi grynųjų pinigų įdėjimas į kasos aparatus, vėliau – jų surinkimas vakarais, jau uždarius parduotuvę, Astos darbo laiką pailgindavo dar gera valanda.
Regimi ir neregimi pokyčiai
A.Pavydienė, tapusi „Maximos“ direktore, turėjo „išsižadėti“ to, ką ypač liaupsina „Maximos“ darbuotojai – grafiko, kai keturias darbo dienas, trunkančias po 12 valandų, įskaitant pietų pertrauką, keičia keturi laisvadieniai. Mat dabartinės jos pareigos kitaip išdėliojo ir darbo laiką savaitėje.
„Galbūt yra „maximiečių“, kurie pamena, kad anksčiau darbo grafikas būdavo kitoks. Dirbdavome septynias dienas, o po to tiek pat laiko trukdavo išeiginės. Kurį laiką dar būta slenkančio grafiko, kai penkis darbadienius keisdavo tiek pat laisvadienių, ir tik po to nusistovėjo dabartinis darbo bei poilsio grafikas“, – priminė Asta.
Per jos darbo metus „Maximos“ tinkle keitėsi ne tik pareigos ar prekių asortimentas – pasikeitė ir pačios parduotuvės.
„Tuomet, kai iš „Medijos“ atėjau dirbti į naująją „Maximą X“, akyse tapo šviesiau – erdvė buvo didesnė, kitoks – apšvietimas, kitoks prekių išdėstymas.
Dėl to mums patiems nereikia sukti galvos, nes viskas nurodoma vadinamosiose planogramose, kurių vienos keičiasi kas savaitę, kitos – kas mėnesį. Pavyzdžiui, prekės, kurioms taikomos nuolaidos, keičiamos kas savaitę, kitų pozicijos lentynose keičiasi rečiau“, – apie tai, ką, tikėtina, pastebi akylesni pirkėjai, kalbėjo Asta.
Tiesiai į rankas – duona
Pamainos vadovų rūpestis parduotuvėse – priimti tiekėjų atvežamas prekes. Tai – viena prekybos zonų, kuri bene labiausiai pasikeitė. Kaip?
Pasak Astos, tuomet, kai patys tiekėjai išvežiodavo prekes po parduotuves, tekdavo sužiūrėti kiekvieną važtaraštį – pagal jį patikrinti atvežtų prekių kiekį, tarkim, atidarius pakuotes suskaičiuoti jose gaminius.
Vėliau, kai imta prekes gabenti tiesiai iš bendrovės „Maxima LT“ centrinio sandėlio, jas pagal parduotuvės užsakymą kas rytą atveža užplombuoti sunkvežimiai, tad jei pakuotės nepažeistos, prekių nebereikia skaičiuoti.
Išimtis yra tik duona ir jos gaminiai. Būtent kepėjai patys išvežioja savo gaminius, kad šie kuo šviežesni patektų į parduotuves.
Tortu dar nepavaišino
Pasak Astos, taip nebūna, kad žmogus visą laiką galėtų išlikti komforto zonoje. „Atsakomybė visur yra didelė, bet man lengviau dėl to, kad mano kolektyvas yra labai geras. Su dauguma šių žmonių keliauju nuo pat 2006-ųjų – nuo mūsų mažosios „Maximos“ atidarymo metų“, – užsiminė pašnekovė.
O gal tapusi direktore savo bendrakeleiviams ji surengė vaišes?
„Esu apsileidusi – to dar nepadariau. Nesuskubau, nes dar esu „žalia“, dar vis ko nors mokausi. Bet artėja Kalėdos, ir tikrai darbuotojus per jas pavaišinsiu“, – pažadėjo Asta.
